Šalį, kurią buvau matęs tik filmuose, atvirukuose ir nuotraukose, pamačiau iš arti. Niekada net negalvojau, kad vieną dieną sėsiu į lėktuvą ir skrisiu už Didžiosios Balos pamatyti Amerikos gamtos. Trys atostogų savaitės žadėjo daug įspūdžių.

Su pūkiniais miegmaišiais

Po ilgo skrydžio per Atlantą – žvilgsnis į šviečiančią naktinę Čikagą pro lėktuvo iliuminatorių ir netrukus – susitikimas su daug metų nematytais žmonėmis. Didelio nuovargio po ilgos kelionės nepajutau. Tačiau laukė nelengvas tikslas – per trumpą laiką pasigrožėti gamta ir pamatyti kuo daugiau Amerikos.

Pasirinkau Kolorado ir Jutos valstijas. Buvau girdėjęs, kad Amerikoje visi miestai panašūs, o norint pamatyti gamtos stebuklus nacionaliniuose parkuose, reikia nusiteikti ilgoms kelionėms automobiliu. Į kelią leidomės dviese.

Pirmiausia reikėjo kruopščiai pasirengti. Maistas, šilti drabužiai ir batai, stovyklavimo reikmenys. Ir, žinoma, fotokamera.

Iš pradžių gana keistokai atrodė pūkiniai miegmaišiai ir striukės – už lango švietė kovo saulė ir, rodės, kam tokia galybė vilnonių kojinių ir šiltų drabužių. Tačiau gana greitai buvau įtikintas, kad kalnuose pavasario oras nenuspėjamas.

Informacija – poilsio aikštelėse

Kelionės pradžia priminė vieną tų prastų per televiziją rodomų amerikietiškų filmų: platūs greitkeliai su automobiliais ir didžiuliais sunkvežimiais.

Pirmąsias dienas važiavome stabtelėdami tik įsipilti benzino, išsivirti kavos (pravertė kelioninė viryklė), užkąsti, nusiprausti, pamankštinti kojas.

Šalia pagrindinių greitkelių įrengta daug patogių poilsio aikštelių. Čia sužinai naujausią orų prognozę ir informacią apie kelio darbus. Taip pat rasi reklaminius apylinkių motelių, restoranų ir lankytinų vietų bukletus. Dieną šiose aikštelėse pilna "Buick‘us" vairuojančių senukų maloniais veidais.

Užklupo kalnų sniegas

Pasiekę Kolorado valstiją net neįsivaizdavome, kas mūsų lauks kitą dieną. Vakare, viešbutyje televizijos žinios atrodė neįtikimus vaizdus – sniego pūgą ir lavinas kalnuose. Netrukus tai virto realybe.

Kylant keliu į kalnus vis daugėjo mašinų su slidėmis ant stogų. Vėjas staiga nurimo, dangus apniuko ir ėmė pustyti. Informaciniuose kelio stenduose pasirodė pranešimų, kad greitkelis uždarytas. Sunkvežimių vairuotojai suko iš kelio ir dėjo ant ratų grandines. Situacija atrodė rimta.

Greitkelyje, kuris vedė per kalnų tarpeklius, įstrigome ilgam. Papuolę į spūstį, per tris valandas pajudėjome gal šimtą metrų. Pagalvojau apie vėžlius...

Dar taip neseniai oru patenkinti slidininkai pradėjo nekantrauti. Radijas neveikė, nežinia slėgė. Pagaliau pajudėjome. Kelių tarnybos savo darbo atliko be priekaištų.

Suvarpyti kelio ženklai

Dar gera valanda kelio, ir mus pasitiko pavasario gaiva, šniokščianti kalnų upė, nematyto grožio kalnai ir daugybė tiltų bei tunelių.

Įveikę kelis tūkstančių kilometrų, stebėdami pakelėse kulkų suvarpytus kelio ženklus (vis dėlto čia – Laukiniai Vakarai) pasiekėme pirmąjį savo tikslą – Kolorodo upės slėnį netoli Moab‘o miestelio Jutos valstijoje.

Kanjonas, į kurį lindome vis gilyn, buvo pasakiško grožio. Negalėjome atsispirti pagundai ir sustojome pakelės kempinge nakvynei. Greitai pasistatę palapinę ir išsivirę arbatos dar spėjome pasigrožėti saulėlydžiu. Naktis buvo šalta – termometro stulpelis rodė žemiau nulio, bet mes buvome tam pasirengę.

Arkų karalystė

Kovą turistų dar nedaug, bet atvažiavę į „Arches National Park“ Jutoje, vos radome laisvą vietą įsikurti. Pasistatę palapinę, šiek tiek užkandę leidomės apžiūrinėti vietovių. Šiame nedideliame parke priskaičiuojama virš 2 tūkst. gamtos sukurtų arkų.

Per porą dienų išnaršėme kone visą nacionalinį parką. Grįžę vakare į savo stovyklavietę griūdavome lyg negyvi, o akyse stovėdavo milžiniškos akmeninės daugybę tonų sveriančios vėjo ir lietaus sukurtos arkos.

Susidarė įspūdis, kad visi gyviai dar giliai miega žiemos miegu. Gal ir gerai, neteko užminti gyvatei ant uodegos, susitikti su kalnų liūtu ar krapštyti iš kuprinės tarantulo.

Indėnų pastatai išliko

Ankstų rytą lyg žadintuvas pabudindavo kojotų staugimas. Norėdami kuo daugiau pamatyti, keldavomės anksti ir traukdavome tolyn.

Stabtelėjome turistų pamėgtame „keturių kampų“ taške. Tai vienintelė vieta Jungtinėse Valstijose, kurioje susikerta keturios valstijos – Kolorado, Naujosios Meksikos, Arizonos ir Jutos. Žinoma, tai tik admistracinis padalijimas. Daug svarbiau, kad šios vietos nuo seno yra navaho ir jutė genčių indėnų žemė.

"Mesa Verde“ nacionalinis parkas Kolorado valstijoje garsus indėnų gyvenvietėmis, kurios dažniausiai buvo įkurtos kanjono šlaito papėdėse, sunkiai pastebimose ir prieinamose vietose. Spėjama, kad dėl dešimtmečius užsitęsusios sausros dabartinių indėnų protėviai paliko šią vietovę XIV amžiuje, o beveik nepakitusius jų statinius, išlikusius iki šių dienų, prieš šimtą metų aptiko jau naujosios valstybės keliautojai.

Sužavėjo vietinė aludė

Kolorado valstijos pietuose apsistoję nedideliame sename kalnakasių miestelyje Durango, kurį pamėgę dviratininkai ir slidininkai, patraukėme ieškoti vietinio alaus daryklų. Per visą kelionę laikėmės tradicijos paragauti vietinio alaus.

Alaus daryklos čia yra dvi. Užsukę į vieną jų, nusistebėjome, kad tiek nedaug alaus bokalų kilnotojų. Greitai supratome priežastį – vietoje verdamas alus buvo nieko vertas skystimas, todėl sprukome ieškot ko nors geriau.

Neilgai trukę radome ir antrą miestelio bravorą. Tikrai nesuklydome atsibeldę į šurmulingą užeigą, kur virė gyvenimas, po kojomis mėtėsi žemės riešutų lukštai ir liejosi neblogas alus.

Sniege – meškų pėdos

Kitą rytą tęsėme kelionę, sustodami nedidelėse indėnų krautuvėlėse, kuriose galima įsigyt jų pagamintų dirbinių. Vienoje nustebome pamatę parduodamą didžiulį kaulą. Šeimininkas šypsodamasis pasakojo, kad tai jų žemėje rasto dinozauro liekanos.

Vietiniai senbuviai svetingi, noriai bendravo ir domėjosi, iš kur esame atvykę. Vakarėjant atsidūrėme kalnų virtinės papėdėje. Tačiau šį kartą mus domino ne kalnai, o milžiniškos smėlio kopos. Vėjo sunešti didžiuliai smėlio klodai traukė lyg magnetas. Pamėginome įveikti nors dalį šių kopų ir greitai nusivylėme savo jėgomis.

Kratydami iš batų smėlį ir virdami arbatą vis žvalgėmės, ar neužsinorės prie mūsų kompanijos prisijungti iš žiemos miego pabudusi meška. Dar nespėjusiame ištirpti sniege matėme jų pėdsakų, o taip pat ir įspėjamųjų ženklų, kad galima sulaukti keturkojų svečių. Deja (o gal laimė), pietavome dviese.

Prerijų šunys – švilpikai

Kalnus pakeitė prerijos, kai pervažiavę visą Koloradą ir kirtę Vajomingo valstijos kampą pasiekėme „Badlands“ nacionalinį parką Pietų Dakotoje.

Pirmasis įspūdis – labai keista gamta. Čia viskas atrodė kitaip, neįprastai, tarsi kitoje planetoje. Atsipeikėti privertė lyg iš niekur atsiradusi didžiulė iki šiol neregėta būtybė – bizonas. Nežinia, kas labiau išsigando, bet ir jis, ir mes sprukome į skirtingas puses. Gerai, kad netoliese stovėjo mašina.

Kiek pavažiavę, sutikome visą bizonų bandą. Kai kurie jų net leidosi fotografuojami. Išvydome ir antilopių, kalnų ožkų, stirnų. Ir, žinoma, prerijos šunų, dar vadinamų švilpikais. Jausdami pavojų, jie sušvilpia ir sulenda į savo išsiraustus urvus. Pasijutę saugūs vėl išlenda, išsirikiuoja į eilę ir, atsukę nugaras saulei, toliau tarpusavyje aptarinėja kasdieninius reikalus.

Kelionės išlaidos ir rekordai

Automobiliu įveikta daugiau nei 6 tūkst. km.

Aplankyta 11 valstijų, 5 JAV nacionaliniai parkai.

Skrydis Vilnius – Frankfurtas – Čikaga – Frankfurtas – Vilnius kainavo apie 2700 Lt.

Mašinos nuoma (14 dienų) – 180 JAV dolerių (apie 468 Lt).

Sunaudota benzino už 623,53 dolerius (apie 1620 Lt).

6 nakvynės viežbučiuose – 347,87 doleriai (apie 904 Lt), vidutiniškai po 60 dolerių (apie 156 Lt) už dvivietį kambarį.

Kempingai nacionaliniame parke – 140 dolerių (apie 364 Lt), t.y. 20 dolerių (apie 52 Lt) už parą.

Maistui, neskaičiuojant kiek pravalgyta pakalės užeigose ir restoranuose, išleista 200 dolerių (apie 520 Lt). Už juos buvo nupirkta konservų, dešrų, sūrių, jogurtų, sulčių, duonos, kavos, arbatos, šokolado, riešutų, džiovintų vaisių, daržovių ir šviežios mėsos.