Nepatikėtumėte sužinoję, kiek daug žmonių internete ieško informacijos apie naminio vyno darymą. Tai daug paklausesnė tema, nei vyno derinimas su maistu ar Prancūzijos vyno naujienos.

Vynas iš bet ko

Atrodo, kad lietuviai nenori būti vyno gėrėjai, jie nori būti vyndariai. Tačiau daugelis lietuviškų vynų yra apgailėtino skonio. Vos vienas kitas vyndarys entuziastas sugeba atsikratyti įsisenėjusių klaidinančių įsitikinimų, nepasiduoda mandagių pagyrų svaiguliui, mokosi ir daro kažką verta dėmesio.

Lietuviško vyno sezonas prasideda pražydus pienėms ir baigiasi su paskutiniais obuoliais bei spanguolėmis. Žaliavai panaudojamos ir avietės, braškės, serbentai, vyšnios, svarainiai, slyvos, aronijos, išradingesni suraugina net burokėlių ar kopūstų sultis. Žaliavos pasirinkimą nulemia lietuviška realybė – nė vienas vaisius ar uoga nėra blogesnis už kitą. Na, gal galima būtų suabejoti, ar pienių vynas, padarytas iš razinų, apelsinų, cukraus ir šiek tiek pienių žiedlapių, yra labai lietuviškas. Bet obuolių, juodųjų serbentų, vyšnių ar aviečių vynas gali būti labai patrauklaus ir tikrai nacionalinio skonio. Daugėja vyndarių, vynui auginančių ir vynuoges.

Mitų vergystėje

„Senas vynas yra geresnis“, „Vyną reikia laikyti ąžuolo statinėse“ – bent du tarp namudinių vyndarių labiausiai paplitę įsitikinimai, kurie lietuviškam vynui dažniausiai visiškai netinka. Ilgai brandinamas gerėja tik apie vienas procentas vynuogių vyno, padaromo pasaulyje. Paprastai tai geriausias vyndario vynas, padarytas iš atrinktų uogų, kurios nuskintos nuo mažo derlingumo (1–2 kg vaisių nuo krūmo) vynmedžių, augančių šilčiausiose, puikiausiu dirvožemiu pasižyminčiose ūkio vietose. Tradiciškai toks vynas vienus, dvejus metus palaikomas ąžuolo statinėse ir išpilstytas į butelius gali bręsti dar apie 10 metų. Ilgam laikymui skirtas vynas savo jaunystėje yra gana taniniškas, perdėm vienpusiškai vaisiškas, uždaro kvapo. Bręsdamas jis sušvelnėja, pasidaro kompleksiškas, kvapnus.

Kam brandinti lietuvišką vyšnių vyną, kuris nuo pat padarymo kvepia vyšniomis ir maloniai saldus? Ir dar nežinia kokio senumo ir iš kokios žaliavos padarytose ąžuolo statinaitėse? Per ilgas laikymas blogiausiu atveju gresia oksidacija, taigi virtimu actu, o geriausiu atveju – aromatų suprastėjimu, vaisiško skonio išnykimu. Prastą lietuviško vyno kokybę gali nulemti prasta žaliava (uogas ir vaisius reikėtų skinti, o ne rinkti nuo žemės), higienos normų nesilaikymas, netinkamos kultūrinės mielės, blogas cukrus, atmestinas požiūris į daromo vyno sąlytį su oru.

Sėkmės istorija

Prieš porą metų nustebino 1974-aisiais padarytas vilniečio Jono Dūdėno vynas. Saldus obuolių vynas buteliuose trisdešimt metų išgulėjo užkastas garaže ir puikiausiai subrendo – dabar primena gerą desertinį vynuogių vyną. J.Dūdėnas savo stebuklingą vyną darė „kaip visi“: „Kibirui obuolių sulčių įpyliau 2 kg cukraus. Jokių mielių nedėjau, tik sultys ir cukrus. Burbuliavo 2 mėnesius, antrą kartą dėjau tik pusę kilogramo cukraus, tada vėl pusantro mėnesio burbuliavimo. Po to trejus metus vyną laikiau dideliuose 50 litrų talpos buteliuose“.

Šiandien gerą aviečių vyną daro Česlovas Ramoška iš Šilutės rajono, vynuogėmis garsėja Algirdas Lungis iš Joniškėlio, sausais miško ir sodo uogų vynais gali didžiuotis Raimundas Nagelė iš Rokiškio rajono, paminėtini Dalius Marcinkevičius iš Plungės, Steponas Vaitkevičius iš Telšių, Gintaras Paradnikas iš Mažeikių.

Lietuvos vyndariai yra susibūrę į Nacionalinę vyndarių asociaciją. Čia jie gali dalytis patirtimi, mokytis iš kitų klaidų ir kelti lietuviško vyno reputaciją.

Pasiūla: Nacionalinės vyndarių asociacijos sąskrydyje mūsų šalies vyndariai siūlo degustuoti jų pagamintą produkciją.