Erotiškos fotosesijos, trijų pirštų kombinacija, pozavimas karste, dalyvavimas konkurso "Mis Lietuva" atrankoje raudonai dažytais plaukais, konkurse sulaužyta nosis ir pusmetrio randas ant kojos. Daugiau priešų nei draugų turinti 21 metų Gabrielė Matelytė neprimena stereotipiškos blondinės.

– Gabrielė-Gutt Gutauskaitė dabar kitas žmogus?

– Tikrai taip! Asmens dokumente mano pavardė jau Matelytė. Naujas lapas, naujas įrašas "Google". Tiesa, nuo to niekas nesikeičia. Pirmiausia reikia keistis savyje. Esu tikras Dvynys, vardas taip pat Dvynio ženklo. Tikra šizofrenikė (juokiasi).

– Pavardės keitimas – noras atsiriboti nuo skandalingosios įvaizdžio?

– Priežasčių daug. Man labai gėda, kad dalyvavau konkurse "Mis Lietuva" – prikalbino prodiuseriai. Svarbi priežastis pakeisti pavardę buvo tai, kad mane užaugino mama. Nenoriu garsinti tėvo pavardės.

– Kalba pyktis?

– Ne, gal tik taip atrodo. Nesu piktas žmogus ir nuoskaudos nejaučiu. Nejaučiu jam išvis jokių emocijų. Tėvai išsiskyrė, kai man dar net nebuvo vienų. Atsimenu, kad į tėvą, kai seniau dar palaikydavau ryšius, kreipdavausi vardu. Dabar nežinau, kur jis, ką veikia. Bet skausmo neliko. Kam negatyvumą laikyti savyje? Tam yra ir labai nuostabių emocijų.

– Kokia naujoji Gabrielė Matelytė?

– Nemėgstu kalbėti apie save – man tai skamba kaip susireikšminimas. Apie tave turi kalbėti kiti žmonės. Nors, tiesa, nelabai klausau, ką apie mane kalba kiti.

– Tuomet tėkškite ant stalo blogąsias savybes.

– Užsispyrusi, šiek tiek arogantiška su kai kuriais žmonėmis, dažnai žeriu tai, ką galvoju. Deja, šiais laikais ši savybė nevertinama. Tiesa, šiurkščią tiesą išmokau pasakyti maloniau. Bet ir tai žmonės pripažįsta sunkiai. Esu gan principinga, pernelyg greitai užsidegu, kartais neadekvačiai reaguoju, supykstu ir po 10 minučių it energetinis vampyras, tarsi nieko nebūtų įvykę, bendrauju spinduliuodama. Nemoku prašyti pagalbos, nors jau išmokau atsiprašyti. Nemoku priimti kritikos. Patikslinsiu – iš nekompetentingų žmonių.

– Oho, atvirai! Kodėl gailitės, kad dalyvavote konkurse "Mis Lietuva"? Juk mūsų  klaidos, išgyvenimai kaip ir raukšlės – tikra mūsų patirtis.

– Dabar mane dažnai sieja tik su konkursu "Mis Lietuva". Bet ar dalyvavimas jame – pasiekimas? Kažko pasiekiau kaip modelis, kuris Lietuvoje buvo nereikalingas, kurio ūgis pernelyg mažas – tik 168 cm. Beje, kaip Natalie Portman, Kate Moss, Angelina Jolie (nusijuokė). Neturiu pagrindinės modelių agentūros, nesiuntinėjau nuotraukų, atstovauju sau ir mane pastebėjo per socialinį tinklą "Facebook".

O "Mis Lietuva" buvo laiko gaišinimas...

– Bet sugebėjote patekti į skandalą – į atranką "Mis Lietuva" atėjote nusidažiusi plaukus rožine spalva, o konkurse kiaurai perėjote stiklinę vitriną ir susilaužėte nosį, nors pėdsakų jau nematyti.

– Bet ant kojos liko pusmetrio randas. Nosies lūžio nematyti, bet naktį, man miegant, girdėti padariniai.

Anksčiau apie mane rašydavo kaip apie modelį, dabar – kaip skandalingai išgarsėjusią "Mis Lietuva" dalyvę. Bet turbūt dėl to mane ir pakvietė? Dažniausiai šio konkurso dalyvės – pilkos pelytės, kalbančios apie grožį ir kaip joms visoms rūpi taika pasaulyje – tai stereotipiška ir labai nenuoširdu. Konkurso organizatoriams reikėjo prieskonio...

– ... aitriojo...

– ... pipiro toje visoje saldžioje makaronų sriuboje.

– Provokuojanti Gabrielė vis dar neranda savęs?

– Daugmaž esu savimi. Nuotraukos, kur iškėliau vidurinį pirštą, rožiniai plaukai, pozavimas karste, norint atkreipti dėmesį į savižudybes, išėjimas kiaurai per stiklinę vitriną sodyboje... Viskas įvyksta natūraliai, netyčia. Prisipažinsiu, paskaitau komentarus. Kokie kvaili žmonės, manantys, kad susižeisti – viešųjų ryšių triukas. Ir kad dėl to padaryčiau viską. Absurdas! Kartais pažiūriu, atsiprašau, kvailai komentavusių klimaksinių moterų anketas "Facebook" ir suprantu, kad gyvenu labai gerai.

– Tačiau kodėl skandalai jus randa? Atsitiktinumų nebūna.

– Gal Lietuva pernelyg maža, konservatyvi šalis ir iš visko sugeba daryti skandalą?

Ypač tie pigūs internetiniai portalai, kuriuose mažai žurnalistikos, o dažnai nurašoma  iš "Facebook" – nukopijuota pirmoko lygio interpretacija, pamazgas maišant pieštuku.

– Bet jus mėgaujatės dėmesiu? Ar paglosto savimeilę, kad ir jūsų dalijimasis socialiniame tinkle "Facebook" savo erotinėmis nuotraukomis?

– Antoine de Saint-Exupéry rašė, kad skaniausia duona ta, kuria dalijamės su kitais. Nieko blogo nematau tose nuotraukose. Mano archyvuose nėra nė vienos vulgarios. Nemačiau kilimo, taburetės ar vulgaraus išsiskėtimo, – ironiškai primena kai kurių Lietuvos "žvaigždžių" fotosesijas. Erotiškos mados stiliaus nuotraukos – subtilios, gražios, tad kodėl turėčiau save riboti, neišnaudoti to, ko neturėsiu po penkerių ar dešimties metų?

– O gal kažkas turi likti paslaptyje? Sau, mylimajam?

– Mylimojo neturiu. Man labai gražu ir negaila dalytis. Juolab kad daug darbo įdeda fotografas, stilistai, vizažistai.

– Dėl ko nors jūs kompleksuojate?

– Oi, turiu labai daug kompleksų. Dėl šypsenos – kai man buvo keturiolika, nuėjau į modelių agentūrą. Sakė, kad turiu blogą sukandimą. Kompleksuoju dėl ūgio, net ir po daugelio metų modelių pasaulyje vis dar jaučiuosi stora, mano plaukai nutriušę, nelygi nosis, negražus profilis, trumpos kojos. Bet mano kompleksų niekas nemato. Tiesa, tuos kompleksus dažnai mes įsikalbame patys sau. Pas mus vyrauja stereotipinis požiūris į grožį. Kodėl dauguma žmonių nesupranta, kad grožis – karalius, kuris labai laikinai vadovauja savo šaliai, gali būti bet kada nuverstas. Tai išblėsta. Ir kiekvienas grožį matome savitai. Man gražu viena, kitam – kažkas kita.

– Tiems skandalams, išsišokimams, atleiskite, kad taip asmeniškai klausiu, turėjo įtakos, kad augote be tėvo? Tai savotiškas protestas?

– Ne. Džiaugiuosi, kad mane augino mama, močiutė. Niekada neturėjau tėvo ir jo man netrūko. O gal netrūko, kad jo neturėjau? Tėvų skyrybų neišgyvenau – sunku buvo mamai ir ji davė daugiau, nei galėjo duoti. Todėl su mama esame ir būsime labai artimos.

– Pozavimas karste ir erotiškos fotosesijos – kontrastingi dalykai. Gal jūs tik ieškote savęs?

– Kontrastingi. Bet aš tokia ir esu. Dvynys. Meniška. Kaip tas trečias brolis Jonas.

Prie kavos kalbėjau su vienu žinomu režisieriumi. Po 15 minučių jis pareiškė, kad Lietuvoje man turi būti sunku, nes čia – daug uždarų, suvaržytų žmonių ir daugelis manęs nesupranta.

– Kokia jūsų gyvenimo filosofija? Paaiškinkite.

– Neturiu. Kredo taip pat neturiu. Plaukiau pasroviui, nors daug mačiau, keliavau, išgyvenau ir neretai jaučiuosi it 50-metė.

Nuo mažens save visada mačiau kine. Kinas, fotografija, knygos turi išliekamąją vertę. Deja, Lietuvoje kinas kol kas pigus, norima bet kokia kaina išmelžti pinigų. Bet visą gyvenimą pasroviui plaukti negali.

Modelio karjeroje darydavau pertraukas – norėjau pabūti su mama, močiute, artimais širdžiai žmonėmis.

Karjera – laikina, kaip ir išvaizda. Todėl laikas pagyventi dėl savęs – išvyksiu pozuoti į Beirutą, Romą, Dubajų. Tiesa, žmogus planuoja, Dievas juokiasi.

– Beirutas, Dubajus? Tai toli gražu ne mados sostinės.

– Taip. Mados sostinėmis galime vadinti Londoną, Niujorką. Milanas savo pozicijas jau užleido (Gabrielė pusmetį dirbo Tokijuje, tris mėnesius Šanchajuje, taip pat Ispanijoje, Vokietijoje, Paryžiuje, Stambulą juokais vadina antraisiais namais – red. past.) Beirute – puikiai daromos fotosesijos, o Dubajuje – labai gerai apmokamas modelio darbas. Laikas duoklę atiduoti mamai.

– Prasitarėte, kad kartais jaučiatės kaip 50 metų. Ką vadinate šia patirties našta? Badą, ant rankų mirusį vaiką, maudynes kokaino jūroje, išprievartavimą, regėtas žudynės Siera Leonėje ar Somalyje, gyvenimą sektoje ar pornografijos versle?

– Nenoriu reklamuotis iš savo išgyvenimų ar kančių. Jurga Ivanauskaitė sakė, kad nuodėmė kalbėti apie savo kančią ir nuodėmė kitam to pasakojimo klausytis. Išsipasakoti galiu šeimai, geram draugui, bet ne vartotojams, kuriems reikia peno apkalboms.

– Cituojate A.de Saint-Exupéry, J.Ivanauskaitę. Skaitote ne paviršutiniškas knygas?

– Jas mėgstu. Labai. Nors užaugau su Stephenu Kingu, o mano pirmoji skaityta knyga, kai tebuvau penkerių metų, buvo ne pasaka, o jo siaubo romanas "Gyvulėlių kapinės".

– Kokią knygą pasiūlytumėte perskaityti savo priešui?

– Ką nors apie Tibetą. Pamenu, vaikystėje, kai mama negalėdavo užmigti, atsiversdavo knygą apie Tibetą. Perskaitydavo puslapį, du ir saldžiai miegodavo. O jei rimtai – Ericho Marijos Remarko "Dangus neturi išrinktųjų". Viską pasako knygos pavadinimas.

– Kas jums gyvenime yra Mažojo princo rožė?

– Fotografija. Labai patinka būti dėmesio centre. Bet ne žiniasklaidos ar socialinių tinklų. Nusifilmavome režisieriaus filmo reklaminiame klipe. Trys pagrindiniai aktoriai. Nepatyriau gyvenime malonesnio jausmo, kai po sunkaus 12 valandų darbo mane sveikino debiutavus kine. Labai gera. Ir ne todėl, kad parašys ar paskelbs viešai. Tai antrarūšiai dalykai. Man nebaisu, kai manęs nemėgsta. Bet gera, kai žmonės gerbia ir vertina už atliktą darbą.

– Kas jums pirmarūšiai dalykai?

– Mėgavimasis tuo, ką darai. Kai darbas yra malonumas, kai darai tai, ką mėgsti. Neįsivaizduoju savęs, sėdinčios ant sofos ar dirbančios su skaičiukais.

– Jums tuoj papriekaištaus už tai, kad patinka modelio darbas, kur daug blizgučių, tuštučių, narkotikų, dėl pinigų ir naujų "iPhone" su 60-mečiais miegančios aštuoniolikmetės...

– Stereotipas. Ir man labai gėda pasakyti, kai klausia, ką aš veikiu. Šis stereotipas gajus visur. Neslėpsiu, yra tiesos. Pažįstu merginų, kurios modeliu tapo ne dėl to, kad joms patinka fotografuotis, bet su tikslu rasti turtingą rėmėją. To niekaip nesuprantu, nes mama mane kitaip užaugino. Todėl labai sunku, kai su tokiomis merginomis reikia gyventi viename bute du tris mėnesius.

Bet stereotipus reikia keisti. Ir pradėti nuo savęs.

– Kokie nestereotipiniai darbai jums įstrigo?

– Lietuvoje – su menininke Natalie Shau, kurios darbai vertinami visame pasaulyje. Labai patiko darbas su žurnalu "Marie Claire" Malaizijoje. Dirbome apie keturis mėnesius, turėjau tik dvi laisvas dienas ir išvažiavau į paplūdimį: saulė nešvietė, išsitepiau kokosų aliejumi, tinginiavau. Gražu, gera. Tačiau kitą dieną prabundu – visa raudona, oda lupasi nuo veido, kūno, o manęs laukia fotosesija. Neįsivaizduoju, kiek man tepė pudros, tačiau paslėpti besilupančią odą buvo sunku. Mane pakeis – maniau. Tačiau žmonės nuoširdžiai stengėsi, nepyko, negirdėjau nė vieno blogo komentaro, skundo. Ir po to visi buvome patenkinti kokybišku darbu.

Įdomus darbas buvo Milane, senose kapinėse, įdomios architektūros apsuptyje. Pristatėme vyriškus garsios dizainerės batus – ant jų italė piešia krikščioniškus motyvus.

Nemanykite, kad esu gležnas modelis su blizgučiais ir priaugintais plaukais. Nors mano batų dydis 35, tačiau šeimoje esu vienintelis vyras, o gyvendama Rumšiškėse dirbau ir sunkius darbus.

– Kai įkėlėte nuotrauką, kur pozuojate karste, norėjote ne tik atkreipti dėmesį į savižudybes Lietuvoje, bet ironizavote, kad tai skirta ir priešams. Ko turite daugiau: draugų ar priešų?

– Dabar beveik viską galima nusipirkti prekybos centre. Bet draugų nenusipirksi. Ir dabar žmonės tikrų draugų beveik neturi. Aš taip pat turiu daugiau priešų nei draugų.

Esu moteriškai, vaikiškai naivi. Patikiu viskuo, ką sako, todėl neretai nudegu. Taip, taip, nors mano įvaizdis atrodo kitoks. Nesu iš tų, kuri kiekvieną dieną visiems palinki geros dienos ir viešoje erdvėje lenda į užpakalį. Nesiūlau užsidėti rožinių akinių. Pažvelkime pro langą – kiek daug skausmo, kančios ir nelaimingų žmonių! Ir gal užteks gyventi tik dėl savęs?

Turbūt todėl su manimi sunku, nors esu labai draugiška.

– Drama, pesimizmas ir liūdesys mumyse jau ir taip liejasi per kraštus. Gal matykime ir šviesą?

– Aš taip pat už šviesią pusę. Tačiau, kad ji šviestų, prie to turime prisidėti visi.

– Ar kartais nepagalvojate, kad jumyse slepiasi maža mergaitė, kuriai labai trūksta meilės?

– Ne. Meilės neieškau. Esu senamadiška. Gyvenime mylime kartą ir kartu noriu nugyventi iki gyvenimo pabaigos. Tačiau dabar mylėti neplanuoju, neatėjo laikas. Atėjo laikas gyventi ir sau, ne tik dėl kitų. Na, taip, negerai kalbėti apie planus, bet bus taip, kaip bus.

Kol kas savęs nematau šeimoje, nes tam reikia aukotis. O save jau aukojau ne kartą. Taip, čia nuskambėjo ir nuoskauda.

– Kur dabar veda Gabrielės kelias ir planai?

– Kol kas vis dar į Beirutą.