Svajoti galima apie daug ką – žydinčią pievą, saulę ar meilę, bet kas patikėtų, kad svajonę galima nusimegzti. Pasirodo, galima. Ir dar kaip! Eugenijai Antanavičienei tai pavyksta.

Viena geriau už kitą

Plonose įmantriausiais raštais išnertose lino staltiesėse rasi visko: nuostabiausių pavasario žiedų, liaudiškų dainų, gimtinės ir šiltų mamos rankų ilgesio. Kaip gi kitaip – nuo jos, nuo mamos, viskas ir prasidėjo.

Nemokydama, nespausdama savo dukters, kurią vaikystėje labiau masino judrūs žaidimai, o tik savo pavyzdžiu mama įskiepijo jai susižavėjimą nėriniais.

Mažoji Eugenija spėjo viską: pirmauti šokinėjimo per ledo lytis varžybose, daug skaityti ir, žinoma, nerti. Taip ir nėrė abi su mama – viena geriau už kitą.

Ir nors Eugenija pasirinko sporto pedagogės profesiją, aistra rankdarbiams niekur nedingo. O nuo tol, kai išėjo į pensiją, visos Eugenijos dienos skirtos nėriniams.

Sportas nenurungė

Ji gimė 1934-aisiais Kupiškyje, ten baigė vidurinę mokyklą, paskui tęsė mokslus tuomečiame Kauno kūno kultūros institute.

Sportas – neatsiejama E.Antanavičienės gyvenimo dalis, šiai aistrai atiduotas visas gyvenimas. Šalia ilgametės pedagoginės veiklos išsirikiavo įvairūs sportiniai pasiekimai: Lietuvos rinktinės narė, šuolio į tolį čempionė, nesuskaičiuojami laimėjimai estafetinėse rungtyse.

Nelengva buvo moters ir motinos dalia, su vyru Stasiu užaugino du vaikus.

O nėrimas Eugenijai visada buvo toji rami užuovėja, tik jos ir tik jai vienai egzistuojantis pasaulis, kuriame buvo galima pamiršti viską ir nuskęsti savo svajose.

Triūsas vertas džiaugsmo

"Sėdžiu savo krėsle prie lango ir neriu nežinia kelintąjį kvadratėlį, kuris tuoj įsilies į staltiesę. Tik staiga brakšteli kažkas, pakeliu akis – ogi fikusas išvyniojo naują lapą", – pasakojo meistrė šypsodamasi ir pati stebėdamasi, kaip galima panirti į save ir visai pamiršti apie paraleliai egzistuojantį gyvenimą.

Šiandien ji labai didžiuojasi, kad savo nėrinių skrynioje turi vieną unikalų darbą – jos mamos nertą staltiesę. Tokios jau nė su žiburiu nerasi, o ir raštą taip sunku pakartoti.

Vis dėlto Eugenijai beveik pavyko nunerti mamos ažūrinį stebuklą, tačiau savaip. Visi Eugenijos nėriniai – mažyčiai lietuvių liaudies tekstilės stebuklai. Nepaprastą ir kuo sudėtingesnį nėrinio raštą meistrė renkasi tyčia – kaip naują barjerą, kaip rebusą, kurį būtinai reikia išspręsti. Ir vargsta su tuo raštu lyg Eglė su geležinėmis klumpėmis, neskaičiuodama valandų, netausodama akių. Visas triūsas vertas to džiaugsmo, kuris užlieja širdį užbaigus darbą.

Rankų šilumos dovana

"Kad taip galėčiau savo nertomis staltiesėmis apdangstyti tėvelio rankų darbo ąžuolinius stalus, tuos, kuriuos dar menu iš vaikystės, – užsisvajojo E.Antanavičienė. – Nebegaliu to padaryti realybėje, bet savo svajonėse tai darau nuolat. Atrodo, kad tik tam tas staltieses ir neriu."

Ji negalvoja, kaip savo nėrinius parduoti, mieliau padovanoja. Lai žmonės, kuriuos myli, turi po mažytį krislą jos rankų šilumos. Nesvarbu, ar tai ažūrinė staltiesė, ar kiauraraštė snaigė, ar šiltos kumštinės pirštinės. Viskas gimsta iš meilės.

Pirmoji autorinė E.Antanavičienės rankdarbių paroda iki gegužės 12-osios veikia Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Girulių galerijoje (Gluosnių g. 10A).