Mykolas Laiškonis, arba Michaelis Laiskonis, kaip įrašyta amerikiečio pase, – paprastas, kukliai apsirengęs nedidelio ūgio vyras, veido bruožais primenantis savo dėdę – kaunietį profesorių infektologą Alvydą Laiškonį. Jis geriausias pasaulio konditeris.

Surado po 100 metų

Vienas iš žymiausių konditerių pasaulyje – ne paprastas virėjas, bet elitinės virtuvės virtuozas.

Svečias iš JAV Lietuvoje vieši pirmą kartą. Savo gimines Kaune jis surado per internetą, praėjus daugiau nei 100 metų po to, kai jo prosenelis XX a. pradžioje iš Pasvalio rajono emigravo į JAV ir čia vedė lenkaitę.

„Ištisą amžių mes nieko nežinojome apie Mykolą. Mano tėvas ir jo prosenelis buvo broliai, tačiau kai pastarasis išvažiavo į Ameriką, taip viskas ir užsimiršo. Mano tėčiui tada tebuvo treji metukai, o jo broliui, Mykolo proseneliui, – dvidešimt, kai emigravo“, – žvelgdamas į savo sūnėną pasakojo Kauno klinikų Infekcinių ligų klinikos Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantas profesorius habilituotas daktaras Alvydas Laiškonis.

Ištisą šimtmetį Lietuvoje ir kitapus Atlanto gyvenantys giminės nieko apie vieni kitus nežinojo – mirė profesoriaus tėvas, mirė jo brolis, Michaelio prosenelis. Tik Michaelio mamai pradėjus naudotis internetu ir ieškoti bendrapavardžių, ji rado daug straipsnių apie infektologiją.

„Visada ieškodamas informacijos apie mūsų pavardę pastebėdavau Alvydą, jo straipsnius. Atlikau nemažą tyrimą, vėliau ėmėme susirašinėti – taip ir paaiškėjo visa tiesa. Mes žinojome, kad egzistuoja mūsų giminės Lietuvoje, tačiau visada galvodavome, ar jie žino, kad egzistuojame mes“, – sakė M.Laiskonis.

Sugavo amerikietišką svajonę

Du kartus 40 metų Michaelis buvo išrinktas geriausiu Amerikos konditeriu. 2007 m. jis tapo geriausiu pasaulio konditeriu ir pelnė Jameso Beardo apdovanojimą. Pastarasis kulinaras laikomas virtuvės dievaičiu.

„Taip, esu tapęs geriausias – tačiau tai nebuvo čempionatas, kuriam reikėjo gaminti specialų patiekalą. Tiesiog mano darbus ilgai vertino sudaryta komisija iš specialistų ir kulinarijos žurnalistų“, – pasakojo M.Laiskonis.

Jis nebaigė jokios specialios virėjų mokyklos ar universiteto. Visas savo žinias vyras sukaupė domėdamasis maisto gaminimu ir dirbdamas virtuvėse – pradėjo nuo duonos gaminių kepimo savo draugo parduotuvėlėje.

„Buvau dvidešimtmetis ir lankiau menų mokyklą, kur buvo dėstoma tapyba ir fotografija, tačiau nusprendžiau padaryti pertrauką. Norėdamas pragyventi, įsidarbinau virtuvėje. Jau po kelių mėnesių atėjo supratimas, kad tai mano kelias, o vėliau prisidėjo ir aistra gaminti. Ir taip jau dvidešimt metų“, – šypsosi M.Laiskonis.

Turi savitą filosofiją

Vyras prieš keletą mėnesių baigė savo karjerą viename žymiausių Niujorko restoranų „Le Bernardin“, kuris įsikūręs šalia Brodvėjaus ir Centrinio parko.

Dabar jis kūrybos direktorius Niujorko kulinarijos švietimo institute. Lietuviškų šaknų turintis kulinaras savo patirtimi dalijasi su studentais.

„Gyvenimas priklauso nuo maisto – kai maistas geras, tai ir žmonės laimingi. Dėl to aš pasirinkau tokį gyvenimo būdą“, – pasakojo Amerikos lietuvis.

Tikrosios žvaigždės

„Ar aš gaminau įžymybėms? O, taip! Net neatsimenu visų, užėjusių į mūsų restoraną netoli Centrinio Parko. Dažnai užsukdavo politikai, lankėsi buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kino žvaigždės, pavyzdžiui, Tomas Cruise'as, dainininkas Davidas Bowie“, – vardijo M.Laiskonis.

Kalbėdamas apie tai, ką paragauti siūlytų turistui Niujorke, M.Laiskonis teigė, kad šis miestas – tarsi didelis verdantis puodas, kuriame maišosi visos kultūros ir čia galima pasirinkti bet kokią virtuvę. Niujorkas siūlo visą skalę – nuo maisto gatvėje iki aukštosios kulinarijos restoranų.

Restorane, kurio konditeriams vadovavo M.Laiskonis, dirbo 40 virėjų. Jie maistą gamindavo 100 žmonių.

Pirmiausiai būdavo piešiamas patiekalo eskizas. Vėliau virėjų komanda aptardavo, kokius produktus naudos, o tik po to maistas ruošiamas ir ragaujamas.

„Le Bernardin“ prestižiškiausio „Michelin gido“ vertinimo skalėje turi tris žvaigždutes. Tokį įvertinimą turi tik septyni Niujorko restoranai.

M.Laiskonis bendradarbiauja su „Ritz Carlton“ viešbučių tinklu Kaimanų salose, patarinėja „Starbucks“ tinklui ir kelioms aukščiausio lygio konditerijos parduotuvėlėms Tokijuje.

Silkės, spurgos ir grybai

M.Laiskonis labai mėgsta prancūzišką virtuvę, tačiau gaminti labiausiai patinka japoniškus patiekalus.

„Niekada gamindamas nesikoncentruoju į vienos kurios nors šalies virtuvę – mane visada labiau domina ieškojimas, noras pagaminti geriau, sukurti ką nors naujo. Gaminant evoliucionuoti“, – šypsojosi pašnekovas.

„Prieš atvykdamas apie lietuvišką virtuvę žinojau labai mažai, tačiau ji man labai patiko. Manau, kad mano kitas projektas bus jos tyrinėjimas, nes ji labai įdomi. Atradau silkę, kuri mane sužavėjo. Buvome Kuršių nerijoje – jūsų rūkytos žuvys... Jos nuostabios. Išskirčiau lietuviškus grybus ir spurgytes“, – savo kelių dienų lietuviška kulinarine patirtimi dalijosi profesionalus virėjas.

Profesorius A.Laiškonis prasitarė, kad jo sūnėnas Lietuvoje pirmą kartą pamatė lazdyno riešutą su kevalu – iki tol jam teko regėti tik lukštentus riešutus.

Norėdamas geriau pažinti naują tautą, M.Laiskonis visada atvykęs pirmiausiai užsuka į turgų – čia galima pamatyti, ką vietiniai žmonės valgo. Šalia Tokijo, Bankoko turgų dabar jo kolekcijoje puikuosis ir Kauno turgūs.

Kiaušinio lukštas

Jei turėtų galimybę pagaminti tik vieną patiekalą, M.Laiskonis rinktųsi desertą kiaušinio lukšte.

„Labai paprastas, tačiau kartu ir labai sudėtingas desertas. Jį vadiname tiesiog “Kiaušiniu".

Atsargiai nupjovus kiaušinio viršūnėlę, likęs trynys ir baltymas atidedami į šoną ir nenaudojami.

Į kiaušinio lukštą dedami sluoksniai šokoladinio kremo, skystos karamelės, karamelės muso, ant viršaus užvarvinama keletas lašų natūralaus klevo sirupo ir uždedama jūrinės druskos.

Šis desertas patiekiamas kaip staigmena.