– Kitąmet populiarus muzikos projektas „Lietuvos balsas“ mini savo dešimtmetį. Ar tikite laimingais skaičiais? Ar mėgstate švęsti jubiliejus – tiek asmeninius, tiek ir kūrybinius?

– Nesu prietaringas skaičiams ir metų neskaičiuoju, bet kartais būna tokių įdomių sutapimų. Tarkime, skaičius 5 man kažkuo išsiskiria, su juo susiję keli mano gyvenimo epizodai. Kita vertus, netikiu nei horoskopais, nei numerologija – galbūt labiau tikiu, kad tie lyginiai, taip gražiai užapvalinti skaičiai gali atkreipti mūsų dėmesį. Štai „Lietuvos balsui“ kitąmet dešimt. Vadinasi, priėjome tam tikrą solidų etapą, atskaitos tašką. Smagu, kad šis muzikinis projektas išsilaikė tiek daug metų ir buvo vienas populiariausių, žiūrimiausių televizijos šou visoje Lietuvoje.

– Kiek metų jūs pats mokytojaujate šiame projekte?

– Esu išbandęs kelias „Lietuvos balso“ versijas. Du sezonus buvau projekto „Lietuvos balsas. Vaikai“ mokytoju, o vieną kartą teko garbė rinkti senjorų komandą projektui „Lietuvos balsas. Senjorai“. Šįsyk bus įdomu aklosiose perklausose išgirsti suaugusių atlikėjų, siekiančių proveržio savo muzikos karjerose. Išduosiu paslaptį, kad aklųjų perklausų filmavimas jau įvyko rugsėjo viduryje, tad mes su kitais trimis teisėjais – Monika Liu, Justinu Jaručiu ir Benu Aleksandravičiumi – jau turime sukomplektavę savo komandas.

LNK nuotr.

– Per tris jūsų mokytojavimo sezonus mokinių skalė buvo išties plati: nuo jautrių vaikučių iki jaunystės svajones bandančių įgyvendinti senjorų. Su kuo dirbti buvo smagiausia?

– Labai laukiu dešimtojo sezono, kai galėsiu išbandyti jėgas su suaugusiaisiais. Buvusių patirčių nėra kaip lyginti. Nors tema ta pati – muzika, dainavimas, bet amžiaus grupės, asmenybės skirtingos. Kiekviena grupė savita. Pasiruošimo su vaikais negali lyginti su senjorų praktika (šypsosi). Tuo „Lietuvos balsas“ ir yra įdomus: juk kaskart gali tikėtis kažko naujo!

– LNK „Lietuvos balso“ kūrėjai atskleidžia, kad naujajame sezone tiek mokytojų, tiek ir žiūrovų laukia intriguojančios naujienos. Kokios?

– Užbėgti įvykiams už akių negaliu, visų paslapčių išduoti irgi. Praskleisiu uždangą tik truputį, pasakydamas, kad visi į akląsias perklausas patekę dainininkai yra labai aukšto muzikinio lygio, labai platus jų tautinis diapazonas. Vadinasi, garsas apie „Lietuvos balsą“ jau sklinda toli už mūsų tėvynės ribų. Smagu, kad čia mačiau ir keletą dalyvių, kuriuos pirmąsyk sutikau „Vaikų balse“. Dabar jie užaugę, dalyvauja projekte kaip suaugę atlikėjai. Dar viena naujiena, kad mokytojai į savo komandas galės rinktis neribotą skaičių balsų.

M. Jankavičiaus nuotr. 

– Aišku, į muzikines dvikovas patekti galės tik patys verčiausi. Ar tokie projekto taisyklių pakitimai jus džiugina?

– Be galo. Anksčiau iš tiesų susidurdavome su dilema, kad į savo komandą galėdavome rinktis tik ribotą skaičių žmonių. Jei išgirsdavai puikų balsą, kai komanda pilna, norėdavosi tiesiog nagus iš apmaudo nusigraužti. To puikiai dainuojančio atlikėjo būdavo gaila… Ačiū Dievui, šiame jubiliejiniame šou galėsime atsisukti į visus, į kuriuos norėsime, tuomet jau reikės verstis per galvą, kad tas balsas pasirinktų tave.

– Kokie kriterijai svarbiausi renkantis mokinius? Ar kartais suveikia šeštasis pojūtis ir jūs atsisukate, pajutę žmogaus sielą, o ne balsą?

– Suprantu, apie ką kalbate. Šiuo požiūriu labai nemėgstu aklųjų perklausų, nes negaliu matyti asmenybės, visumos. Esu tvirtai įsitikinęs, kad gerą atlikėją sudaro ne vien balsas. Tad kartais bebalsis, turintis didesnę charizmą, man labiau patinka nei tas, kuris dainuoja nuostabiais aukštais ir techniškais registrais. Tačiau taisyklės yra taisyklės. Šis projektas tuo ir įdomus, kad mokiniai po kiekvieno praėjusio etapo vis keičiasi, o su jų metamorfozėmis kinta ir mano, kaip teisėjo, požiūris į juos. Tarkime, išgirstu žmogų dainuojant pirmąsyk. Puiku! Atrodo, viskas gerai, tačiau pradėjus dirbti paaiškėja, kad iš jo – visiškas šnipštas, kad jis temoka tą vieną vienintelę dainą, su kuria atėjo į perklausas. Kartais ir turintis nuostabų balsą ilgainiui suklumpa, nes nėra kitų savybių, be galo reikalingų galvojant apie profesionalią atlikėjo karjerą. Pritrūksta gebėjimo sklandžiau organizuoti savo darbą, neužtenka charizmos. Būna įvairiai.

Smagu, kad mačiau ir keletą dalyvių, kuriuos pirmąsyk sutikau laidoje „Vaikų balsas“. Dabar jie užaugę, dalyvauja projekte kaip suaugę atlikėjai.

– Ar esate griežtas mokytojas?

– Tikrai ne supergriežtas. Juk mes, mokytojai, ateiname į šį projektą ne dėl to, kad kažko pamokytume. Vardas „mokytojas“ čia net nelabai atitinka mano realią misiją. Kokia ji? Turbūt tiksliausias apibūdinimas būtų bendrystė. Mes susitinkame su žmonėmis, kurie siekia savo svajonių muzikos pasaulyje. Mano misija yra padėti jiems atskleisti stipriąsias savo puses. Tačiau visą likusį kelią jie renkasi patys. Juos tik padrąsinu, motyvuoju, įkvepiu pasitikėti savimi.

LNK nuotr. 

– Ar tarp jūsų buvusių mokinių yra nugalėtojų? Ar mokytojams svarbu dalyvauti, o gal iš tiesų norisi siekti pergalių visais įmanomais būdais?

– „Vaikų balsą“ esame laimėję su Džiugu. Dėl tų pergalių? Hmm... Kartais tikrai norisi deklaruoti, kad nesvarbu, kaip baigiasi šis projektas, svarbiausia – dalyvavimas ir geras vaibas. Netiesa, kad tarp mokytojų nėra konkurencijos. Visada gera laimėti. Net ir tokiame žaidime, koks yra „Lietuvos balsas“. Aš nekalbu apie nesveiką konkurenciją, kai prieš lipant į sceną norisi apipilti konkurento drabužį kava ar įpjauti mikrofono laidą. Ne. Aš turiu omenyje sveiką varžymąsi, galimą tiek tarp dalyvių, tiek ir tarp mūsų, mokytojų.

– Daugelis iš mūsų labai sunkiai taikomės su pralaimėjmais. Turbūt ir jums gyvenime yra tekę jų patirti. Gal žinote būdų, kaip po nesėkmės vėl atsistoti ant kojų?

– Lengviausia turbūt būtų pasakyti: „Nesijaudink, viskas bus gerai.“ Tik nemanau, kad tokie žodžiai žmogų paguos. Užtenka žinoti, kad pralaimėjimai, nesėkmės yra neišvengiami mūsų gyvenimo priedai, padedantys augti, bet kai tai atsitinka, turime leisti sau ir paverkti. Iš tiesų, labai sudėtingas psichologinis klausimas – deja, neturiu jokio priešnuodžio. Gyvenimas ne visą laiką šviesus, todėl jame pasitaiko visko. Mano profesinėje karjeroje turbūt didesnis procentas buvo nesėkmių, nei sėkmių. Prie to priprasti neįmanoma: visada skausminga pralaimėti. Aišku, galime guostis, kad sunkumai mus sustiprina, užgrūdina. Tačiau visa naudingoji šio reikalo pusė pamatoma gerokai vėliau, jau žvelgiant iš laiko perspektyvos.

– Žinau, kad nemėgstate, jei kas kiša nosį į jūsų asmeninį gyvenimą. Tačiau kaip reaguotumėte, jei per vieną iš aklųjų perklausų netikėtai išgirstumėte pažįstamą, savo vaiko, balsą?!

– Nežinau. Sunku įsivaizduoti. Niekada apie tai negalvojau, nes turbūt nemaniau, kad tai įmanoma (juokiasi). Mano vaikai bent jau kol kas tikrai nesieja savo gyvenimų su muzika. Tačiau jei staiga, kaip sakote, išgirsčiau kažkokį kitą pažįstamą balso tembrą? Juk būna tokių staigmenų. Tarkime, iš balso girdžiu visišką Donatą Montvydą! Pirma mintis – argi taip gali būti? Bijau spausti mygtuką, bet ir bijau nespausti. Tuomet atsisuku ir pamatau visai kitą žmogų, bet su Donato balsu ir jo daina! Pasitaiko ir kitokių mums, mokytojams, bjaurokų atvejų, kai į akląsias perklausas ateina populiarių atlikėjų, pradeda dainuoti, o mes jų neatpažįstame ir neatsisukame. Tuomet labai nesmagu, gėda.

Būtinai turi išjausti, suprasti tai, ką dainuoji. Antraip bus blogai.

– Ar sunku pasakyti žmogui, kad gimęs juodvarniu negali suokti kaip lakštingala? Ypač tokiam, kuris nuoširdžiai negirdi savęs ir turi didelių muzikinių vilčių?

– „Vaikų balse“ tikrai stengdavomės, kad nė vienas dalyvis nenuliptų nuo scenos su ašaromis akyse. Kiekvieną apgaubdavome dėmesiu ir šiluma. Su suaugusiaisiais kitaip – turėdavo nuryti tą karčią piliulę patys. Mes labai aiškiai pasakydavome, kad neatsisukimas yra susijęs tik su jų dainavimu. Jokiu būdu – ne su asmenybe! Bandantis savo laimę žmogus turėtų suprasti, kad tai nėra kažkoks verdiktas, skelbiantis, jog jis yra nevykėlis ar juo labiau – blogas žmogus. Tai tiesiog balsas, nieko nesakantis apie jį, kaip asmenį. Pasakyti žmogui „ne“ visuomet nelengva, bet suaugęs žmogus turi mokėti tai kažkaip suvirškinti.

– Tarp teisėjų turėsite vienintelę moterį – Moniką Liu, kuri išbandė jėgas tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse. Ką apie jį manote? Ar lietuviai vis dar turi šansų kada nors švęsti pergalę „Eurovizijoje“?

– „Eurovizija“ – tai didelis televizijos renginys, kuris man labai patinka. Prieš keliolika metų ir pats esu bandęs dalyvauti atrankoje. Tačiau kodo, kaip laimėti šį konkursą, negaliu pasakyti. Nesu aiškiaregys. Gal net neturiu kompetencijos apie tai kalbėti. Kodėl pats nedalyvauju? Man patinka, kai viskas ateina į širdį natūraliai – ir daina, ir noras, ir kažkokia pasirodymo vizija. Jei viso šito nėra, kam eiti. Geriau patylėti.

– Mokytojas, mentorius – šiais laikais labai madingas žodis. Ar teko pajusti jo svorį asmeniniame, o gal profesiniame kelyje?

– Per gyvenimą Dievas davė pažinti keletą labai nuostabių, gilių žmonių, kurie praplėtė mano pasaulėžiūrą, įkvėpė mane, užkrėtė savo geru pavyzdžiu. Vienas iš jų buvo Leonidas Donskis, su kuriuo susipažinome vasaros stovykloje, kai buvau dar paauglys. Mama sudomino mane poezija. Ačiū jai. Turėjau galimybę dirbti ir su Andželika Cholina, per jos perspektyvą pažinti teatro kultūrą. Aktorius Dainius Kazlauskas – labai imponuojanti asmenybė. Kaip ir kitos, kurių nepaminėjau, bet kurios irgi parodė man kažkokią alternatyvą gyvenime. Tos mažos akimirkos kartu dabar atrodo labai brangios.

– Viename iš savo interviu teigėte, kad žodžiai dažnai viską sugadina. „Lietuvos balse“ tenka atlikėjus vertinti būtent žodžiais. Ar gyvenime esate iš tų žmonių, kurie pirma pasako, o paskui pagalvoja?

– Ech… Turbūt tikrai dažniausiai prišneku nesąmonių, dėl kurių vėliau labai gailiuosi. Tačiau būna ir kitaip. Man kur kas labiau patinka žodžiai dainoje. Aišku, jei tik supranti, ką jais sakai. Būtinai turi išjausti, suprasti tai, ką dainuoji. Antraip bus blogai.

– Cituoju: „Šio gruodžio užduotis – pabandyti leisti gyvenimui atsitikti taip, kaip jis turi atsitikti.“ Nenorite būti savo likimo kalviu?

– Šių žodžių esmė – ne gulėti ant sofutės ir laukti, kol į tavo rankas nukris aukso dubuo su deimantiniais kraštais. Kai žmogus susiduria su kasdieniais sunkumais ar rūpesčiais, kai nespėja bėgti gyvenimo maratono, jis sudegina labai daug energijos, nervų ląstelių ir sukelia sau daug bereikalingos įtampos, kurios gyvenime ir taip netrūksta. Noriu pasakyti, kad mokausi į viską kasdieniame gyvenime žiūrėti paprasčiau. Mokausi leisti dalykams atsitikti.

– Paskutinę šių metų dieną Kaune dainuosite net dviejuose koncertuose. O po jų?

– Po jų turbūt atsisėsiu ir 15 minučių nieko neįsileisiu į savo kambarį – pabūsiu su visu praėjusių metų svoriu vienas, parengsiu sąžinės sąskaitą – bet tik gerų dalykų. Gal net spėsiu pagalvoti apie kitus metus – ką galėčiau padovanoti savo ištikimai publikai ateinančiais metais. Tuomet važiuosiu namo pas saviškius. Pati Naujųjų metų šventė su kalnais baltų mišrainių man iš tiesų ne tokia svarbi kaip Kūčios, Kalėdos. Šitų dienų niekas iš manęs negali atimti – tuomet būnu tik su šeima.

K. Palubinskos asmeninio archyvo nuotr. 

– Užsiminėte, kad kitais metais laukia daug darbų – bus ir kino premjerų, ir naujų laidų, ir, aišku, naujų dainų…

– Nenoriu kelti įtampos nei sau, nei kitiems. Kai bus – tuomet ir pakalbėsime. Nenoriu didžiulių, kartais neįveikiamų aukštumų. Stebiu, kaip dažnai žmonės prisiskelbia, kiek visko bus, o paskui, jei nepavyksta, liūdi. Noriu žiūrėti į viską realistiškai. Man rodos, geriau pirma realiai padaryti ir tuomet parodyti, nei prisišnekėti ir paskui netesėti pažadų.

– Turite daug savo kūrybos gerbėjų visoje Lietuvoje. Ko jiems palinkėtumėte metų sandūroje?

– Galbūt palinkėsiu publikai ir apskritai visiems Lietuvos žmonėms to, ko nuolat sau linkiu, – neužsikrauti per daug rūpesčių! Tik tiek, kiek galite pakelti (šypsosi).

„Lietuvos balsas“ – nuo sausio 1 d., sekmadieniais, 19.30 val. per LNK.