Poetas ir vertėjas A.Grybauskas per trisdešimt metų nesugebėjo savęs įtikinti, kad šaunusis kareivis Šveikas – linksmas personažas

Tarp dviejų valstybių – taip bemaž 30 metų gyvena žinomas poetas ir vertėjas Almis Grybauskas. „Gyvenu Lietuvoje, dirbu – Čekijoje“, – pabrėžtinai patikslina pats A.Grybauskas, antrus metus dėstantis lietuvių kalbą Brno mieste, Masaryko universitete.

Rašytojas jaučiasi pasaulio žmogus ir yra vienas tų, kurie tiesia ir stiprina kultūros tiltus tarp abiejų šalių.

Čekija – nedaloma jo gyvenimo dalis. Gal net gyvenimo būdas, kuris padėjo prisikelti po dramatiškų asmeninių netekčių, išgyventi moraliai, fiziškai ir materialiai, ir buvo dieviška atvanga, kai aplankė ilgai delsusi poezijos mūza.

Laukia Šveiko tęsinys

Čekija. Dramaturgo, disidento, vieno Prahos pavasario herojų, šios valstybės prezidento Vaclavo Havelo ar alaus ir šauniojo kareivio Šveiko šalis? A.Grybauskui, be abejonės, – ir viena, ir kita. Su V.Havelu jį sieja ilgametis bendravimas ir bendradarbiavimas. O prieš kelerius metus nemirtingam Jaroslavo Hašeko kūriniui „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pirmajame pasauliniame kare“ A.Grybauskas suteikė naują kvėpavimą – romaną išvertė iš čekų kalbos.

Jis turi puikią idėją išleisti dar vieną J.Hašeko knygą apie nuotykius bolševikinėje Rusijoje, kurią būtų galima laikyti Šveiko nuotykių tęsiniu. Bet Lietuvos leidyklų tai kažkodėl nedomina.

Čekai mokosi lietuviškai

Šiuo metu A.Grybauskas visa galva paniręs į universitetinį Čekijos laikotarpį. Atėjo laikas ilgus metus kauptą patirtį perteikti kitiems.

Antrajame pagal dydį Čekijos Brno mieste, Masaryko universitete, baltistikos studijos vyksta nuo 1998 metų.

„Į pirmąjį kursą studijuoti lietuvių kalbos pernai susirinko daugiau nei 50 jaunų čekų. Tai didelis skaičius“, – tvirtino lietuvių šnekamąją kalbą pradedantiesiems dėstantis A.Grybauskas. Vyresnių kursų studentams jis dėsto mitologiją, literatūros istoriją, yra skaitęs paskaitų apie pokario partizanų karą, apie kurį čekai nebuvo nieko girdėję.

Kam čekams reikalinga lietuvių kalba? A.Grybauskas sakė, kad jo studentai pragmatiški žmonės. Keli magistrantūros studentai – bendradarbiauja su turizmo bendrovėmis. Viena studentė magistro darbą rengia Lietuvoje, Vilniaus universitete. Išmanančiųjų lietuvių kalbą reikia ir verslo pasauliui, diplomatinėms atstovybėms. Dar vienas motyvas, kodėl renkamasi lietuvių kalba, – tai tiesiog egzotiška kalba. Toks paaiškinimas pačius lietuvius verčia gūžtelėti pečiais. Panašu, kad čekai dabar atranda Lietuvą.

Aludžių aplenkti neįmanoma

Madinga kelių dienų pašepusi barzda, patįsęs megztinis, džinsai ir sportbačiai – savaitgalį atsipalaidavęs Brno senamiestyje A.Grybauskas visiškai neprimena konservatyvaus akademiko. Jis toks ir nėra.

Nors tiesaus, kartais atšiauroko savo būdo ir neslepia, o kietesnio žodžio kišenėje neieško. Bet turi gerokai palaukti, kol tai išgirsi.

Kaip ir jo studentai, dėstytojas mielai užsuka į aludę išlenkti bokalą alaus. Be alaus čia negalima. Užsukame ir mes. Tik kažkodėl nė vienoje kavinėje nerandame tautinio patiekalo koleno, lietuviškai – kiaulės kojos. Tačiau alaus čia daug, ir kur kas pigesnio nei Lietuvoje.

Bare – geriausios studijos

„Dar studentas užgulęs radijo aparatą naktimis klausydavausi „Radio Praque Internacional“ laidų vokiškai, nes čekų kalbos tada nemokėjau. Mane svaigino, kaip kuriamas socializmas su žmogiškuoju veidu tuometėje Čekoslovakijoje. Tai buvo 1967–1968 metai – vadinamojo trečiojo kelio tarp kapitalizmo ir socializmo paieškos“, – prisiminė A.Grybauskas.

Baigęs istorijos studijas, įsijungęs į aktyvų literatūrinį gyvenimą jaunas poetas suskato mokytis čekų kalbos. Tokie kursai vykdavo Prahoje.

„Kalbą išmokau ne kursuose, o Prahos aludėse. Po poros bokalų nejučiom peržengi kalbos barjerą“, – juokiasi A.Grybauskas. Taip prasidėjo lig šiol tebesitęsiantis A.Grybausko Čekijos laikotarpis.

Matyt, čekiškų barų dvasia ypatinga, užtenka prisiminti vien šaunųjį kareivį Šveiką.

Poetas tapo vertėju

Vienas po kito pasipylė vertimai iš čekų kalbos. A.Grybauskas tuomet jau buvo žinomas poetas. Į literatūros padangę jis įsiveržė su visai kitokia, nei tuomet vyravo, poezija. Kritikai jo miestietišką, šerpetotą, aštrią kalbą lygino su Kazio Binkio ir keturvėjininkų tradicija.

Prieš trisdešimt metų sužibusi ryški poeto žvaigždė kažin kur pasimetė galaktikoje. Tiesiog ją nustelbė labiau žemiški vertimų klodai. Tačiau jie dovanojo ypatingą patirtį ir pažintis su nepaprastais kūrėjais.

Tiesiai į sukūrį

„Bėgau nuo sovietų“, – taip apibūdina nepasotinamą meilę Čekijai A.Grybauskas.

Lietuvą dar kaustė brežnevinis sąstingis, o tuo metu Prahoje virte virė gyvenimas. 1977-aisiais susikūrė garsioji „Chartija 77“. Šios organizacijos dokumentus per pusmetį pasirašė 750 žinomų intelektualų, deklaravusių žmogaus teises. Su aktyviais šios organizacijos nariais, tarp kurių buvo ir vienas jos steigėjų, būsimasis Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, Almis buvo asmeniškai pažįstamas, bendradarbiavo.

„Įsijungiau į jų veiklą. Chartijos nelegaliai leidžiamame leidinyje „Vidurio Europa“ paskelbėme nemažai medžiagos apie Lietuvą. Aš už daug ką dėkingas Čekijai“, – pasakojo A.Grybauskas.

Havelas, Milošas ir kiti

Į Lietuvą rašytojas sugrįžo jau Dainuojančiosios revoliucijos metu. Tačiau nusivylė, kai valdžioje atsidūrė buvę komunistai, ir vėl pasuko į Prahą. A.Grybauskas sakė paprastai – tai šalis, kurioje gera gyventi ir kuriai jautė didelę skolą ir pareigą.

„Sudariau programą, ką turiu išversti ir išleisti. Tai buvo V.Havelo knygos, jo mokytoju laikomo Jano Patočkos, „Chartijos 77“ dvasinio vadovo, esė, Milano Kunderos kūriniai, kitų rašytojų kūryba. Šią programą su kaupu įvykdžiau“, – tikino A.Grybauskas, išleidęs 16 čekų literatūros autorių knygų. Į šią gretą dar reikia pridėti keletą vertimų iš lenkų, slovakų, vokiečių, ukrainiečių kalbų. Tarp jų – penkios Česlavo Milošo knygos. Pažintis su Č.Milošu buvo gana artima ir padarė didelę įtaką. Pačiam rašytojui svarbus Gustavo Meyrinko romano „Golemas“ vertimas iš vokiečių kalbos, nes jame perteikiama magiška Praha.

Kitoks vertėjo požiūris

Milžiniško darbo pareikalavo naujasis kareivio Šveiko vertimas. Jis truko net dvejus metus.

„Seniai pastebėjau, kad senasis, atrodo, 1956-ųjų vertimas, švelniai tariant, netikslus, iškupiūruotas, o kai kurios vietos verstos ne iš originalo. Ėmiausi šio darbo ir užtrukau, nes prireikė atstatyti vokiškas citatas, paaiškinti šiuolaikiniam skaitytojui daugybę šiandien nesuvokiamų detalių ir niuansų“, – prisiminė rašytojas, už šį vertimą 2001 metais apdovanotas prestižiniu Metų vertėjo krėslu, kurį kasmet skiria Lietuvių PEN centras.

Rašytojas susimąsto, paklaustas, ką jam pačiam reiškia ši kultinė knyga.

„Lietuvoje buvo įprasta manyti, kad tai linksmas, kupinas humoro kūrinys. Man linksmas jis neatrodo. Mano akimis, tai istorija apie paprastą žmogų, kurį gyvenimas priverčia būti kvailiu arba, esant aplinkybėms, vaidinti kvailį. Tai gana kraupi, fantasmagoriška istorija“, – savo požiūrį į nemirtingojo Šveiko nuotykius išdėstė A.Grybauskas.

Sugrįžusi poeto mūza

Ant bangos. Taip gali pasakyti apie pastarojo meto A.Grybausko kūrybą. Po beveik dvidešimt metų tylos jis staiga pratrūko. Užpernai jis išleido savo poezijos rinktinę „Apžvalgos spiralė“, kuri jam pernai pelnė Druskininkų poetinio rudens nugalėtojo laurus – Jotvingių premiją. Praėjusiais metais, gal savo 60-mečiui, išleido naują poezijos knygą „Žuvys“. Vienas kritikas šią knygą pavadino gera, stipria orios ir stojiškos poezijos knyga. Į ją sugulė ir anksčiau parašyti, bet neskelbti, ir nauji eilėraščiai.

„Kartais išsirašai, ir neturi ką pasakyti. Visiškai nesirašė gal dešimt metų. Yra buvę, kad vieną eilėraštį rašiau 20 metų. Aš savęs neskubinu, man nebūtina kasmet išleisti po knygą“, – ramiai tikino vėl literatūros padangėje atgavęs spindesį poetas.

Yra, kas mus skiria

Jaukiame Brno senamiestyje kalbamės ne tik apie literatūrą.

„Lietuva turi ko pasimokyti iš Čekijos. Svarbiausia, socialinės politikos. Čekijoje nematyti tokios didelės socialinės atskirties kaip Lietuvoje. Tai tiesiog bado akis“, – ryškius skirtumus čia ir ten aiškino A.Grybauskas. Jo manymu, net vietinė biurokratija yra kur kas malonesnė nei Lietuvoje.

Čekijoje politinės partijos turi tvirtas ideologines programas ir lakstymai iš frakcijos į frakciją kaip Lietuvos Seime čia neįsivaizduojami.

„Bet man nepatinka, kad čia legaliai veikia komunistų partija. Ją remia dalis žmonių, įsitikinusių, kad juos spaudžia laukinis kapitalizmas. Bet Lietuvoje tada džiunglių kapitalizmas“, – svarstė A.Grybauskas, netrukus į Lietuvą grįšiantis ilgų dėstytojo atostogų.

Jis vėl susitiks su draugais, motina, sūnumi Tadu, brangia moterimi, ilsėsis savo sodyboje Gilūšyje netoli Elektrėnų. Ir žinoma, vėl grįš į Čekiją.

Mano pašnekovas suplasnoja išsiplaiksčiusios striukės skvernais ir nepastebimai ištirpsta senamiesčio labirintuose.