Sucypė automobilio stabdžiai. Nespėjęs atsisukti vaikinas pajuto stiprų smūgį. Pabudo tardymo izoliatoriuje. To vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje legendinių grafitų meistrų latvis Vadimas Meikšanas niekada nepamirš. Sienos, ant kurių jis piešė, buvo paženklintos ir jo krauju.

Rekordas pasiektas Vilniuje

Latviui V.Meikšanui – 41 metai. Garsaus grafitų meistro pravardė Krys, kuria jis nuo jaunystės pasirašo ant savo kūrinių, žinoma įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Prieš kelias dienas Vilniaus prekybos ir pramogų centre „Ozas“ Vadimas sukūrė grafitus, kurių plotas – beveik 200 kv. m. Tai – didžiausi grafitai uždarose patalpose Lietuvoje ir vieni didžiausių kada nors nupieštų pasaulio prekybos centruose.

„Idealiai nupiešti reikėtų maždaug mėnesio, – Vadimas su mokiniu ir draugu Andrejumi “Oze„ piešė šešias dienas. – Miegojome po tris valandas ir intensyviai dirbome.“

Vadimas dirba interjero dizaineriu. Tarp jo klientų – garsūs net tik latvių verslininkai, medikai, menininkai, oligarchai. Beje, jo sukurtas namo interjeras JAV mieste Majamyje buvo aukštai įvertintas.

Už užtrauktų užuolaidų

„Šis filmas mane šokiravo“, – prakalbus apie garsaus grafitų meistro karjeros pradžią, prisipažino Vadimas.

1984 m. vaikinukas dirbo didžėjumi kultūros namuose ir mokykloje. Naujausius garso įrašus gaudavo per Latvijos menininkus. Būtent tada ir pamatė dokumentinį filmą.

„Pamenate tuos laikus? – pasiteiravo Vadimas, pasakodamas, kaip iš prekiautojų išsinuomojo vaizdo magnetofoną, užtraukė užuolaidas ir žiūrėjo filmą apie hiphopą bei kylančią pirmųjų grafitų meistrų bangą Niujorke. – Nestandartinė koncepcija mane iškart pakerėjo ir sieloje sukėlė revoliuciją.“

Vadimą pakerėjo ir breikas, kurį jis ir dabar šoka su savo vaikais – 15-mečiu Konstantinu ir 6-erių Anastasija. Jie, beje, irgi piešia.

Grėsė baudžiamoji atsakomybė

Pirmą kartą sieną Vadimas nutapė dar 1985 m. Tai buvo hiphopas – tarsi iššūkis, jungęs novatoriškus ir nestandartinius žmones tuometėje SSRS, kuri buvo atsiribojusi nuo vakarietiškos kultūros.

„Norėjosi piešti dieną, prie žmonių, kad jie matytų, kaip gimsta piešinys, – neslėpė Vadimas. – Nors dažnai piešdavau ir naktimis. Ne kartą teko sprukti nuo milicininkų ar civiliais persirengusių teisėtvarkos pareigūnų.“

Žmonės, iš pilkos masės išsiskiriantys apranga ir neįprastais darbais, buvo laikomi pavojingais. Tuomet Vadimui grėsė baudžiamoji atsakomybė už „antitarybinę propagandą ir valstybinio turto niokojimą“.

„Buvo toks straipsnis, – nusijuokė grafitų meistras. – Buvo ir kraujo. Buvo naktų ir dienų, praleistų tardymo izoliatoriuje.“

Išdavė dažų kvapas

„Grafitus propagavau po visą SSRS, – prisiminė Vadimas. – Mane kviesdavo atvykti ir atsivežti tik dažų. Nemokama nakvynė, maitinimas buvo garantuota.“

Rygos fabrike buvo gaminami dažai pagal modernias technologijas.

„Kartą naktį pasklidus dažų kvapui ir mane pastebėjus praeiviams, kažkas iškvietė policiją, – 1986 m. Maskvoje nutikusį įvykį pamena Vadimas. – Vos spėjau sudėti aerozolio pakuotes, kai užklupo milicininkai. Sakau, kad čia ne aš piešiau, pažiūrėkit, dažai sausi. Nežinoję, kad jie greitai džiūsta, milicininkai nuskubėjo ieškoti pažeidėjų.“

Gandas, kad atvažiuoja grafitų piešėjas, pasklisdavo greitai, todėl ir ten, kur būdavo demonstruojamas neregėtas menas, susirinkdavo daug smalsuolių ar kitų bepradedančių meistrų.

„Mūsų nepripažino visuomenė, valdžia, bet kartu tai buvo estetika, suteikianti gerų emocijų“, – pasak Vadimo, jis niekada nepiešdavo ant istorinių, architektūrinių paminklų, privačių namų, o pasirinkdavo apleistas vietas, tvoras, gamyklas.

Išsilaikė daugiau nei 20 metų

Grafitai tarybiniais laikais buvo iššūkis, prilygo didvyriškumui. Vadimas kartą, vos atvykęs į Karabachą, tualete buvo apsuptas kelių vietinių vyrų.

„Ko tu rengiesi it boba! – durklą Vadimui, mūvėjusiam šortus, įrėmė vaikinas. – Baltijos šalys tuomet buvo novatoriškiausios, tai ir stebindavo, ir žavėdavo kitų respublikų gyventojus. Teisėtvarkos pareigūnai mums padarydavo išimčių.“

Vadimas neslepia pasitenkinimo, kad kai kurie jo darbai Rusijoje, Ukrainoje, taip pat Latvijoje išlikę iki šių dienų. Jiems jau daugiau nei 20 metų.

„Dabartiniai grafitų meistrai, jaunoji karta kitaip išauklėta. Jie greitai sunaikina tavo kūrinį, piešdami ant viršaus. Ir neretai – geresnį piešinį. Mano jaunystės laikais, norėdamas pasirungti, piešdavai greta, kad kiti galėtų įvertinti konkurentus“, – palygino grafitų veteranas.

Neįleido į karinę bazę

Keisčiausia vieta, kur piešė latvis? Ilgai negalvojęs V.Meikšanas išskyrė kalnus Kazachstane. Troleibusai, autobusai, automobiliai, namų, butų, gamyklų, pastatų sienos ir net kanalizacijas valančios cheminės mašinos – įprasti objektai.

Didžiausi Vadimo grafitai Latvijoje – Maduonos miestelyje ištapyta apie 80 metrų ilgio ir 8 metrų aukščio Kultūros namų siena. Ant jos puikuojasi garsiausių šalies veikėjų, turėjusių įtakos šio provincijos miestelio plėtrai, portretai.

„Gaila, kad man Murmanske uždraudė piešti ant povandeninio laivo vien dėl to, kad kitos šalies piliečiui negalima apsilankyti Rusijos karinėje bazėje“, – nusijuokė V.Meikšanas.

Peliukas Mikis ir Žiurkinas

Kodėl jo pravardė Krys? Latvis šypsosi. Iki 13 metų jis labai mėgo animacinius W.Disney filmukus „Tomas ir Džeris“, mokykloje parodijuodavo peliuką Mikį. Ir netrukus buvo pravardžiuojamas Mikiu.

Tiesa, mokytojai paliepė nenaudoti vakarietiškų vardų ir Vadimą vadino tik peliuku, bet vieną dieną už šunybes klasės draugas pyktelėjo: „Tu jau ne peliukas, o Žiurkinas! (krysa – rusiškai žiurkė – aut. pastaba)“.

„Tai greitai prigijo, – nusikvatojo latvis, kurio nekart kriminaliniai autoritetai teiravosi, ar tai nesusiję su jų žargono reikšme – skundiku. – Būdami vaikai net nežinojome tokios reikšmės ir šia pravarde netrukus mielai pasirašinėjau ant savo darbų, tai tapo mano prekės ženklu.“

Ar dabar grafitai jam tik verslas? Tai, anot Vadimo, nėra mėšlas, kaip grafitus įvardijo jo dailės mokyklos dekanas, akademikas.

„Tai tarsi du medaliai – viena dalis dirba savo malonumui, o kita uždirba pragyvenimui ir galimybėms tobulėti bei siekti to, ko noriu. Ir daug daugiau tame yra pozityvumo.“

Vadimas pamena, kaip jo vaikus be eilės priėmė į darželį, nes pažadėjo nemokamai išdažyti ir gražiais piešiniais išmarginti pastato sienas.

Balta, raudona, ir mėlyna

„Vienam piešiniui reikia labai daug dažų, – aiškino Vadimas. – Mažai vaivorykštei – septynių aerozolio pakuočių. Važiuodamas pas jus dažų vežiausi visą furgoną.“

Kokios spalvos jam gražiausios?

Garsus grafitų meistras įvardija mėlyną, žydrą ir jų atspalvius bei raudoną ir oranžinę.

O jei jis būtų spalva, kokia norėtų būti?

„Balta, – ilgai negalvojęs atsakė Vadimas. – Joje yra viskas. Vienose kultūrose – ramybė, tyrumas, dieviškumas, kitose – skausmas ir gedulas. Ir visa tai susipynę ir neatsiejama, kaip ir mūsų gyvenimas.“

Istorija ir mada

Grafitai datuojami nuo senovės Romos imperijos laikų, jų aptinkami ant Egipto piramidžių, Afrikoje ir kituose žemynuose.

Šiuolaikiniai grafitai pagarsėjo Niujorke apie 1970 m. Juos piešė darbininkiškų kvartalų jaunimas. 1971 m. dienraštis „New York Times“ savo straipsnyje pirmą kartą grafitų sąvoką panaudojo naujajai miestų meno rūšiai apibrėžti.

Vienas garsiausių pasaulio grafitų – ant Berlyno sienos, kurios fragmentų yra įvairių šalių šiuolaikinio meno muziejuose.

Iš pradžių buvo itin populiarus burbulinis, kramtomosios gumos pučiamų burbulų stilius, vėliau – laukinis, kai informaciją galėjo perskaityti kitas menininkas.

Dešimtajame dešimtmetyje išpopuliarėjo trimačiai piešiniai, 2000 m. – švari grafika, trafaretiniai žymekliai naudojami tarsi klasikiniai grafitai.

Nuo 2010 m. išpopuliarėjo printing art: taupant dažus, laiką, darbai spausdinami ant popieriaus, kuriuo apklijuojami 12–20 metrų aukštų namai. Iš toli toks darbas atrodo įspūdingai.