Spontaniškas planas

"Su sese vasarą išvažiavome į Islandiją, sėdėjome kalnuose ir kalbėjomės apie tai, kad nežinau, ką tiksliai noriu veikti baigusi mokyklą, nežinau, ar noriu iškart stoti į universitetą ir vėl būti akademinėje bendruomenėje", – Jorūnė prisimena tą vasarą, kai baigė baigė mokyklą.

Ją sužavėjo sesers pasiūlymas vykti į Australiją. Pirminis planas toks ir buvo – metus studijuoti banglenčių sportą Australijoje. "Visgi, pradėjus planuoti, ieškoti konkrečių koledžų, stebėti jau ten esančių žmonių gyvenimo ritmą, supratau, kad tai yra ne tai, ko aš noriu", – pasakoja Jorūnė.

Jorūnė sako, kad gyventi užsienyje ir keliauti po jį yra du skirtingi dalykai. "Norėjau nepastovumo, nuotykių, nuolat kintančios aplinkos ir kuo įvairesnių potyrių", – tokių norų vedama Jorūnė per mažiau nei metus aplankė dešimt šalių.

Kelionės nuo mažens yra mano aistra. Keliaudama aš susipažįstu ne tik su kitomis kultūromis, naujomis asmenybėmis – imu geriau pažinti ir save pačią.

Tėvai dukros planus priėmė gerai, spaudimo dėl studijų mergina nejautė, nors palaikė ne visi aplinkiniai. "Man sunkiausias laikotarpis buvo rugsėjis, kai draugai ėmė studijuoti, nes visi pokalbiai sukosi vien apie mokslus ir akademinę aplinką. Jaučiausi atitrūkusi", – atvirauja Jorūnė.

Paklausta, ar rinktųsi keliones, jei galėtų atsukti laiką atgal, Jorūnė nedvejodama atsako teigiamai: "Kelionės nuo mažens yra mano aistra. Keliaudama aš susipažįstu ne tik su kitomis kultūromis, naujomis asmenybėmis – imu geriau pažinti ir save pačią."

Pirmasis etapas – Europa

Susikrovusi lagaminus, atsisveikinusi su draugais ir šeima, Jorūnė pirmiausia išskrido į Islandiją. "Tėvams buvau pasakiusi, kad šiais metais noriu išpildyti savo svajonę, todėl ir finansiškai ją įgyvendinti noriu pati, be jų pagalbos", – pasakoja Jorūnė.

Islandijoje mergina įsidarbino kempinge ir viešbutyje. "Nuolat bendraudavau su turistais, dalydavomės patarimais, ką verta pamatyti ir nuveikti šioje šalyje. Laisvadieniais tranzuodavau ir keliaudavau po Islandiją, eidavau į tik vietiniams žinomas karštąsias versmes, medituodavau prie krioklių ar leisdavausi į žygius po kalnus", – apie tai, kokios buvo jos dienos, prisiminimais dalijasi Jorūnė.

Ji sako, kad gyvenimas Islandijoje yra daug ramesnis ir lėtesnis. "Artimiausia parduotuvė – už 100 km. Mūsų miestelyje gyveno gal 15–20 žmonių. Su kolegomis juokaudavome, kad gyvename "in the middle of nowhere" (liet. "vidury niekur")", – šypsosi Jorūnė.

Supamai vien gamtos, ledynų, kalnų, krioklių, merginai po 2–3 mėnesių viso to ėmė nebepakakti: "Buvau išsiilgusi miesto kultūros ir minios žmonių, todėl prisipirkau bilietų į skirtingas Europos sostines."

Austrija, Slovakija, Vengrija, Čekija, Nyderlandai ir Vokietija – tai šalys, kurių sostines aplankė Jorūnė. Keliaudama po šias šalis mergina neturėjo konkrečių veiklos planų.

"Atsikeldavau rytais ir nuspręsdavau tą pačią dieną, ką veiksiu: ar laiką praleisiu vaikštinėdama po atsitiktines gatveles, ar apsilankysiu meno galerijose, ar ieškosiu bičiulių pasikalbėti prie kavos", – pasakoja Jorūnė.

Mergina, kur apsistoti, planą susidarydavo mažiausiai mėnesiui, tačiau ne visada viskas ėjosi kaip per sviestą. "Gruodis. Tada nebežinojau nieko", – prisimena Jorūnė. Po žymiausių Europos sostinių ji jautė, kad vis dar kažko trūksta: "Europoje man buvo smagu, bet kultūra ir žmonių mentalitetas skiriasi labai minimaliai. Norėjau kitokių, šokiruojančių ir ilgam įsimenamų potyrių."

Antrasis etapas – Azija

Internete susiradusi pigiausią ir saugiausią kryptį vienai keliautojai, Jorūnė nusipirko bilietą į vieną pusę ir išskrido į Tailandą. Pirmą kartą visiškai viena, nebe savame žemyne.

"Keliaudama po Europą niekad nesijaučiau vieniša, nes kiekvienoje šalyje aplankiau ten gyvenančius draugus, o ir apsistojus hosteliuose galima labai nesunkiai užmegzti naujų pažinčių ir taip rasti kompaniją ateinančioms dienoms", – tikina Jorūnė.

Keliaujant į Tailandą pirmą kartą aplankė baimė. "Dabar skamba juokingai, bet atsimenu naktį prieš skrydį atėjau pas sesę vos neverkdama ir sakiau, kad bijau pasiklysti, kad nerasiu kelio nuo oro uosto iki hostelio", – prisimindama praeitį  nusišypso Jorūnė.

Vos atskridus, merginos baimės išsisklaidė, nes, pasak Jorūnės, tailandiečiai beprotiškai šilti, pasiruošę padėti. Visgi į turistus kai kurie vietiniai žiūri kaip į vaikščiojančias pinigines, tad reikia išlikti budriems.

"Apkeliavau nemažai salų, pamačiau ne tik balto smėlio ir žydro vandens paplūdimius, apie kuriuos dauguma, išgirdę žodį "Tailandas", galvoja, bet ir realų vietinių gyvenimą – skurdų, purviną, chaotišką, – prisimena Jorūnė. – Šioje kelionėje supratau, kad tie, kuri turi mažiausiai, dažniausiai yra patys laimingiausi."

Atvykusi į mokyklą, supratau, kad reikės ilgai dirbti su savimi, kad priprasčiau prie gyvenimo sąlygų.

Vėliau Jorūnė nukeliavo į Bankoką. Ten ji savanoriavo pagal "Workaway" programą – dirbo hostelyje. "Prieš atvykdama į Bankoką negirdėjau nė vieno gero atsiliepimo apie jį. Visi kartodavo – dvi trys dienos, ir nebus ten ką veikti, bet aš šį miestą įsimylėjau", – šypsosi Jorūnė.

Merginos prisiminimai iš Bankoko vieni ryškiausių: restoranas su "Michelin" šefu, kuriame maistas kainuoja tik porą eurų, naktinis turgus, vakarai, praleisti gyvo garso baruose, o naktys – reivo klubuose.

Į Kambodžą Jorūnė išvyko savanoriauti ir mokyti vaikų anglų kalbos.

Sakralu: Bankoke­ pamėgta­ šventykla, ­į ­kurią ­Jorūnė ­dažnai ­už sukdavo pasimelsti. Asmeninio archyvo nuotr.

"Atvykusi į mokyklą, supratau, kad reikės ilgai dirbti su savimi, kad priprasčiau prie gyvenimo sąlygų. Savo kambarį vadinau būda, nes jis buvo sukaltas iš medinių lentų, sienose – daugybė plyšių, o mano kambario baldai – jogos kilimėlis ir pagalvė. Tualete vanduo nenusileisdavo, dušas buvo statinė vandens su semtuvėliu. Vanduo, spėju, iš upės", – apie gyvenimo sąlygas  Kambodžoje pasakoja mergina.

Jorūnei labai patiko mokyti vyresnius vaikus. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi, ką europietė pasakoja apie gimtąjį žemyną, mat, vaikų žinios ta tema itin ribotos. "Labai kovojau su savimi, kol išdrįsau mokyklos vadybininkui pasakyti, kad man sunku taip gyventi ir noriu sutrumpinti savanorystės laiką", – nemalonų pokalbį prisimena Jorūnė.

Įveikė baimę

Šiandien Jorūnė nebekeliauja. Ji džiaugiasi nauja veikla ir darbu gimtajame Kaune, vienoje Senamiesčio kavinių. Mergina grįžo į Lietuvą prieš pat paskelbiant karantiną.

"Tolesnis planas buvo vykti į Vietnamą, bet apėmė kažkokia keista nuojauta. Gal ir nuovargis prisidėjo, tad nutariau grįžti namo", – savo sprendimu džiaugiasi mergina.

Ji tikisi, kad galės keliauti bent kartą per mokslo metus, nes nuo rugsėjo ketina pradėti studijas Lietuvoje. Svajonių šalies ji neįvardija, tačiau labiausiai šiandien aplankyti norėtų Naująją Zelandiją, Kanadą, Balkanus ir Artimųjų Rytų šalis. Taip pat Jorūnė norėtų pakeliauti automobiliu po Lietuvą.

Paklausta, ar nebuvo baisu keliauti vienai, Jorūnė tikina, kad tai nėra labai pavojinga. Vis dėlto prisipažįsta, kad buvo keletas nejaukių momentų. "Atsimenu, po ilgo laiko būnant Islandijos kaimelyje, išvažiavau į Reikjaviką ir jau sutemus išėjau į miestą. Skambinau draugei, nes buvo labai nejauku, persekiojo mintis, kad jau tuoj kažkas užpuls", – kelionės pradžią su šypsena prisimena Jorūnė.

Išmokau įsiklausyti į savo poreikius, dariau tai, ko tikrai norėjau, niekur neskubėdavau ir tiesiog mėgaudavausi akimirkomis.

Kita nemaloni situacija nutiko Kambodžoje. "Autobusas, kuriame buvau vienintelė užsienietė, sustojo pusiaukelėje į degalinę. Svilino beprotiškas karštis, todėl dėvėjau šortus. Mane labai įkyriai akimis varstė vyresnio amžiaus vietiniai. Tuo metu tikrai norėjau iš ten pabėgti", – atvirauja Jorūnė. Ji teigia, kad tai vieninteliai nejaukūs prisiminimai iš visos kelionės.

Mergina pasakoja, kad keliaudamas vienas tampi atviresnis aplinkai ir galimybėms, nes reikia su kažkuo pabendrauti. Ji akcentuoja: nors ir keliauji vienas, nesi vienišas. Kelionėse išsiugdai savarankiškumą ir budrumą, nes niekas kitas tavimi nepasirūpins.

"Išmokau įsiklausyti į savo poreikius, dariau tai, ko tikrai norėjau, niekur neskubėdavau ir tiesiog mėgaudavausi akimirkomis. Man tai gražiausia metų dovana", – šypsosi Jorūnė, kiekvienam abiturientui, nežinančiam, ką nori veikti ateityje, patarianti visų pirma įsiklausyti į save.