Daugiau kaip 80 pasaulio valstybių aplankęs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos medicinos klinikos vadovas profesorius Leonas Valius puikiai gamina. Kelionėse jis neatsisako paragauti ne tik tradicinių, bet ir keistų bei egzotiškų vietos patiekalų.

Neįprasta, bet skanu

Pūdytas banginis, kalmarai romaniškai, termitai, jūrų kiaulytės, dehidruotos bulvės, langustai, kardžuvė, ryklys, oriksas, gyvatė, antilopė gnu, arkliena, vorakrabiai... Nuo Bolivijos iki Islandijos, nuo Kataro iki Vietnamo, nuo Etiopijos iki Kazachstano keliavęs klinikos vadovas L.Valius išbandė egzotiškiausius patiekalus.

„Kelionėse mielai ragauju įvairių, gurmaniškų patiekalų ir visada stengiuosi namo parsivežti įdomių prieskonių, – prisipažino žinomas medikas. – Lietuvoje gamindamas dažnai naudoju raudonėlius, kalendras, o iš arabų šalių atsivežu tikrojo šafrano, taip pat aitriųjų paprikų.“

L.Valius kaip auksinį standartą įvardijo Viduržemio jūros, ypač Graikijos salų Rodo, Koso ir Kipro virtuvę.

„Žemynuose labai skanūs souvlaki, mousaka, tačiau jūros gėrybės – kalmarai, aštuonkojai su salotomis ir įvairiais sūriais – dar skaniau“, – teigė medikas.

„Egzotiški, bet labai skanūs Vietnamo žuvų patiekalai, derinami su mėsa, bambukais, želmenimis, daigintais ryžiais, vaisiais. Krevetės, langustinai su specifiniu saldžiarūgščiu pūdytų žuvų padažu iš pūdytų žuvų – pasaka. Nors šis padažas – pašvinkusio kvapo, tačiau maišomas su apelsinais, mango tamoa labai skanus“, – kalbėjo L.Valius.

Skanūs ir krabvoriai

Ypač L.Valiui skanūs jūrgyviai – konča (isp. k. concha – kriauklė), kurie labiausiai sužavėjo Belize, Meksikos Jukatano pusiasalyje. Tai – iš pusės plytos dydžio kriauklės ištrauktos gelsvos sraigės su rageliais.

„Jos bėgioja jūros dugnu 6–9 m gylyje taip, kad net dulkės rūksta. Pateikiamos nukirtus suraitytą kriauklės galą, o jūrgyvį supjausto į gabalėlius, patiekia su citrinomis, aitriosiomis paprikomis ir šiek tiek druskos. Panašu į austres, tačiau tai – ne glitūs gyviai, bet stangrūs kaip vištų krūtinėlės. Skanu valgyti ir pakeptus ant grotelių, ir gyvus“, – pasakojo L.Valius.

„Bahamose, – tęsė jis, – yra daug kioskelių iš palmių, kur sukrauta po 40–50 šių kriauklių, kainuojančių po du dolerius. Tuoj pat paruošia jas su svogūnais, salotomis.“

Medikui patiko ir prancūziškų sraigių skonį primenanti krabvorių rūšis. Šie gyviai greitai bėgioja pakrantės smėlyje.

Neįtikimai gardi buriažuvė

„Labai įdomaus skonio jūrų gėrybių ragavome Barselonoje. Tamsiai juodos geldelės – pailgos ir kampuotos, tarsi šratinuko įdėklo formos. Atidarai, o ten – apie 5 cm ilgio moliuskas. Verda, patiekia su konjako, sūrio ir kitais padažais, petražolėmis, krapais, kitokiais prieskoniais. Skaniau už krevetes, nes nejauti jodo, dumblo prieskonio“, – pasakojo L.Valius.

Už vištos kepenėles primenančią vėžlių sriubą, tunus, kardžuves, ryklius kauniečiui skaniau pasirodė apie 4–5 m ilgio žuvies su ilgu snapu – buriažuvės kepsnys.

„Fantastiško skonio buriažuvės ragavome Havajuose. Jos kepsnys primena jautienos kepsnį, nesijaučia jokio žuvies kvapo“, – šyptelėjo L.Valius.

Gurmanų meka – Bolivija

Pastaraisiais metais gurmanų meka tapo Bolivija. Pasak mediko L.Valiaus, šios Lotynų Amerikos šalies virtuvė labai skiriasi nuo daugelio kitų regionų virtuvių.

3–4 km aukštyje įsikūrusioje šalyje dėl žemo slėgio vanduo užverda maždaug 60 laipsnių temperatūroje, todėl maistas ten gaminamas garuose arba ant grotelių.

„Įdomu tai, kad vienoje lėkštėje patiekiama mėsa, ryžiai, makaronai, bulvės, kitos daržovės. Labai patiko Bolivijos ir Peru produktas – bolivinės balandos kruopos, naudojamos garnyrui, košėms, sriubai, – dalijosi įspūdžiais Leonas. – Bulvės ten – ne tik keptos, kaip pas mus, bet dehidruotos. Tai – nuo senųjų laikų indėnų naudojamas bulvių gaminimo būdas. Jas sušaldo šaltinyje arba krioklyje, po to išdžiovina saulėje, todėl maistingąsias savybes taip paruoštos bulvės išlaiko iki 50 metų.“

Prie šių bulvių pateikiami ryžiai arba bolivinių balandų kruopos. Bolivijoje populiari aviena, lamų, alpakų mėsa. Garuose ruošiami makaronai ir daug padažų.

Ar medikui teko ragauti Bolivijoje ir Perų itin mėgstamų jūrų kiaulyčių? Kaunietis atviras: „Taip, tačiau ji įspūdžio nepadarė. Mėsa – kietoka, skonis priminė sudegusį triušį.“

Kumysas nepatiko

Prakalbus apie neįprastesnius patiekalus L.Valius atviravo, kad ragavo ir daugeliui vištienos ir ungurio mišinį primenančios gyvatienos. Šis patiekalas populiarus Vietname. Kazachstane medikui teko paragauti arklienos. Ji L.Valiui ne itin patiko.

„O štai ten ragautas kumysas – ypač šlykštus, – nusijuokė Leonas. – Primena konservuotą, tris mėnesius šaldytuve laikytą gižtelėjusį pieną. Nepatiko ir šviežias kupranugario pienas, panašus į grietinėlę.“

Žalia mėsa ir riebus skuduras

Pietų Afrikos Respublikoje viename restorane, kur ant stalų – sidabriniai įrankiai, krištolinės taurės, L.Valius pateko į kuriozinę situaciją.

„Restorane – savitarna. Įsidėjome salotų, mišrainių ir didelėje lėkštėje sukrautos mėsos. Kramtome – mėsa tarsi guminė, skonis – šlykštokas. Staiga pamatėme, kad restorano darbuotojai po kelis gabalėlius mėsos vis nuneša virtuvės šefui, o jis ją kepa ant grotelių“, – nusijuokė medikas.

Koks kitų šalių patiekalas buvo bjauriausias? Nuo darželio laikų plovo negalintis valgyti Leonas prisipažino, kad nemėgsta riebių patiekalų: „Tačiau kartą valgiau itin neskanią, atvėsusią, seną avieną. Lajaus kvapas, o jausmas – tarsi valgyčiau riebų skudurą.“

Šis patiekalas buvo daug šlykštesnis už Islandijoje mėgstamą pūdytą banginio mėsą, kuri L.Valiui priminė tik nepavykusį kepsnį su žuvų taukų prieskoniu.

Į Namibiją – dėl kepsnių

L.Valius išskyrė niekur kitur neregėtą duoną Etiopijoje: juoda, rūgštoka, su kartoku prieskoniu, forma – kaip skraidančios lėkštos, o vidus – ne korėtas, bet tarsi stalaktitų ir stalagmitų pasaulis.

„O į Namibiją mielai grįžčiau ir dėl kepsnių. Jie dešimt kartų skanesni už nuostabius Argentinos kepsnius, – laižė lūpas medikas. – Tiesa, patiekiami ne restoranuose, o nedidelėse lodžijose, kur šeimininkai pavaišina vynu ir su juodaodžiais padėjėjais iškepa orikso – gyvūno, primenančio didžiulę stirną su metro ilgumo ragais, kepsnį. Valgyčiau dar – bet kur, bet kada. Beprotiškai skanu!“

Namibijoje skaniai ruošiami ir šokliųjų gazelių kepsniai, o muskulingą karvę primenančios antilopės gnu mėsą vietiniai pūdo: „Prie mūsų nušautos antilopės mėsą užkasė smėliu ir sakė, kad po mėnesio ji bus patiekiama kitiems turistams.“

Avinžirniai ir ėriena

Vietname Leonas mielai dar kartą paragautų omarų, kuriuos pranoko tik Kanados omarai – milžiniški, primenantys vėžius, sultingi.

Azijoje medikas suprato, kad čia patiekiami ne tik labai skanūs omarai, bet ir ryžiai. Malaizijoje kaunietis ragavo bene skaniausių jo gyvenime ragautų austrių.

Iš arabų šalių virtuvių L.Valiui labiausiai patiko trinti avinžirniai ir patiekalas iš šviežiai paskersto ėriuko. Jo mėsą pjausto plonomis juostelėmis, kepa, patiekia su kopūstais, svogūnais, kitomis daržovėmis ir į padažu, panašiu į graikišką – tzatziki.

Europa? Calamari alla Romana – kalmarai romaniškai: aliejuje pakepti išdžiovinti kalmarų žiedai su raudonaisiais kopūstais, citrinomis, keptomis bulvytėmis. „Paprasta ir labai skanu. Ir jokios tešlos, kuri Lietuvoje gadina skonį“, – tarė L.Valius.

Kur – vorai, tarakonai, kirmėlės?

L.Valius šypsosi: vorų, tarakonų, kirmėlių ir panašių gyvių jis nemėgsta.

Tiesa, po akimirkos medikas prisiminė: „Kai su žmona ir gidu ėjome Belizo džiunglėmis, ragavome termitų. Vedlys nukirto kekę termityno ir pasiūlė paragauti. Jie buvo indėnų vitamino A šaltinis. Termitai bėgiojo burnoje, šiek tiek rūgštokas skonis labai priminė morkas – ir buvo skanu!“

O pati nuostabiausia vieta, kur teko valgyti?

Medikas nedvejojo: Pietų Amerika, Bolivija, 3 821 m virš jūros lygio esantis Titikakos ežeras, Saulės sala.

„Senoviška piroga plaukėme tik mes su žmona ir gide, mus pasitiko dar viena pinta piroga, – apie neužmirštamas akimirkas pasakojo L.Valius. – Indėnė išvyniojo staltiesę, o ten – itin skanus upėtakis, primenantis gerai iškeptą stintą, smulkios žuvelės, dehidruotos bulvės, 3–4 cm dydžio pupos, morkos, kiaušiniai, vištiena. Fantastiškas skonis ir dieviškas vaizdas – lygus ežeras, kalnai su snieguotomis kepurėmis ir apgriuvę senieji inkų rūmai.“