Per ilgai – negerai

Dešimt metų iš knygų, informacijos internete plovą pagal tikras tradicijas ir receptus gaminantis plovas.lt blogeris Arūnas įgyvendino svajonę nuvykti į Uzbekiją – visoje Vidurinės, Pietų Azijos, Kaukazo ir Artimųjų Rytų šalyse garsėjančioje šio patiekalo gamyba.

Su 16 metų sūnumi Pijumi Uzbekijoje A.Požėra apsilankė beveik 20 įvairiausių restoranų, kavinių, užeigų ir stebėjo, kaip gaminamas plovas ir kiti populiarūs patiekalai – pyragėliai su mėsa samsa, sriuba šurpa, šašlykai.

"Nesu arogantiškas pasipūtėlis, visada pabrėžiu, kad esu tik mėgėjas, galiu klysti, bet ten šiek tiek nusivyliau sužinojęs, kad plovą gaminu teisingai, net pernelyg teisingai ir ilgai, – šyptelėjo A.Požėra, kurio dažniausiai verdamas plovas – vestuvinis, gaminamas laikantis senųjų plovo gamybos tradicijų. – O jie – pyst, ir plovas pagamintas. Išsižiojęs žiūriu ir klausiu, o kodėl iškart dedate morkas su vandeniu, kodėl dabar nekepate mėsos. Mane domino subtilybės, niuansai, detalės. Nustebau išvydęs, kad dauguma uzbekų plovą gamina paprasčiau, o aš – teoriškai teisingai, net pernelyg laikydamasis tradicijų. Jie taip pat pripažįsta tradicijas, tačiau ne visada laikosi, plovas gali būti įvairus. Priklausomai nuo vietovių ar miestų."

Kaip uzbekai reaguodavo į keistuolį, kuris prašydavo leisti stebėti plovo gamybą? Labai teigiamai. Ir apibūdinimas – "lietuvis, kuris namie turi kazaną (platų katilą pusiau apvaliu dugnu, kuriame gaminami įvairiausi patiekalai – red. past.) – būdavo tarsi visas duris atveriantis slaptažodis.

Ypač teigiamai reaguodavo vyresniosios kartos uzbekai, kažkada turėję nemažai ryšių su Lietuva: kažkas tarnavo mūsų šalyje, kažkas turi giminių ar draugų nuo armijos laikų.

"Buvau pas jus, lankiausi Rygoje", – kartais nuskambėdavo ir tokia frazė.

Daugybė plovo rūšių

Susitaręs išvakarėse, kitą dieną nuo ryto A.Požėra kartu su uzbekais, plovo virėjais,  pjaustydavo morkas, berdavo prieskonius ir stebėjo plovo gamybą.

"Kai kur užtekdavo pabūti po kelias valandas ir per dieną aplankydavau dvi vietas, kitur – po kelias dienas, – Arūnas stažavosi ir viename geriausių Taškento restoranų "Chustiy‘s Cuisine", kuriame gamina plovą vienas geriausių meistrų. – Visur domėjausi, kada berti druską, kada įdėti ir apkepti mėsą, kad ji nesitroškintų, sužinojau ugnies kūrenimo subtilybių. Supratau, kad itin svarbu parinkti ryžius. Ir paprasčiau pagamintas plovas – taip pat yra plovas, nes yra begalė jo rūšių: Taškento, Bucharos, Ferganos slėnio su dev-zira ryžiais – Andižano, Margilano, Kokando, Namangano, Rištano, Ferganos bei vestuviniai ar Čaichanos".

Legendiniai dev-zira ryžiai, puikiai žinomi plovo meistrams ir mėgėjams, auga tik Ferganos slėnyje:  rausvo molio dirvožemis, gausybė vandens bei idealus kraštovaizdis terasoms pavertė vietovę unikalios ryžių rūšies gimtine.

Paprasčiausias plovas buvo gaminamas Karakalpakijoje: jam naudojami tik ryžiai, aliejus, morkos, druska ir aviena – be kumino ir kitų prieskonių.

Arūnas apsilankė kavinėje-čaichanoje, kurioje pasitiko net penkiolika įvairių dydžių kazanų.

"Plovas čia gaminamas greitai, nes iš anksto būna parengtas zervakas – apkepta ir išvirta mėsa su svogūnais ir morkomis. Priklausomai nuo to, kiek žmonių užsisako plovo, uzbekai ant viršaus uždeda ryžių ir baigia gaminti didesniame ar mažesniame kazane, – pasakojo A.Požėra. – Įprastai plovas gaminamas 2–4 valandas, o ten pagamina per 20–30 minučių."

Ryžiai – kaip moterys

Didelį įspūdį A.Požėrai paliko apsilankymas pas apie 60 metų amžiaus plovo meistrą Itkarą, kurio ir tėvas visą gyvenimą gamino plovą.

Su Itkaru mokslų daktaras kalbėjosi iš širdies, nes juos abu sieja meilė plovui.

"Svarbiausia – ryžiai. Jie – kaip moterys. Turi prie jų įprasti, – glostydamas sau barzdelę ragino nebijoti uzbekas. – Iš pradžių nesusivoksi, kiek reikia vandens, kada jie atsivers, kada duoti daugiau ugnies. Reikia apšokinėti, kaip ir moterį, nesvarbu, kokios rūšies ryžiai, – visi reikalauja ypatingo dėmesio. Bus labai sunku, jūs pyksitės, nesutarsite. Bet vėliau pajusite abipusį malonumą ir galėsite daryti tai, ką tik norite."

Įspūdį paliko ir apsilankymas uzbekų šeimoje Karakalpakijoje: prie senkančios Aralo jūros Arūną su sūnumi vežęs uzbekas taksistas pasikvietė į namus.

"Toje vietoje vyrai namuose nieko nedaro, maistą gamina moterys, vyrai virtuvėje nesilanko, tačiau įsiprašiau, kad mane įleistų, – moterys leido lietuviui pjaustyti morkas ir juokėsi iš jo nerangumo. – Morkas jos pjaustė lyg drožtų pieštuką – bulvių skustuku nedidelėmis, 4–5 cm ilgio, 1 cm pločio juostelėmis."

Kartu su moterimis ir vaikais Arūnas, it patekęs į baždžionių būrį, blusinėjo – perrinko ryžius. Ten įprasta, kad tarp ryžių gali rasti akmenukų, kurie gali nulaužti dantį.

Beje, uzbekų šeimoje lietuvis vienintelį kartą kelionėje plovą valgė rankomis: jam aiškino, kaip tai daryti taisyklingai, kaip laikyti nykštį, kaip pasinaudoti lėkštės – legano – krašteliu.

"Galbūt dėl tvyrančios savitos atmosferos ir valgymo rankomis tai buvo skaniausias plovas", – šyptelėjo A.Požėra ir pabrėžė, kad jam patiko visoks plovas, kurio teko ragauti. Uzbekišką  plovą pagal 100 balų sistemą vertino labai aukštai – 95–100 balų.

"Tėti, Uzbekijoje sužinojau, kad plovas gali būti labai skanus", – atvirai tarė Arūnui sūnus, paklaustas, kas labiausiai jam patiko kelionėje. "Kadaise būčiau labai įsižeidęs, tačiau dabar suprantu, kad kažkam viena plovo rūšis gali patikti, kažkam – ne. Pijui patiko paprastesnis plovas, o ne mano gaminamas šventinis, sodrus, kuriame daug kumino, razinų, avinžirnių", – kalbėjo Arūnas.

Beje, kelionėje Arūnas plovo taip ir negamino: jis tik padėdavo: pjaustydavo, kūrendavo ugnį. Pagal tradicijas šogirdui, mokiniui, pirmus metus špazas, meistras, duoda teisę tik kūrenti ugnį.

Nuostabus išradimas – tandyras

Uzbekijoje atradimu Arūnui tapo juoda, saldyta arbata su apelsino spalvos, šiek tiek kitokio skonio citrinomis.

Pijui labai patiko šiek tiek kibinus ar nedidelius čeburekus primenančios samsos – tandyruose, prilipinti ant molinių sienų, kepami trikampiai plonos tešlos pyragėliai su sultinga aviena arba jautiena.

Tandyras – prieš daug šimtmečių Rytuose sugalvota molinė krosnis, kurioje gaminami įvairiausi, neįtikimai skanūs patiekalai.

Tandyro viduje užkuriama ugnis, malkos sudega iki angliukų, šilumą išlaiko ilgai. Įkaitusio tandyro keraminės sienos padeda išlaikyti vienodą temperatūrą visuose ovalo ar apvalios formos molinės krosnies dalyse.

"Virėjas pakabina mėsos gabalus vertikaliai ir kepa aklinai uždarytą. Kartais mėsą laiko nuo kelių valandų iki paros, – pasakojant apie dar vieną tandyro paskirtį Arūnui sublizgo akys. – Tandyre gaminama mėsa tandyr gušt labai sultinga ir skani. Net dabar tįsta seilės."

Uzbekijoje šašlykai šiek tiek skiriasi nuo mums įprastų: nedideli mėsos gabaliukai maunami ant trumpų, apie 20 cm ilgio, iešmų.

Traškučius, saulėgrąžas ir kitokius užkandžius uzbekai keičia rūgštaus sūrio rutuliukais, vadinamais kurt.

"Beje, alkoholio jie vartoja nemažai, nors yra musulmonai, – pastebėjo A.Požėra. – Ten islamas nuosaikesnis ir nuo 2006 m. netgi uždraustas azanas – viešas, garsus kvietimas melstis."

"Machaloje" – 200–300 žmonių

Didžiausiu nuotykiu kaunietis pavadino 400 km kelionę baltos spalvos Uzbekijoje surenkamu "Chevrolet" iš Chyvos į Bucharą.

Ten stabdai pakeleivingą automobilį ir tave veža, – 400 km kelionė su vairuotoju, sūnumi ir dar dviem keleiviais kiekvienam kainavo po 50 tūkst. sumų – apie 7–8 eurus.

Beje, Uzbekijoje labai mažai automobilių, varomų tik benzinu. Daugelyje vietų benzino nusipirksi tik juodojoje rinkoje, tris kartus brangiau nei sostinėje Taškente. Visi automobiliai ten naudoja suskystintąsias gamtines dujas.

"Pakeliui mūsų "Chevrolet" ėmė gesti. Į vieną ir kitą pusę – 200 km dykuma, mašinoje nepažįstamieji, artėja naktis, – šypsojosi Arūnas. – Gyvename XXI a., žvelgiu į išmanųjį telefoną, jokio ryšio, pagalbos išsikviesti negali. Naktį dykumoje vairuotojas mašinos visiškai nesutvarkė, tačiau iki Bucharos nuvažiavo 70–80 km/val greičiu. Ten vairuotojas sustabdė ir pats sumokėjo už taksi, kuris mus nuvežė iki viešbučio."

Dar vienas nuotykis buvo, kai į savo buvusio vyro gimtadienį A.Požėrą pakvietė seniau seminare sutikta uzbekė Sahiba.

Arūnas su sūnumi pateko į prabangų restoraną. "Iš pradžių buvo nejauku, – prsiminė kaunietis, – nes mes keliavome jau trečia savaitė, drabužiai – ne šventiniai. Dauguma vyrų ten atėjo vilkėdami kostiumus, moterys – vakarines sukneles. Tačiau uzbekai – labai vaišingi ir svetingi."

"Nedideliame" pobūvyje, kai susirenka machalia – aplink gyvenantys žmonės – dalyvavo "tik" apie 200–300 žmonių.

"Sahiba buvo su dabartiniu savo vyru, o su buvusiuoju ją sieja vaikai. Beje, 60 metų jubiliejų šventęs vyras kelis kartus buvo priėjęs, mielai pabendravo ir paaiškėjo, kad jis prisidėjo tiesiant magistralę Vilnius–Klaipėda", – pasakojo Arūnas.

Kavos atsisakė

Ne, plovo tame gimtadienyje nebuvo. Be Brazilijos šokėjų, saksofonininkų, fokusininkų, gal penkių fotografų, muzikos grupės, labai profesionalaus vedėjo, gal 20 padavėjų, kurie pribėgdavo per tris sekundes, buvo begalė užkandžių ir karštų patiekalų.

Čeburekai su aviena, kazachiška mėsa, žuvis, prancūziška vištiena, dolma (balandėliai vynuogių kapuose) – tokie penki karšti patiekalai vilioja atneštame meniu.

"Galvojome, reikia kažką išsirinkti. Tačiau kol tarėmės su sūnumi, kol prisiminiau, kad mūsų vestuvėse kartais patiekiami du karšti patiekalai, atnešė mums pirmą patiekalą, – vaišindamas iš Uzbekijos atvežtu sūriu, avinžirniais ir razinomis, kalbėjo A.Požėra. – Po gero pusvalandžio – antrą, po to – trečią. Ir taip – visus penkis!"

Paskutinę kelionės dieną per tris savaites persivalgęs mėsos Arūnas atsisakė plovo. "Pasitenkinau arbata ir pyragėliu su aviena", – šyptelėjo plovo mėgėjas, kuris, nors labai mėgsta kavą, šio kartaus juodojo gėrimo ragavo tik du kartus.

Ir ne todėl, kad sunku rasti kokybiškos maltos kavos, bet iš principo, nes už nuostabų pyragėlį su aviena sumokėjo 1 000 sumų (15 centų), už puikaus plovo porciją – 7 000 sumų (apie eurą). Lygiai tiek pat – 7 000 sumų (vėlgi – apie eurą) kainuoja mažas kavos puodelis.

Neeksportuojamas turtas

Arūnui patiko, kad Uzbekijoje vis dar akivaizdžiai juntama pagarba vyresniems žmonėms, senoliams ir Lietuvoje jau įprasto vaizdo, kai viešajame transporte merginos ir vaikinai sėdi, o greta stovi senjorai, ten neišvysi.

Uzbekai labai gerbia duoną, kurią sulaužyti ir patiekti ant stalo – šeimininko priedermė, o ją gali perleisti jauniausiam šeimos nariui arba svečiui.

Mažuose miesteliuose dar įprasta, kad draugaujant vaikinui ir merginai negalima liestis net rankomis.

Ten dar pigu, todėl dviese galima prisivalgyti už 3–5, o prabangesniame restorane už 10 eurų.

Ten daug įspūdingų istorinių vietų ir architektūros paminklų – Arūnas su sūnumi nuvažiavo apie 2 500 km.

Ką jis parsivežė į namus?

Du arbatinukų ir pialų komplektus, šešis leganus – dideles lėkštes plovui, prieskonių ir... 13 kg ryžių.

"Uzbekijoje ryžiai – liaudies turtas, – paaiškino A.Požėra. – Jie – neeksportuojami, – aiškino plovo meistras. – Todėl iš ten neparsivežti nuostabaus skonio, garsiausių regionų ir, žinoma, garsiųjų dev-zira ryžių būtų nuodėmė."