Daugiau nei 100 kartų buvusi Indijoje parduotuvių "Mažoji Indija" savininkė Edita Renevė tik neseniai apsilankė UNESCO globojamame Kadžucharo šventyklų komplekse. Ją šokiravo ne Kamasutros šventyklos, o vulgariai besielgiantys indų vyrai.

Sekiodavo paskui būriais

"Manęs tai nešokiravo, – paklausta apie pavaizduotas įvairiausias sekso scenas ant 22 šventyklų sienų nesikuklindama prisipažino Edita. – Tai pavaizduota harmoningai ir estetiškai."

Seksas nebuvo draudžiamas dalykas visuomenėje, kurioje gyveno Kadžuracho meistrai. Šventyklos (kadaise jų buvo 85) pastatytos daugiau nei prieš 1000 metų.

Tačiau jau per pirmas keliones į Indiją nuėjusi į restoraną Edita rinkdavosi atokiausią vietą, apsigaubdavo skara, vieną ant kito vilkdavosi kelis kūną slepiančius drabužius. Bet jau po kelių minučių aplink spiesdavosi tuntai įžūliai spoksančių vyrų.

"Pabučiuok mane, pabučiuok", – gestikuliuoja pirštais indas. Iš jo veidą nusėjusių didelių apgamų styro plaukeliai. Edita niekada nepamirš šio vaizdo. Kaip ir ją su dukra Vilte būriais persekiojusių indų.

"Sustoji nusifotografuoti, pasisuki, o už nugaros – dešimtys indų, dažniausiai žemiausios kastos – šudrų, – Edita ir Viltė negalėjo nepastebėti blizgančių akių ir susijaudinusių kūnų. E.Renevė indiškai šiek tiek jau moka. – Daugelis jų kalbėdavo vulgarius žodžius, manydami, kad jų niekas nesupranta."

Nesidrovintys ir vulgarūs

Kadžuracho šventyklose daugelio skulptūrų intymios kūno dalys – krūtys, šlaunys, tarpkojis blizga nučiupinėtos vietinių vyrų.

"Jie abejingai reaguoja į banguojančia eisena praplaukiančią indę, – šypsosi Edita. – Tačiau kitaip reaguoja į europietes."

Moters krūtys kaip obuoliai, mangai, melionai – tokio įprasto aukštesniuose Indijos visuomenės sluoksniuose palyginimo iš šudrų neišgirsi. Jie – vulgarūs.

Fotografuoja, stebi, apkalba, kartais bando paliesti – tai juos itin sujaudina. Prie šventyklų ant žolės parke prisėdusių europiečių akimirksniu atsirasdavo indų, kurie nesidrovėdami žaisdavo su savimi.

Sužavėjo Bolivudo žvaigždę

Indai vyrai įžūliai nesikabinėdavo. Bet netoli Editos ir dukters Viltės net ir atokiame paplūdimyje netrukus ant pilvų priguldavo vietiniai ir monotoniškai trindavosi pilvais į smėlį.

"Radę nuošalų paplūdimį, kuriame nė gyvos dvasios, – šypsosi Edita, – išdrįsdavome nusirengti iki maudymosi kostiumėlių, išsimaudyti ir nusifotografuoti gražiame fone."

Tačiau po akimirkos pasisukusios lietuvės nustėrdavo – nežinia iš kur išlįsdavo būriai indų. Jaunų, vyresnių ir net senyvo amžiaus. Ir jie vėl ryte rydavo blizgančiomis akimis svetimšales, fotografuodavo, eidavo maudytis išsirengę iki kelius siekiančių apatinių kelnaičių, gulėdavo ant pilvų ir masturbuodavosi.

Edita sužavėjo ir paplūdimyje (ten vyko filmavimas) sutiktą jauną Bolivudo žvaigždę. Netrukus indas sužinojo, kur lietuvės gyvena ir įkyriai, atkakliai siekė Editos dėmesio.

"Viskas baigėsi tuo, kad vieną dieną neiškentusi dukra jį griežtai pavarė šalin", – nusijuokė E.Renevė.

Beje, didesnių miestų interneto kavinėse Editai kaito ausys nuo jaunų indžių pokalbių. Aukštesnio socialinio sluoksnio indėms prestižo reikalas kalbėtis angliškai. O intymios detalės iš vakarėlių kaunietę šokiravo: "Tokių vulgarių pasakojimų negirdėjau ir Lietuvoje. Dabar kai kurios indės lengviau prieinamos nei europietės."

Tirštas vanduo arbatai

Kitaip, tačiau ne mažiau šokiravo už poros valandų skrydžio lėktuvu nuo sostinės Delio įsikūręs apie 3000 metų senumo miestas Varanasis.

Siauros gatvelės, mažos parduotuvėlės, vietinių gyvenamos vietos, primenančios mažulytį tvartą ar šuns būdą, kuriame miega ir vaikai, ir senukai, ir gyvuliai.

Tamsiuoju paros metu Edita ten nevaikščiojo. Nejauku. Tuomet išgirstum ne tik vulgarių žodžių, bandymų paliesti, persekioti. Liesi, tamsesnio gymio šudros nevengtų europiečių ir apspjauti.

Gatvėse – daug parduodamų malkų, iš kurių kraunami laužai ir deginami mirusieji. Toje pačioje Gango dalyje žmonės skalbia drabužius, prausiasi, maudosi ir naudoja tą vandenį arbatai.

"Vanduo tamsus, rudas, tirštas", – nevalyvumu ir nešvara šlykštėjosi E.Renevė. Moteris susiraukė prisiminusi, kai praeidama mergina šlapiais skalbiniais aptaškė jos veidą.

Šventikai, vaikai ir nėščiosios Mirusiųjų ir šventųjų miestu vadinamame Varanasyje nedeginami. Juos neštuvais nuleidžia į tą patį vandenį. Negyvėliai plūduriuoja tol, kol supūva arba juos sulesa maitvanagiai.