Šįkart „TV diena“ kviečia pažvelgti į aktoriaus gyvenimą iš arčiau: pakalbėti ne tik apie filmavimo aikštelės užkulisius, bet ir apie kūrybinius iššūkius, teatrą, šeimą ir tuos pavojingus ryšius, kurie kartais užsimezga ir realybėje.
Pirmąsyk ne blogiukas
Prieš pradėdami išsamesnį pokalbį, trumpam perbėgame „Pavojingų ryšių“ siužetą, kur melodramos, trilerio ir komedijos žanrai žengia koja kojon. Čia ir jausmų įtampa, ir šeimos konfliktai, ir slapti nusikaltimai, kurių centre – Manto herojus Vladas.
Po gaisro jo šeima lieka be namų, lyg to dar būtų maža – bankrutuoja verslas. Vyras skęsta augančiose skolose. Šeimos gyvenime irgi nieko gero: žmona apgaudinėja vyrą su geriausiu jo draugu. Nauji namai, kuriuos įsigyti Vladui padeda jo sesuo advokatė, slepia paslaptį – kanapių plantaciją. Manto personažas ima jas pardavinėti, užsidirba pinigų. Tačiau ar nelegalus verslas gali ilgainiui išgelbėti šeimą? Ar Vladas nežaidžia su ugnimi? Tokių ir panašių klausimų tikrai kyla serialo žiūrovams. „Žiūrėkite „Pavojingus ryšius“ ir viską sužinosite, – ragina Mantas. – Mano personažas nusivylęs gyvenimu ir savimi, tačiau visomis išgalėmis bando atsistoti ant kojų. Viena vertus, tai blogiukas, siekiantis susigrąžinti buvusią finansinę gerovę nelegaliu būdu, kita vertus – gyvenimo nuskriaustas žmogus.“
Anot jo, serialuose „Rimti reikalai“, „Prakeikti“ jį paprastai lydėdavo banditų ar nusikaltėlių vaidmenys. Šįsyk serialo režisierius Džiugas Siaurusaitis skyrė visiškai kitokį amplua nei prieš tai buvo Gabris iš „Rimtų reikalų“. „Dažnai praeiviams esu Gabris. Kupiškyje vienas vyras priėjo, nusikeikė ir sako: „Gabri!“ Sakau – „nesikeik“, o jis man: „Atsiprašau, Gabri.“ Dažnai žmonės nežino nei mano vardo, nei pavardės – jiems esu tik Gabris“, – juokiasi Mantas, ne vieną sezoną vaidinęs kitame LNK seriale.
Be blogiukų Mantui dažnai tenka vaidinti ir lovelasus. Kodėl? Atsakymą žinoti norėtų ir pats aktorius, dėl tokių pasiūlymų per daug nepurkštaujantis. Tokie vaidmenys, sako, nors ir tolokai nuo jo paties, bet yra charakteringesni, juos kurti įdomiau.
Nepaisant neigiamų personažų charakterių, Mantas visada stengiasi juose įžvelgti ir kažką teigiamo, o žiūrovai juos myli ir traktuoja ne kaip blogiukus, bet kaip likimo nuskriaustus žmones.
„Iš tiesų aš esu molis ar plastilinas. Kaip režisierius mane išminkys, toks ir būsiu. Galbūt čia ir slypi visas aktorystės žavesys“, – svarsto M. Vaitiekūnas, vadinantis save kokybės šalininku. Jam reikia laiko susigyventi su tekstu, perprasti personažo charakterį. Juk per skubėjimą atsiranda klaidų – drabužiuose, sakiniuose ir kt.
Vyras dalijasi, kad Lietuvoje serialai kuriami greitai, todėl nėra laiko užsiimti kūryba. „Per vieną pamainą nufilmuojame vieną serialo seriją, o koks nors rimtas Europos ar Holivudo projektas tą vieną seriją filmuoja visą savaitę. Ar įsivaizduojate, koks didelis skirtumas?“ – sako Mantas ir tęsia, kad dėl šios priežasties Lietuvos aktoriai turi mokėti prisitaikyti prie situacijos. Prieš dieną gavę 20 puslapių tekstą, neturi laiko jį mokytis. „Gali tik perskaityti ir permąstyti prieš miegą, kad žinotum kontekstą, tačiau išmokti mintinai – jokių šansų“, – tvirtina jis.
Savo ir Editos duetą vadina vykusiu
Seriale „Pavojingi ryšiai“ Manto personažas turi dvi seseris. Jas įkūnija aktorės Valda Bičkutė ir Dovilė Kundrotaitė. Pasak televizinio brolio, seserų gyvenimus taip pat saisto pavojingi ryšiai – tik kitokie nei jo.
V. Bičkutės personažas iki kaklo įklimpęs į pavojingą meilę – ji įsimylėjusi už save perpus jaunesnį vyrą. Dovilės sutuoktinis išdavinėja ją su kita. „Sesių siužetinėms linijoms tiktų apibūdinimas „nelaimingi santykiai“, – svarsto Mantas.
Vlado žmoną seriale vaidina aktorė Edita Užaitė. Paklaustas, ar kūrybinė chemija su partnere atėjo natūraliai, ar vis tik reikėjo ją po truputį užsiauginti, aktorius susimąsto. Galiausiai sako, kad skirtingais atvejais būna visaip. „Mums su Edita atsirado – ir ta chemija, ir vaidybos maniera, ir buvimo kadre atmosfera. Kai įsijungiu kartais vakare tą serialą, man gerai žiūrisi. Sau priekaištų turiu visada, bet duetą su E. Užaite vadinu labai vykusiu“, – atvirauja Mantas, su Edita šiuo metu vaidinantis premjeriniame „Domino“ teatro spektaklyje „Pasimatymų žaidimai“.
Čia abu aktoriai turi net po penkis vaidmenis. „Tai ne biudžeto deficitas, o veikiau meistrystė“, – sako jis.
Žiūrovas to nemato, bet jei labai akylai žiūrėtų, tikrai įžvelgtų šokančius velniukus aktorių akyse.
Paprašytas prisiminti kokių nors juokingų nutikimų filmuojant serialą „Pavojingi ryšiai“, Mantas perspėja, kad yra labai juoklus žmogus. „Aš prieš tai labai išjuokinu visus, o paskui dažnai ir pats nebesusikaupiu. Tuomet tenka daryti daug dublių, nes būna, kad prikalbu to, ko net nėra scenarijuje. Viduje paskui sau kartoju, kad esu aktorius ir kad turiu susilaikyti, kandžioju sau į lūpą, net maldas kalbu, kad tik neprasijuokčiau – viskas veltui: tas juokas užkrečiamas“, – šypsosi aktorius ir sako esąs ypač dėkingas kolegoms ir režisieriui už smagią darbo atmosferą. Vadina ją pačia geriausia filmavimų dalimi. „Įsivaizduokit, stovime prie kapo duobės ar kokį žmogų su šiupeliu daužom, bet prieš tai visada būna išsijuokta iki ašarų. Žiūrovas to nemato, bet jei labai akylai žiūrėtų, tikrai įžvelgtų šokančius velniukus aktorių akyse“, – tikina jis.
Personažai viduje gyvena ilgai
Ar ilgai įvairūs aktoriaus kuriami personažai gyvena jo viduje? Sako, visaip būna, bet dažniausiai grįžęs namo po spektaklio negali išsyk eiti miegoti: „Nežinau, kas tai, bet po kūną cirkuliuoja energija. Tada skaitai arba skrolini telefone, žiūri teliką, žodžiu, darai bet ką, nes reikia poros valandų persikrauti.“
Mantas paskaičiavo, kad gruodį jo laukia beveik 30 renginių – teks suktis tarp kelių skirtingų spektaklių. Paklaustas, ar visi jo kuriami personažai nesusimaišo tarpusavyje, vyras juokiasi: vis tiek kas nors kur nors išlenda. Be to, kiekvienas aktorius turi savo „arkliuką“ – savybių ar manierų, kurios jam natūraliausiai išeina. Tai nejučia įsismelkia į vaidmenis. „Mūsų profesijoje tai vadinama štampais“, – aiškina aktorius ir priduria, kad visa kino industrija remiasi tam tikrais štampais ar šablonais, kurie nėra kažkas bloga.
„Šviesaus atminimo mano mokytojas Rimas Tuminas kartą yra pasakęs, kad viskas jau sukurta, dviratis išrastas – belieka vogti, bet vogti reikia talentingai“, – kartoja gerbiamo kurso vadovo žodžius M. Vaitiekūnas.
Kokią savo profesijos pusę jis laiko pačia sudėtingiausia? Manto žodžiais tariant, darbų grafiką. Aktoriai neturi stabilaus ritmo: arba darbų būna labai daug, arba jų visai nelieka, ir svarstyklės nuolat svyruoja. Po premjeros laukia intensyvios gastrolės, o kitą mėnesį gali užklupti visiškas štilis.
„Ko trūksta? Gal pastovaus gyvenimo ritmo, kasdieniškos rutinos. Juk žmonės aštuntą ryto išeina į darbą ir penktą vakare grįžta namo, o aš to neturiu. Teoriškai į repeticiją galėčiau keltis vėliau, bet turiu šeimą, keturis vaikus, tad rytais vežioju juos į mokyklą. Žodžiu, man sunkiausia – atrasti laiko poilsiui ir kartu neapleisti vyro ir tėvo pareigų“, – atvirauja jis.
Jaunystės keliais
Šiandienos jauni aktoriai, baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), savo vietos po saule turi ieškotis patys. Manto laikais – jis 2002 m. baigė antrąją režisieriaus R. Tumino laidą – situacija buvo šiek tiek kitokia.
„Daugelį mūsų pakvietė vaidinti į Mažąjį teatrą. Galima sakyti, mes iš karto gavome namus. Pamažu buvome įvesti į vyresniosios kartos trupę. Šiuo požiūriu mums tikrai pasisekė. Dabar LMTA absolventai dažniausiai tampa laisvai samdomais, o mes turėjome savo teatrą“, – pasakoja 46-erių aktorius, studijavęs kartu su V. Bičkute, Leonardu Pobedonoscevu, Audriumi Bružu ir kitais šiandien gerai žinomais scenos veidais.
Vis dėlto ir jų karta, pasak Manto, tikrai nėjo rožėmis klotu keliu. Atlyginimai buvo nedideli, tad bazinį uždarbį gaudavo iš Mažojo teatro, kuriame dirba iki šiol, o visa kita tekdavo prisidurti iš šalutinių veiklų – renginių, serialų, garsinimo. „Visi sukosi kaip kas galėjo, o buvo ir tokių, kurie visai atsisveikino su teatru“, – prisimena jis.
Jei galėtų rinktis dar kartą, svarstytų tarp dviejų kelių – sporto (krepšinio) ir aktorystės. „Norėčiau grįžti į penktą klasę ir kai ką daryti kitaip. Būtent tada atėjau į dramos studiją, ir nuo to laiko mano mokslai baigėsi. Važinėjau po festivalius, vaidinau ir penktą klasę, galima sakyti, praleidau. Dabar turiu penktokę dukrą ir matau, kad mokslai ten vyksta labai rimti“, – šypsosi M. Vaitiekūnas.
Vyras juokiasi prisiminęs, kaip tiksliųjų mokslų mokytojams buvo pažadėjęs, kad su jų dėstomomis sritimis gyvenime neturės nieko bendro. Tik taip galėjo „išsiderėti“ teigiamą pažymį pažymių knygelėje.
Kiek laiko sportui lieka dabar? „Mažai, nors žinau, kad kas nori, tas jo randa. Galbūt mažumėlę pritingiu. Vis dar manau, kad esu raumeningas ir gražus, nors pasižiūrėjęs į veidrodį suprantu, kad reikia judėti ir dėl sveikatos, ir dėl bendro kūno tonuso. Ypač kai penkta dešimtis lipa ant nosies“, – susizgrimba vyras ir tęsia, kad jų gyvenamoji vieta sportui taip pat be galo patogi.
„Gyvename už Vilniaus, Pasakiškių kaime. Beveik kaip pasakoje“, – juokiasi. Paklaustas, kokią pasaką primena jų kaimas, aktorius mini senosios animacijos filmuką „Atostogos Rūgpienių kaime“.
Iš vėžių jau niekas neišmuš
Dažnai aktoriai pasakoja apie akimirką spektaklio metu, kai iš atminties išnyksta tekstas. Kaip jie sako, prieš akis lieka tik baltas popieriaus lapas. Ar po daugiau nei 20 metų scenoje Mantui vis dar taip nutinka?
Pašnekovas šypsosi: žmonės, kurie nėra artimi teatrui, šį klausimą jam užduoda gana dažnai. „Visada atsakau, kad jeigu kelis mėnesius repetuotumėte spektaklį ir diena iš dienos žiūrėtumėte į tekstą, išmoktumėte jį lygiai taip pat, kaip aš. Neturiu jokių ypatingų teksto mokymosi metodų, bet kartais, kai iki premjeros lieka tik kelios dienos, o tekstas vis dar gerai neįsiminė, tenka jį tiesiog „pakalti“, – atvirauja Mantas.
Teksto pamiršimo kuriozų jis yra patyręs tik aktorystės pradžioje. Kartą Vienoje, spektaklyje „Madagaskaras“, jis įkūnijo Oskarą Milašių. Tuomet, pamiršęs tekstą, labai supanikavo. „Atrodė, žiūrovas viską mato ir kiaurai supranta, kad susimoviau. Laimei, pamenu, kažkaip susizgribau pakelti akis į spektaklio titrus ir pažiūrėti, kas ten parašyta“, – dalijasi prisiminimais Mantas.
Šiuolaikiniame teatre, kur improvizacija yra daugelio aktorių įvaldyta technika, visada galima išsisukti iš keblios padėties, ir tikrai nebereikia suflerio būdelės.
„Šiandien scenoje man jau niekas saugiklių nebeišmuš, – užtikrintai kalba Mantas. – Meistriškumas jau labai pažengęs. Tačiau pamenu vieną spektaklį, kuriame turėjau labai daug teksto. Įsivaizdavau, kad gerai jį pasikartojau – o, pasirodo, ne. Teko įsistatyti kiaulės akis ir laukti pagalbos iš kolegų.“ Nors jie scenoje truputį sunerimo, Mantas jautėsi visiškai ramus: žinojo, kad profesionalai jį išsuks. „Užkulisiuose sakoma: kuo didesnė pauzė – tuo didesnis artistas. Turbūt kažką panašaus tada dariau ir aš: juk viskas ateina su patirtimi“, – šypsosi aktorius.
Pailsi būdamas su šeima
Nemažai kino, serialų ir teatro vaidmenų sukūręs Mantas, paklaustas apie profesinę svajonę, trumpam susimąsto. Jis sako, kad daug vaidmenų jau nebesuvaidintų – amžius netinka.
„Išaugau ir Romeo, ir Hamletą. Galbūt dar galėčiau būti Ričardas III ar Makbetas?“ – svarsto ir apmaudžiai sau primena, kad daugiau žymių vaidmenų nelikę: rusų klasikų kūriniai dėl šių dienų geopolitinės situacijos yra tapę tabu, be to, iš gyvenimo jau išėjo daug didžių režisierių, kurie galėtų pastatyti šiuos veikalus.
Ar kartais nueina į teatrą kaip žiūrovas? „Būna“, – atsako Mantas ir cituoja „Pavojingų ryšių“ režisieriaus Dž. Siaurusaičio mintį: „Šachtoje žmogus kasa ir sako pats sau: „Ai, nueisiu šiandien dar truputėlį pakasti…“ Kartais taip būna ir mums, aktoriams: nueiname į teatrą pasižiūrėti kolegų – žodžiu, „dar truputį pakasti“, – juokiasi ir tęsia mintį, kad aktorius turi jausti pulsą, suvokti, kaip kvėpuoja šiuolaikinis teatras. Patinka ar nepatinka – tai jau kitas klausimas.
Šiandien scenoje man jau niekas saugiklių nebeišmuš. Meistriškumas jau labai pažengęs.
Mes, žiūrovai, norėdami gerų emocijų, einame į teatrą, o Mantas savo vidinį energijos skyrelį įkrauna būdamas su šeima, atostogaudamas ar žvejodamas.
„Esu užkietėjęs žvejys. Spiningauju – mėtau masalą ir traukiu. Tokioje žvejyboje veiksmo labai daug, tad mintims tiesiog nelieka vietos. Aplankyti beveik visi Aukštaitijos ežerai. Jei pasitaiko proga, lekiu pažvejoti ir į Švediją“, – pasakoja jis.
Didžiausias laimikis – beveik 8 kg lydeka. Prie savo pagautos žuvies ant pietų stalo vyras įpratino ir visą šeimą. Ją mėgsta net mažoji dukrelė Paula, greitai švęsianti dvejų metukų gimtadienį. „Daug su ja žaidžiu. Paula labai prieraiši, reikalauja tėčio. Praleidžiame kartu daug laiko, o tada ji, gudruolė, pradeda mane savintis – ima konkuruoti net su mano žmona“, – juokiasi Mantas.
Kiti trys vaikai – Oskaras, Nojus ir Patricija – jau didesni, tad tokio Manto dėmesio jie nereikalauja.
Dėkingas žmonai Airai
Didieji Lietuvos miestai jau įžiebė savo egles, artėja Kalėdos. Ar Mantui kada teko užsidėti Kalėdų senelio kostiumą?
„Gal tik vieną kartą…“ – šypsosi aktorius.
Ką norėtų rasti po Kalėdų eglute? Pasirodo, kaip ir kasmet – žvejybos reikmenų. Tiktų žuvytė, vobleriukas, meškerytė ir pan. Tai šiek tiek erzina Manto žmoną Airą, kuri po egle vyrui norėtų padėti kiek romantiškesnių dovanų.
Kur Vaitiekūnai planuoja švęsti šias Kalėdas? Mantas sako, kad puiki vieta sukviesti visus artimuosius – tėvus iš Kupiškio, seserį – yra jų Pasakiškių kaimas. „Kadangi visas gruodis užkimštas spektakliais ir renginiais, patys kažkur važiuoti neturėsime laiko. Kol kas taupau jėgas ir stengiuosi nepervargti, nes, kaip jau sakiau, čia ir yra didžioji aktorių problema – viskas arba nieko. To stabilaus viduriuko niekada nėra – tik kardiogramos, kur kreivė tai kyla, tai leidžiasi…“
Aktorius džiaugiasi, kad turi puikią žmoną, kuri geba viską šeimoje subalansuoti ir sustyguoti. Pasakoja, kad po penkerių metų draugystės su Aira jiedu susituokė gamtoje, ant Dubingių piliakalnio.
„Abu mylime gamtą. Vestuvių ceremonija vyko pagal baltų tradicijas – mus sutuokė krivis. Vieniems Dievas yra bažnyčioje, o man – gamtoje“, – aiškina Mantas.
Artėjančių Kalėdų proga „TV dienos“ skaitytojams ir LNK žiūrovams jis linki ramybės, šviesos, gėrio, taikos, sveikatos… „Nepamirškite ateiti į teatrą, nes be žiūrovų nebūtų ir mūsų, aktorių!“ – šypsosi.
Naujausi komentarai