Ją ėmėsi kurti režisierius Tate’as Tayloras, išgarsėjęs po to, kai 2011-aisiais sukūrė „Oskarą“ laimėjusį filmą „Tarnaitė“ (The Help), o pagrindinis vaidmuo atiteko „Auksinio gaublio“ laimėtojai Emily Blunt. Aktorė neslepia: jai buvo baisu matyti save ekrane, o rašytoja juokauja, jog E. Blunt – per graži šiam filmui.

„Filmuodamasi sužinojau, jog laukiuosi, tad tose scenose, kai teko vaidinti alkoholyje skęstančią moterį, reikėjo prisiminti savo laukinę jaunystę. Taip, neslėpsiu, yra buvę vakarėlių, po kurių ryte nieko neprisimindavau. Bet niekad negalvojau, kad ši patirtis man kada nors pravers,“ – juokiasi 33-ejų žvaigždė.

Moteris neslepia, jog jai pirmąkart yra baisu žiūrėti į ekraną, mat režisierius E. Blunt liepė filmuotis be grimo, o specialistai dar ir „pripiešė“ patamsėjusius paakius bei paryškino kitus depresijos kamuojamo žmogaus bruožus.

„Pamačiau save ir pagalvojau: taip blogai dar niekad neatrodžiau. Aišku, mano išvaizdą įvertino ir artimieji, kurie šiaip jau be makiažo mane mato kiekvieną dieną. Bet ir jie pasibaisėjo tuo, ką pamatė ekrane“, – prisimena E. Blunt.

Tuo tarpu milijoniniais tiražais parduodamos knygos „Mergina traukiny“ autorė, kuri taip pat dalyvavo filmavimuose, ne viename interviu pabrėžė, jog E. Blunt, net ir dėl vaidmens virtusi į pavargusią alkoholikę, puolusia į depresija, yra per graži. „Tačiau kai žmonės pamatys filmą, jie tikrai negalvos, kad aš graži“, – į rašytojos komplimentus sureagavo aktorė.

Trileris pasakos apie gundančias ir mirtinai pavojingas svetimo gyvenimo paslaptis. Kasdien į darbą važinėdama traukiniu, Reičel (akt. E. Blunt) pro langą stebi nepažįstamos šeimos gyvenimą. Tos kelios kasdien pavagiamos akimirkos moteriai skaudžiai primena neseną jos pačios istoriją – netikėtai iširo šeima, vyras ją paliko. Tad laime spinduliuojanti kasdien vogčiomis matoma pora tampa paskutine Reičel gelbėjimosi nuo depresijos priemone. Tačiau vieną dieną Reičel sužino, kad jos kasdien stebėta moteris rasta nužudyta. Policijai papasakojusi apie minėtą vakarą pro traukinio langą galbūt matytą įtariamą žudiką, po kelių dienų Reičel netikėtai pati tampa įtariamąja. Ar gali būti taip, kad lemtingąjį vakarą į barą užsukusi moteris tik įsivaizduoja kažką mačiusi, o tiesa – kur kas labiau šokiruojanti?