M. Mikutavičius: gyvenimas yra toks – nuo euforijos iki dramos

– Kokie jums buvo 2022-ieji?

– Geri. Jeigu nebūtų karo Ukrainoje, sakyčiau, kad tobuli metai. Žinios apie karą dabar jau ne tokios baisios, kaip buvo pirmomis savaitėmis, kažkuria prasme pripranti. Ukrainiečiai – vienaip, mes – kitaip. Tačiau jos, žinoma, nepaleidžia, ir man iš visų dabartinių problemų karas Ukrainoje yra pirmoji tema, absoliučiai svarbiausia. Domiuosi karo istorija. Diskusijose su draugais visada sakiau, kad karas įmanomas ir neturėtume užmigti, nes visi kažkodėl aiškindavo, neva pasaulis pernelyg globalus ir pernelyg svarbūs pinigai, kad kažkas norėtų viską apversti aukštyn kojomis. Tačiau visada sakydavau: niekada nenuvertinkite vieno žmogaus ambicijos, pykčio, nuoskaudos ar dar ko nors – viskas gali pasikeisti. Vis dėlto prasidėjęs karas man sukėlė šoką: tiki, kad galbūt jo nebus arba bus kažkada tolesnėje ateityje, bet tai įvyksta dabar. Sveiku protu sunkiai suvokiama. Kai kurių žmonių prorusiškas požiūris nebuvo skaudus – tiesiog išbraukiau juos iš sąrašo tų, su kuriais noriu būti ar turėti ką nors bendro.

– Kas per šiuos metus įvyko jūsų šeimoje?

– Sūnus Majus auga, šiemet jam sukako šešeri, pradėjo lankyti paruošiamąją mokyklos klasę. Ieva ir aš vystome kažkokias savo karjeras ir tenkiname profesines ambicijas. Smagi rutina. Majaus nuomonė apie mokyklą kol kas gera. Galbūt jis dar nėra to amžiaus, kai susivokia, kad gali ko nors nekęsti ar kažkur neiti. Kai jis tai suvoks, gal situacija pasikeis. Kol kas visai patenkintas eina į mokyklą. Vakarais kartais krinta kaip lapas, nes mokykloje juos muštruoja, kaip aš juokauju, ruošia būti sistemos varžteliais, kad vieną dieną įmestų į darbo rinką ir jie krautų pelnus svetimiems kapitalistams. Šiaip viskas gerai – lanko visokius būrelius, turi gausybę reikalų. Nežinau, kaip jam, bet mums ta mokykla patinka.

„EL Artography“ nuotr. 

– Esate kelionių mėgėjai. Šiemet spėjote atsigriebti už karantino laikotarpį?

– Taip, su šeima buvome keliose išvykose ir dar savo reikalais keliavome: Ieva – į kažkokius pusiau darbinius susitikimus Prancūzijoje, aš – į Norvegiją žvejoti. Man tokios kelionės reikalingos tam, kad netektų pas psichoterapeutus vaikščioti – nuvažiuoji, „nusinulini“ ir grįžti pavargęs, bet laimingas.

– Kūrybinės veiklos požiūriu metai taip pat buvo aktyvūs?

– Visi metai buvo labai aktyvūs. Gal dėl to, kad pandemijos laikotarpis visus sustabdė, ypač – pramogų verslą. Šiemet ne tik man, bet ir visiems atsidarė šliuzai. Toks įspūdis, kad visa Lietuva vasarą kažkuo grojo, barškino, tampė armonikas ir mušė cimbolus. Matydavau savaitgaliais gausybę muzikantų ekipažų, važiuojančių į kažkokias šventes – žmonės šiek tiek išprotėjo sėdėdami uždaryti tuos dvejus metus, pasiilgo pramogų, be to, dar infliacija ir prispausdinti pinigai atnešė pajamų. Tad visiems buvo labai aktyvūs metai ir aš, tiesą sakant, koncertavau tiek, kiek nesu koncertavęs anksčiau. Matyt, dėl to, kad pajutau, jog, kai geri laikai, – pasidarai išlepęs, pradedi rinktis: gal čia patingėsiu, gal užteks tik tiek pagroti. Šiais metais sakėme: duokite mums viską, kas juda, jei tik yra poreikio – važiuojame ir grojame. Tad šiuo požiūriu metai buvo labai didelė atgaiva po to pandeminio sustojimo.

– Publiką sužavėjęs išskirtinis projektas su Kauno bigbendu jums buvo naujovė?

Žmonėms reikia tam tikro emocinio pakilimo – ir jie gali sunkmetį išgyventi, žinoma, jei jis neužsitęsia dešimtmečiais.

– Taip, tai buvo nauja. Ankstesniais metais gal būčiau atsisakęs, bet šiemet, kai man pasiūlė ir paklausė, ką galvoju, sakiau: „Aišku, darome, kodėl ne.“ Buvo įdomu, kita vertus, nesi tikras dėl rezultato, nes įsivaizduoji savo muziką vienaip, ji sukurta vieniems ar kitiems instrumentams, o atsiradęs varis – pučiamieji – smarkiai viską keičia. Tad turi išeiti iš komforto zonos ir nežinai, kas ir kaip išeis. Galiausiai buvo priimtas sprendimas, kad darome, ir aš visai patenkintas rezultatu. Man patiko tame projekte dalyvauti ir publika gerai priėmė.

– Roko operos „Jūratė ir Kastytis“ sugrįžimas po 20 metų – malonus širdžiai?

– Žinoma. Toks nostalgiškas. Žmonės, su kuriais dirbome prieš 20 metų ir su kuriais dirbame dabar, labai šaunūs, jaučiu jiems pagarbą, tikiuosi, jie man irgi. Su Aiste Smilgevičiūte susitikome taip, tarsi net nebūtume išsiskyrę, nors pastaruoju metu matėmės ne taip ir dažnai. Tad labai smagu. Kita vertus, ten turiu mažiau darbo nei savo koncertuose, kur dvi valandas turi išlaikyti žmonių dėmesį.

– Pastaruoju metu dirbti per didžiąsias metų šventes atsisakydavote, o šiemet – dirbsite?

– Taip, šiemet, kaip jau sakiau, imu viską, nes neaišku, kas bus toliau. Tad per Kalėdas teisėjavau „X faktoriuje“, paskui laukia maratonas, kuris baigsis Naujųjų metų naktį koncertu Klaipėdoje. Ten, matyt, ir Naujuosius sutiksiu.

„EL Artography“ nuotr. 

– Visuotinė panika dėl to, kad ateinantys metai bus labai sunkūs, jūsų neapėmė?

– Su tuo susitaikiau, nes lyg ir turiu, iš ko gyventi, galėsime išsilaikyti. Normalu – vieni metai ekonomine prasme būna geresni, kiti blogesni. Šie metai buvo tikrai geresni sprendžiant pagal tai, kiek žmonės visur važinėja, kaip visur eina ir kaip viskas užimta. Tačiau žinome, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, gyvenimas yra toks – nuo euforijos iki dramos. Kažkuria prasme gal bus prastesni metai, bet daug kas priklauso ir nuo požiūrio. Štai neseniai girdėjau, kad Argentinoje, kuri išgyvena ne pačius geriausius metus, – korupcija, peripetijos valdžioje, siaubinga infliacija, ekonominis nuosmukis ir t. t., buvo atlikta apklausa, ką žmonės rinktųsi: ar kad būtų geresnė ekonominė situacija, ar kad Argentina laimėtų Pasaulio futbolo čempionatą? Didžioji dauguma apklaustųjų atsakė, kad futbolo čempionais tapti svarbiau. Tad žmonėms reikia tam tikro emocinio pakilimo – ir jie gali sunkmetį išgyventi, žinoma, jei jis neužsitęsia dešimtmečiais.

– Sako, metai bus tokie, kaip juos sutiksi. Jūs sutiksite koncertuodamas gana toli nuo namų. Tai?..

– Bus geri metai – bus darbo ir kelionių. Jeigu daug būni toli nuo namų, vadinasi, sunaudoji mažai elektros, o jeigu mažai sunaudoji,  mažiau ir moki, daugiau pinigų lieka šeimai ir pramogoms. Viskas tik į gera.

Neprisnūsti sočiame abejingume

Iš M. Mikutavičiaus feisbuko paskyros

Sakau jums, vaikai, vertinkime, ką turime. Globokime tą mūsų kartais smulkmenišką, irzlią ir psichuotą demokratiją. Žadinkime ją, kai prisnūsta savo sočiame abejingume. Spardykime užpakalį, kai ją kartu su mumis visais apsvaigina godumas. Rodykime pirštais į kiekvieną, kuris atėjęs į valdžią bent akimirkai pradės skęsti didybėje, ir kuo greičiau verskime nuo kėdės bet kurį užvaldytą drakono. Ginčykimės ir pykimės. Nervinkimės ir keikimės, bet niekada nepražiopsokime akimirkos, kai pradedame slysti į tamsą. Ten, kur varnalėšos, dulkės ir voratinkliai. Kur pūva piktos sielos ir dvokia užgautos ambicijos. Kur senatvės nekeičia jaunystė, o praeities – ateitis. Mums ten ne vieta.

***

Vis girdime kartojant – geopolitika, racionalūs sprendimai, strategija, šaltas protas. Tačiau akivaizdu, kad politikus kaip ir visus žmones jausmai valdo kur kas labiau nei galva. Štai Vakarai pamatė nuotraukas iš Bučos, suspurdėjo širdutė ir atsidarė paramos šliuzai, gal ir tų dujų jau mažiau reikia. Ukraina pasakė kažką nemandagaus vokiečiams, ir Olafas Scholzas, nors ir norėtųsi, jau nebevažiuoja – vaikšto įsižeidęs, žandus pučia. Pavapaliojo Sergejus Lavrovas apie žydus ir staiga Izraeiliui – nebe toks ir draugelis tas ruskis, gal tikrai ukrainiečiams ginklų reikia. Ir Vladimiras Putinas, kad ir kiek skiestų apie NATO prie sienų ir šventą Rusijos misiją, retų draugų būrelyje turėtų pripažinti: „Nu nekenčiu aš Volodymyro Zelenskio jaunystės, populiarumo. Ir to, kad pas jį Angelina Jolie, o pas mane tik stambūs krienai – Stevenas Seagalas su Gérard’u Depardieu – atvažiuodavo.“

***

Buvau filme „Piktųjų karta“. Filmas piktas ir filmas geras, jei mėgstate detektyvus ar trilerius. Tokio prietemos kūrinio su gerai sukabinta istorija mes dar neturėjome ir neaišku, kada turėsime: jeigu būtų lengva, darytų visi. Labai noriu, kad filmui sektųsi, nes ten kiekviename kampe varva prakaitas ir kraujas nuo įdėtų pastangų, krapštymosi prie detalių ir laiko, ieškant scenarijaus posūkių. Vytautas Kaniušonis – žvėris, kaip aktorius ir personažas. Emilis Vėlyvis – niekšingai drąsus. Smagu, kad, kai daugelis perka kišeninius šunyčius, kažkas nuo grandinės paleidžia buldogus.

***

Gyvenimas – ne rūkyta dešra. Nepastovės. Naudokimės, kol neprarūdijo. Gerų visiems metų!