Vieną nuostabią šeštadienio popietę viskas staiga pasikeitė. Teliko apdegę, apgriuvę, be langų namai, garažai, tvartai, bažnytėlė. Aprūdijusios siuvimo mašinos, automobiliai, senos nuotraukos. Ir 642 nužudytų žmonių palaikai.

Muziejus po atviru dangumi

Labai ramu ir labai liūdna. Tokios emocijos apėmė Oradūro prie Glano miestelį aplankiusią Prancūzijoje gyvenančią ir besimokančią 26 metų krepšinio komandos „Feytiat BC“ žaidėją Augustiną Žygaitę.

„1944 m. birželio 10 d. nacių kareiviai žiauriai išžudė beveik visus šio taikaus miestelio gyventojus. Ši vieta tapo muziejumi po atviru dangumi“, – tiek tepasakė Limože gyvenančiai Augustinai draugai, kai jie ekspromtu vieną niūrų šeštadienį nusprendė aplankyti Oradūrą prie Glano.

Nuo Limožo iki 87-ajame Prancūzijos departamente esančio miestelio su kraupia istorija – maždaug 25 km, todėl po 25 minučių automobiliu Augustina su kompanija jau žengė pro čia įrengto centro vartus.

„Miestelis uždaromas, atrodo, 17 valandą, – pasak A.Žygaitės, Oradūrą prie Glano neskubėdamas apžiūrėsi per valandą. – Įėjimas nemokamas. Tereikia mokėti, jei apsilankysi čia pat įrengtame muziejuje.“

Išžudė taikius gyventojus

Buvo gražus 1944-ųjų šeštadienis. Tą dieną vokiečiai išžudė 642 taikius miestelio gyventojus: 190 vyrų, 247 moteris ir 205 vaikus.

„Tai nebuvo žydų žudynės, nes miestelyje gyveno tik viena žydų šeima. Tai nebuvo žudynės dėl prancūzų sukilėlių, nes nei jų, nei paslėptų ginklų miestelyje nebuvo“, – praleidusi kelias valandas niūriame ir kartu ramybe dvelkiančiame Prancūzijos miestelyje, sužinojo Augustina.

Ir tik apdegę ir apgriuvę namai, keli automobiliai, siuvimo mašinos, ypač miestelio gyventojų nuotraukos prie kiekvieno pastato, tarsi nukeldavo į tuos laikus.

„Gali tik įsivaizduoti, kaip žmonės čia gyveno, kaip dirbo... – užsisvajojo Augustina. – Kaip tą šeštadienio popietę rengėsi pietauti, pirko tabaką, kaip vaikai žaidė ir buvo rengiamasi tikrinti jų sveikatą pas miestelio gydytoją...“

Moteris ir vaikus suvarė bažnyčion

Apie 150 nacių kareivių ir keli karininkai atvažiavo netikėtai, vienu metu.

Vokiečiai miesto merui įsakė, kad gyventojai su dokumentais privalo susirinkti į aikštę. Tai buvo apgaulė siekiant išvengti panikos.

Gyventojams įtarimas kilo, kai vokiečiai vyrus suvarė į kelis garažus ir tvartus, o moteris su vaikais – į bažnytėlę.

Nenorėdami, kad kiltų panika, naciai vaikams paliepė į bažnyčią žygiuoti su daina. Ten keliose vietose jau buvo paslėpta sprogmenų. Jų sukeltas garsas turėjo būti ženklas tuo pat metu iššaudyti ir sudeginti vyrus.

„Nesuveikė beveik visi sprogmenys, – tragišką Oradūro prie Glano istoriją pasakojo Augustina. – Tuomet vokiečiai įsiveržė į bažnyčią ir ėmė žudyti moteris ir vaikus. Kiti žudė įkalintus vyrus.“

Išžudė ir padegė

Iš bažnyčios pro pagrindinį langą už altoriaus pavyko pabėgti tik vienai moteriai. Keli vyrai išsiveržė iš tvartų, bet juos pastebėjo ir šaudė. Pasakojama, kad pabėgo tik vienas ar du.

Po egzekucijos bažnyčią, namus, tvartus ir garažus su žuvusiaisiais ir sužeistaisiais padegė. Dar ir dabar bažnyčioje yra nuo karščio apsilydęs varpas, kuris apie nelaimę paskelbti negalėjo.

Oradūro prie Glano miestelio tragedija šokiravo ir kai kuriuos aukšto rango vokiečių karininkus, kurie įsakė grįžti ir kiek įmanoma sutvarkyti miestelį, palaidoti žiauriai nužudytus žmones. Tai buvo padaryta labai atsainiai – iš žemės kyšojo apdegusios rankos ir kojos. Beje, 1953 m. žudynių iniciatoriai Bordo mieste taip ir nebuvo nuteisti.

„Šiurpu, kai išgirsti šią istoriją, sužinai, kad buvo nužudyti net 642 nekalti žmonės, iš jų – 205 vaikai, – kalbėjo A.Žygaitė. – Bet dar baisiau, kai pamatai prie namų ir netoliese esančiose kapinaitėse jų nuotraukas, perskaitai vardus, pavardes ir bandai įsivaizduoti juos dar gyvus...“

Išvažiavus iš skausmu ir ramybe pulsuojančio Oradūro prie Glano miestelio Augustei ir draugams pasidarė liūdna.

Liūdna buvo dar ir dėl to, kad tą šeštadienio popietę pūtė stiprus vėjas, buvo apsiniaukę ir lijo.