Nors knyga skirta visiems jau peržengusiems 10 metų ribą, autorė nevengia pabrėžti, kad ją rašydama pirmiausia galvojo apie paauglius, ir jų nuomonė, vertinimai jai aktualiausi. J. Lago įsitikinusi, kad būtent jie yra drąsiausi išsakyti tikrą nuomonę, nebijo būti išskirtiniai ir dar nėra įtakoti svetimų nuomonių ir normų.

Tad ir konkursas ragino parodyti, išsakyti, bet kokiomis priemonėmis išreikšti savo išskirtinumą. Daugiausia dalyvių siuntė savo kūrybinius darbus: eilėraščius, apsakymus, nuotraukas. Viena dalyvė pristatė projektą, skirtą žmonėms, susidūrusiems su psichologinėmis problemomis. Taip pat dalyvavo jaunuolis, jau dabar dirbantis vardan gražesnės Lietuvos ateities. O pagrindinį prizą laimėjusi Evelina Žičkutė J. Lago papirko savo meile lietuvių kalbai. Mokyklą šiomis dienomis baigianti mergina jau ne vienerius metus savarankiškai tobulina gimtosios kalbos žinias, dalyvauja su tuo susijusiuose konkursuose, kone tobulai parašė nacionalinį diktantą ir svajoja visą gyvenimą skirti lietuvių kalbai.

Mintimis, kokia yra jos karta, ko trūksta šių dienų jaunimui ir kokią įtaką jaunam žmogui gali padaryti knygos, abiturientė mielai pasidalijo.

– Kaip manai, ar tavo kartos žmonės pasižymi išskirtinumu?

– Gerai būtų! Gyvi į sieną įsimūrytų, kad tik nebūtų pastebėti. Žinant istoriją, ar galima juos kaltinti? Jeigu išvis išliks, Lietuva atsigaus dar labai negreitai. Kita vertus, jei žolės daigeliai prasikala pro asfaltą, kaip to nepadarys žmogus? Turėjau garbės pažinti tokių jaunuolių, kurių vienintelės galimybių ribos – pačių nusistatytos. Dabar galvoju apie juos ir šypsausi. Taip, dalis mano kartos atstovų bus tie, kurie ne tik neleis pasauliui sustoti, bet ir pagreitins jo sukimąsi.

– Ko trūksta šių dienų jaunimui? O gal kai kurių savybių ar aplinkybių yra per daug?

– Laisvės. Laisvės trūksta. Ir klausimų kėlimo. Kai vaikas mažas, jis visko klausinėja aplinkinių ir jų nuomonę priima kaip savą. Sulaukus atitinkamo amžiaus ateina laikas permąstyti, kvestionuoti viską, ką iki šiol girdėjai iš kitų. Ar tai tikrai tiesa? Ar aš iš tikrųjų taip galvoju, ar laikausi įsikibęs kažkieno kito nuomonės? Mąstyk. Mąstyk. Neleisk kitiems brautis į tavo šviesių minčių sodą. Nes dabar žmonių masė vaikšto kaip zombiai, įtikėję vieni kitų melais, gąsdinimais, prietarais. Tai veikia ir jaunimą. Kodėl vaikai žudosi? Dėl depresijos. Kas yra depresija? Savęs užslopinimas. Pastarojo yra per daug. Kai kiekvienas, jaunas ir senas, stos prieš pasaulį toks, koks yra, saulė ims ryškiau šviesti.

– Myli lietuvių kalbą. O ar daug skaitai? Ar žinai mūsų leidyklos knygas?

– Neseniai iš knygų namelio paėmiau „Siaubų autobusą“. Deja, atiteko senas leidimas, o ne jūsų gražusis. Būtent tokį požiūrį buvau susidariusi apie jūsų leidžiamas knygas – dailios, iš pirmo žvilgsnio truputį vaikiškos, bet iš tikrųjų tinkančios (ir) suaugusiems. Gal todėl iki praeitos savaitės nė vienos ir neperskaičiau?! Man patinka tamsios istorijos. Tokios, kurių bijo net liberaliausios užsienio leidyklos, tad tenka ieškoti forumuose. O šiaip skaitinėju viską, kas naujai išleidžiama jaunimui, taip pat nespjaunu į madas – musulmonės moterys, erotika. Ką tik baigiau „Tamsą, kuri prabudo“. Gal metas atgimti fantastikos žanrui?!

– Ar knygų istorijos įkvepia tave?

– Pati retkarčiais rašteliu vieną kitą istoriją, tad, atleiskit už nekuklumą, žinau, kas yra kūryba. Ten taip dažnai viskas pasisuka taip, kaip (rašytojui) reikia (ššš!), kad preteksto įkvėpimui, skaitant kitų knygas, kartais pritrūksta. Tai netrukdo mėgautis geru kūriniu, bet visgi...

– Kaip manai, kiek labai knygos gali keisti gyvenimus?

– Kažkuriame žurnale skaičiau apie merginą, kuri teigė, jog užteko vienut vienutėlės psichologinės knygos, kad ji visiškai pakeistų savo gyvenimą į teigiamą pusę. Kai pagalvoji, tų „padėk sau“ tipo knygų kasmet išleidžiama šimtai. Gal tikrai jos tokios vertingos, ir tik aš neradau tos vienintelės, kuri pakeistų manąją laiko tėkmę?

Laimėtojos rašinį galite perskaityti čia.