M. Petruškevičius atskleidė, kodėl šeimos modelis – mylima antra pusė, namas ir vaikai – jo nevilioja.

„Nenoriu būti butaforinis ir sakyti, kad laimė yra gyventi su tuo ar anuo, turėti vaikų, namą – visa tai ne man“, – teigė M. Petruškevičius.

Prabangiausias pasaulio vietas garsenybių vestuvėms dekoruojantis M. Petruškevičius savęs sėsliame gyvenimo kelyje kol kas nemato: laisvos sielos menininką traukia pokyčiai ir potyriai.

Man turbūt būtų nuobodu mylėti vieną gėlę.

„Man turbūt būtų nuobodu mylėti vieną gėlę“, – kukliai šypsodamasis pripažino floristikos meistras.

Vis dėlto pati įsimylėjimo būsena, M. Petruškevičiaus teigimu, yra itin svarbi jo kasdienio gyvenimo bei kūrybinio įkvėpimo dalis. „Manau, kad man įsimylėti yra būtina ir aš tą daryti turiu priverstinai. Turiu sutikti tokią gražią gėlę, kurią, eidamas pieva, norėčiau nuskinti“, – laidoje šmaikštauja garsus meno pasaulio atstovas.

 G. Jauniškio nuotr. 

Reiklus sau ir kitiems

Gražiausios gėlės paieškos vyrą lydi ir karjeroje: laidos metu kūrėjas atvirai pasakojo apie vidinį norą nuolat siekti tobulybės ir dėl to kylančius iššūkius.

„Man daug kas siūlo atsipalaiduoti, leisti komandai aplink mane išsiplėsti ir perleisti jiems visą valdymą, bet aš vis dar kažkaip nepaleidžiu“, – apie perfekcionizmą bei vadovavimą atviravo žymusis floristas.

Nors dekoro meną įvaldęs M. Petruškevičius, prisimindamas vaikystę, džiaugėsi, jog užaugo Lietuvoje, tačiau kurti vien savo gimtinėje jis nenorėtų – tai reikštų stagnaciją.

„Įrodyti Šiauliuose ar Panevėžyje, kad moki gerai surišti puokštę – čia nėra ir niekada nebuvo mano siekiamybė. Visada norėdavau kažko daugiau ir dabar to paties noriu. Visi projektai užsienyje, prestižiniai renginiai, garsių kompanijų vardai, su kuriais bendradarbiauju, mane labai įkvepia ir kartais tai nėra apie atlyginimą, tiesiog suteikia labai didelių pliusų ir neleidžia būti prarūgusiu vandeniu, kuris nuolat kuria vietinei publikai“, – aiškino kūrėjas.

Paklaustas, ar būtų norėjęs augti kitokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Italijoje, M. Petruškevičius nė sekundės nedvejojęs šyptelėjo: „Nereikia nuo vaikystės gyventi rūmuose, kad turėtum gerą skonį. <...> Pas mane tokių rūmų nebuvo – gal ir gerai, kad nebuvo, nes aš dabar bandau juos kurti kitiems.”