Vienkiemis, arba Slaptas maestro gyvenimas Aukštadvario miške

Skambančios tylos apgaubta sodyba, kurią retai kliudo koks prašalaitis. Ši ramybės oazė – tai Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovo profesoriaus Donato Katkaus karalija. Štai iš kur jo jėga. Pasprukęs nuo triukšmingo pasaulio D.Katkus atokiame vienkiemyje netoli Aukštadvario papildo savo vulkaniškos energijos atsargas.

Maestro seniai mėto pėdas

"Esate pirmieji žurnalistai, apsilankę sodyboje", – nustebęs dudeno devyndarbis muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Nieko nuostabaus: šio vienkiemio miškuose surasti beveik neįmanoma.
"Laima, Laima, Laimuže, kur tu?" – teatrališkai rageliu sudėjęs rankas šaukė sodybos šeimininkas tarp pušelių vaikštinėjančiai žmonai. Bet grybų dar nėra. Ponia Laima pargrįžo tuščiu skraitu.
Erdvioje namo verandoje netrukus garavo kvapni kava, ragavome nepaprastai gardžios šaltos arbatos su citrina ir medumi.
Bet kuriuo metų laiku, vos nutaikęs laisvesnę minutę, D.Katkus lekia čia, gamtos prieglobstin. Profesorius nevairuoja automobilio, todėl šiuo požiūriu yra visiškai priklausomas nuo žmonos, buvusios Vilniaus universiteto Anglų kalbos katedros vedėjos. Turint mintyje jo maištingą būdą, tai turėtų būti sunkus išbandymas. Abiem.

Filosofų traktatai ir vėžiai

Maestro žmona beveik nesikiša į pokalbį. Girdėdama griausmingai tratantį savo vyrą ji atlaidžiai šypsosi.
"Štai mūsų puikus nusipelnęs automobilis, kuriam apie 20 metų ", – mostelėjo ranka į nedidelę mašinytę prie pirtelės D.Katkus.
Mašina nedarė įspūdžio, pirtis – irgi. Ši, be to, retokai užkuriama. Mat maestro ir be to turi ką veikti.
"Čia tiesiog gyvenu ir ilsiuosi. Nusimetu visą pasaulio tuštybę ir skaitau tik lietuvių filosofų knygas. Ar skaitėte Arvydo Šliogerio tekstus ? Neeeeee? Mažame upelyje tinklu gaudau ungurius. A, dar su meškere traukiu vėžius", – rimčiausiu veidu porino žodžio kišenėje neieškantis profesorius.
Tik nebandykite visų D.Katkaus žodžių imti už gryną pinigą.

Tapęs kolūkiečiu prakuto

Mažą savo pasaulį Aukštadvario miškuose D.Katkus susikūrė prieš 30 metų. Įspūdinga namo įsigijimo istorija šeimininkui kelia pačius geriausius prisiminimus.
"Esu dėkingas kompozitoriui, buvusiam "Armonikos" kapelos vadovui Vytautui Juozapaičiui. Jis pirmas čia įsikūrė ir atvedė į šiuos miškus. Tačiau sovietmečiu kolūkio pirmininkas neturėjo teisės parduoti menininkui net sukiužusios trobos. Turėjau būti "kolūkietis", kaip ir V.Juozapaitis. Todėl buvau įdarbintas šio kolūkio "kultmasinio" darbo organizatoriumi", – profesorius atskleidė lig šiol viešai neskelbtus kūrybinės biografijos faktus.
Taigi anuomet už juokingą pinigų sumą D.Katkus nusipirko palaikį namelį. Po jį kaip pasiutusios lakstė žiurkės, reikėjo gelbėti griūvančius pirkios kampus.

Rusų karininko dovana

Įsigijus namelį neišsemiama menininko vaizduotė piešė didingus architektūros planus. Jis įsivaizdavo teniso kortus, baseiną, kitas prašmatnybes miškų gūdumoje.
Tačiau ne visi užmojai buvo realizuoti. D.Katkus susirentė tik pirtelę ir dešimt metų rekonstravo savo namą. Ir ačiū Dievui, nes didžiausia atgaiva – ne baseinas, o tyriausio vandens upelis, ne teniso kortai, o civilizacijos nenuniokotų miškų tankmės.
O štai namo statybos prisiminimai niūrūs.
"Kai pamačiau pasvirusias sienas, apsiverkiau. Mūrininkas net neprisiminė, kaip jas pastatė, nes nuolat būdavo įkaušęs. Bet plytų istorija šviesi. Jas gavau beveik dovanai. Du sunkvežimius plytų man atvežė ir išvertė kareiviai iš Vilniaus, karinio Šiaurės miestelio. Mat su šio karinio dalinio ūkio dalies viršininku susibičiuliavau viename tuometės Dzeržinskio gatvės bare. Jis pagailėjo vargšo menininko. Rusų karininkai jautė, kad teks trauktis iš Lietuvos, todėl lengva ranka dalijo ar parduodavo ką nutvėrę", – pasakojo maestro.
Bet statybos jau praeityje. Maestro ir jo žmona mėgaujasi ramybe.
"Rytais pabundu nuo čirškinamų rudmėsių kvapo. Laima jų prirenka prie pat namų", – plačiai šypsojosi D.Katkus.

"Kultmasinė" veikla sodyboje

Kaip perstatyti sodybą, maestro svarstė ir su namą pardavusiu kolūkio pirmininku Jonu, šviesios atminties žmogumi. Šie aptarimai ir buvo viena "kultmasinio" darbo formų.
"Kultmasinis" darbas intensyviai vyko pačioje sodyboje. Kolūkio pirmininkas atlėkdavo balta kaip gulbė "Volga". Gerokai prisibendravę ir išsamiai aptarę statybos darbus pirmininkas Jonas su muziku Donatu netekdavo jėgų.
"Aš eidavau į namelį, o mano "viršininkas" nuvirsdavo pailsėti čia pat, prie pirtelės. Rytą jis pakirsdavo visiškai žvalus ir "Volga" viesulu įskriedavo į šalia esantį MTS (mašinų ir traktorių stotis). Po vakarykščių ulionių apspangusius traktoristus apšaukdavo ir net kartais užvažiuodavo į snukį. Sakydavo: kitaip nesupranta, kad reikia dirbti", – smagiai porino maestro.
Tačiau kolūkiečiai mėgo tiesų, teisingą ir nuoširdų pirmininką. Jį geru žodžiu mini ir kiti D.Katkaus kaimynai.

Elitas Aukštadvario miškuose

Maestro D.Katkaus kaimynai taip pat gudriai slepiasi miškų tankmėse. Reikia būti garsiuoju indėnų pėdsekiu, kad aptiktum takus ir kelius, vedančius į šalies elito sodybas. Šiose apylinkėse išsislapsčiusios išskirtinės garsių žmonių pajėgos.
Artimiausias profesoriaus kaimynas – gydytojas ir diplomatas Antanas Vinkus, kiek toliau – minėto kompozitoriaus V.Juozapaičio sodyba. Netoliese visus savaitgalius leidžia Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Stasys Glėbus. Už kelių kilometrų įsikūręs maestro D.Katkaus kolega, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos profesorius Virgilijus Noreika. Čia pat ir kompozitoriaus, diplomato Osvaldo Balakausko valdos.
"Su Laima pasvarstėme, kaip reaguotų Balakauskas, jei pasakytume, kad į jo sodybą ateis žurnalistai. Cha cha cha! Jis pašiurptų vien nuo tokios minties! Sakė, tik pabandyk, užmušiu!" – toliau griaudėjo maestro.
Pas kaimyną Balakauską nėjome. Visiškai užteko profesoriaus D.Katkaus.

Daktarą Vinkų dievina

Vienas artimiausių profesoriaus D.Katkaus kaimynų – žinomas gydytojas, diplomatas A.Vinkus. Kaip ir maestro, Aukštadvario miškų senbuvis. Muzikas neišvengiamai užkliūva už jo sodybos, sumanęs išsimaudyti ežere.
"Vos tik įsuku į kiemą, iš namo iššokęs šeimininkas sutinka mane maloniausiais žodžiais. Žinoma, pakviečia vidun. Kuo tai baigiasi, nesunku numanyti, nes iki ežero aš nenueinu", – atviravo maestro.
Galima drąsiai sakyti, kad ne D.Katkus, o A.Vinkus Aukštadvario apylinkėse yra žinomiausias elito atstovas. Pirmiausia jis nesislapsto kaip jo garsūs kaimynai. Dirbdamas Universitetinės Santariškių ligoninės direktoriumi A.Vinkus yra išgelbėjęs ne vieno vietinio gyvybę, yra padėjęs paprastiems žmonėms patekti pas gerus daktarus. Maža to, jis niekad nepasididžiuoja sudalyvauti aplinkinių miestelių šventėse ir renginiuose. Prieš kelerius metus netoli Aukštadvario esančio Onuškio aikštėje jis aistringai skaitė savo ultrapatriotines eiles.
Todėl Aukštadvario ir jo apylinkių gyventojai daktarą Vinkų tiesiog garbina. Tačiau šlovės kaimynui D.Katkus nepavydi. Maestro apgailestavo, kad A.Vinkui tapus diplomatu jo sodyba ištuštėjo. Darbas užsienyje atėmė iš A.Vinkaus malonumą dažniau poilsiauti Aukštadvaryje. O D.Katkui – pasisvečiuoti pas seną bičiulį.

Jėgas atgauna gamtoje

"Gyvenimas katastrofiškai trumpas. Kuo daugiau gyveni, tuo jis lekia greityn. Mane glumina savotiškas mirties garbinimas. Žinomi žmonės prisimenami ir įvertinami, kai išeina anapilin. Taip buvo su Jurga Ivanauskaite, Vytautu Kernagiu... Atrodo, kad aukštinami ne jie, o mirtis. Kažkoks mirties, o ne gyvenimo kultas", – sodyboje apie būties dalykus, matyt, prisiskaitęs filosofijos veikalų, samprotavo D.Katkus.
Tačiau tai trumpa apmąstymų akimirka. Profesorius ne tiek medituoja ir filosofuoja, kiek norėtų pasirodyti. Jis – veiklos žmogus. Pasisėmęs jėgų iš miško tankmių, upelio čiurlenimo ir mistinių vėžių gaudynių jis lyg akis išdegęs neria į begalinius savo darbus.
Jeigu bandytume išvardyti, ką profesorius veikia, šis sąrašas pasirodytų visiškai nerealus.

Iš naujo pamatė pasaulį

Pirmiausia D.Katkus – sostinės reprezentacinio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas. Jam pastaruoju metu šis darbas teikia ne tik kūrybos džiaugsmą. Užvirusios aistros dėl orkestro finansavimo tapo nemažu vadovo galvos skausmu. Be to, muzikologas D.Katkus – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, nuolatinis vienos populiarios televizijos laidos vertinimo komisijos narys, tradicinio Šv. Kristupo vasaros festivalio idėjinis vadovas ir sumanytojas. Maža to, profesorius turi krūvą visuomeninių pareigų, kurių imasi su tokiu pat azartu kaip ir profesinės veiklos. Bet apie ją jau nekalbėsim – užims daug vietos.
Tačiau ir darbo fanatikai bei perfekcionistai neišvengia paprastų mirtingųjų bėdų. Profesorius neseniai ryžosi akių operacijai, mat nuolat nešiojo stiprius lęšius. Paskutinis maestro kantrybės lašas išseko pernai Vokietijoje. Diriguodamas motociklų šou ėmė smarkiai ašaroti ir beveik nieko nebematė. Maestro ryžtingai nusprendė operuotis.
"Po operacijos buvau priblokštas: taip ryškiai viską pamačiau!" – kaip vaikas stebėjosi nepaprastais pokyčiais D.Katkus.

Pasaulis yra čia

Visur esantis ir visur spėjantis maestro nusitaikė į dar vieną tikslą: išlaikyti vairuotojo egzaminus, kad būtų mažiau priklausomam nuo žmonos Laimos malonės. Anksčiau to padaryti negalėjo dėl prasto regėjimo.
Kaip visada, netrūksta ir kūrybinių užmojų. Neseniai su žmona atostogaudamas Austrijos sostinėje Vienoje beveik už visą algą prisipirko natų. Nelaukdamas jas ėmė studijuoti dar viešbutyje.
Maestro gudrauja, kad savo sodyboje skaito tik "padorią" literatūrą – lietuvių filosofų veikalus.
"Kai sodyboje lieku kelioms dienoms, pavyksta ir pačiam kai ką parašyti", – surimtėjęs prisipažino D.Katkus. Aukštadvario miškuose parašyta ir neseniai išleista jo knyga.
Profesoriaus galva pramušta idėjomis, jų visų neįmanoma suvaikyti, juolab įgyvendinti. Susikaupti, surinkti į krūvą mintis geriausia čia – Aukštadvario miškuose. Net nepaklausus, ar profesoriui patinka filosofinis Henry Davido Thoreau romanas "Voldenas, arba gyvenimas miške", tai akivaizdu.
D.Katkui nereikia aiškinti, kokia svarbi žmogaus ir gamtos darna. Aukštadvario miške toks neįsivaizduojamai aukštas dangus, tiek tylos ir ramybės. Visas pasaulis yra čia.