– Pasirodo, televizijos žvaigždžių kasdienybė tokia pati kaip mūsų – eilinių TV žiūrovų, „TV dienos“ skaitytojų?

I. K.: Na, ir kokios mes žvaigždės... Tiesiog ketvirtus metus su Simonu esame populiaraus muzikinio projekto „Muzikinė kaukė“ vedėjai. Jau vienuolika metų vedu TV laidas ir įvairius renginius. Tą patį, manau, daro ir Simonas, tik jis dar dirba Valstybiniame jaunimo teatre.

S. S.: Kai pasakau žmonėms, kad esu aktorius, daugiau nelabai ir reikia aiškinti. Šiais laikais aktoriai daro viską: garsina filmus, reklamas; filmuojasi serialuose ir visur, kur tik pakviečia; veda renginius. Žodžiu, esu beveik žmogus-orkestras – bent jau penkių žmonių orkestrėlis tai tikrai.

– Kaip atsidūrėte „Muzikinėje kaukėje“?

S. S.: Tikrai ne per lovą, o per pažintis (juokiasi). Su „Muzikinės kaukės“ režisiere Gintare kadaise lankėme vieną dramos būrelį. Kartkartėmis ji vis paskambindavo man ir pasiūlydavo dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“. Kadangi nebuvau pačios geriausios nuomonės apie savo balsą, vis atsisakydavau.

I. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Prieš ketverius metus vėl sulaukiau jos skambučio. Jau puoliau kurti planus, kodėl ir vėl negalėsiu dalyvauti projekte, bet tąkart Gintarė man pasiūlė apsvarstyti laidos vedėjo amplua. Kalbant atvirai, tik tapęs Indrės partneriu scenoje, pamažu ėmiau gilintis į šią be galo patrauklią pramogų sritį.

– Kodėl taip abejojote savo balsu? Negi per stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nereikėjo dainuoti?

S. S.: Reikėjo. Jei gerai pamenu, dainavau grupės „Antis“ dainą „Nuo Vilniaus lig Kauno“, nes tik tą vieną ir buvau paruošęs. Pradėjus aktorines studijas su dainavimu nepasisekė – kažkodėl pirmą pusmetį mus mokė vos ne operinio dainavimo (gal kito dėstytojo nerado?) ir aiškino, kaip iš kažkur giliai išgauti operinį balsą. Paskui kas pusę metų  būdavo vis kitokia dainavimo disciplina: ansamblinis dainavimas,  dainavimas su mikrofonu ar liaudies dainų su Zita Kelmickaite. Tada jau buvo kur kas smagiau.

– Gyvenime visi turime kaukių. Kartais taip prie jų priprantame, kad nė patys nebežinome, kur kaukė, o kur tikrasis aš...

I. K.: Klausiate, ar dažnai gyvenime būnu su kauke? Manau, kad ir kokiu ypatingu žmogumi bandytum apsimesti, galiausiai vis tiek liksi savimi. Todėl kaukę užsidėti trumpam laikui įmanoma, bet tie žmonės, kurie su jomis praleidžia visą gyvenimą, manau, kenčia. Jei nori jaustis laimingas, vis tiek turi būti savimi.

Kaukę užsidėti trumpam laikui įmanoma, bet tie žmonės, kurie su jomis praleidžia visą gyvenimą, manau, kenčia.

– Jei reikėtų prisiminti pačią pirmąją jūsų darželio ar mokyklos laikų kaukę – karnavalinį kostiumą?

I. K: Prisimenu, kad kažkada buvau labai simpatiška kirmėlytė. Mama visuomet pasirūpindavo, kad mano karnavaliniai kostiumai būtų įspūdingi ir teiktų daug džiaugsmo. Kadangi dabar pati esu mama, natūralu, kad kaukes gaminu ir savo vaikams. (Indrė augina 6-erių Mariją Barborą ir 4-erių Aleksandrą – aut. past.) Anksčiau jų reikėdavo tik Užgavėnėms, tačiau dabar tų švenčių, kuriose privalu kuo nors persirengti, nuolat daugėja: yra ir atskiros Kostiumų dienos, ir Helovinas. Jei dar vyksta koks spektakliukas mokykloje, tai atrodo, kad ypatingesnė diena Marijai Barborai būna, kai galima ateiti apsirengus bet kaip (juokiasi).

S. Storpirščio asmeninio archyvo nuotr. 

S. S.: Oi (giliai atsidūsta)... Darželį aš tik iš nuotraukų atsimenu. Atrodo,  mama buvo aprengusi mane nykštuku. Mokykloje tikrai švęsdavome Užgavėnes, tai ten tradiciškai žiemą iš kiemo vydavome kaip čigonai, raganos ar velniai. Penkiamečiam sūnui Emiliui (dar auginame Vincentą, kuriam greitai bus pusantrų) darželyje irgi dažnai prireikia kaukių. Per praėjusias Kalėdas jis užsimanė būti Batuotu Katinu. Nupirkome tokį rudą kombinezoną, kurį paskui su žmona paturbinome – prisiuvome katino ausis ir uodegą.

– Gal trumpai primintumėte mūsų skaitytojams šio sezono laidos dalyvius ir „Muzikinės kaukės“ taisykles?

I. K.: Čia gyvai dainuoja žymūs, talentingi žmonės iš visos Lietuvos. Kiekvieną sezoną – vis kiti. Dešimt dalyvių burtais gauna užduotį – įsikūnyti į kokį nors garsų Lietuvos ar pasaulio atlikėją. Per savaitę tenka išmokti dainuoti, judėti scenoje būtent taip, kaip tą daro minėtas atlikėjas. Dar svarbu, kad pasirodymas nevirstų parodijų šou. Šį sezoną mūsų laidoje dalyvauja Norbertas, atlikėja Aistė Pilvelytė, Simona Nainė, dainininkas Žygimantas Gečas, Milda Andrijauskaitė-Bakanauskienė, dabar jau žinoma ir sceniniu slapyvardžiu MAIMO, ir kt.

– Jei kada nors patys taptumėte „Muzikinės kaukės“ dalyviais, kokio atlikėjo amplua labiausiai norėtumėte išbandyti?

S. S.: Manau, kad ieškočiau ryškių variantų, į kuriuos įsikūnyti man padėtų aktorinė patirtis. Galbūt labiau mėginčiau nustebinti ne balsu, o judesiu. Norėčiau pradėti nuo vyriško įsikūnijimo, bet pagal laidos taisykles vieną kartą turėčiau tapti ir moterimi. Ar tai būtų pirmas kartas? Tikrai ne. Kažkada spektaklyje pagal Kakės Makės knygas su kolega Šarūnu vaidinome džiazuojančias močiutes.

S. Storpirščio asmeninio archyvo nuotr. 

– Smagu, kad dešimt atlikėjų savo įsikūnijimus į popžvaigždes tęsia visus metus – niekas neiškrinta ir niekas nepralaimi. Metų pabaigoje trys geriausi, surinkę daugiausia komisijos balų, patenka į finalą, o ten jau už savo favoritą balsuoja žiūrovai.

I. K.: Būtent. Užtai dalyviai tampa viena draugiška komanda. Čia nėra jokios piktdžiugos, jei kam prasčiau pasisekė, tik nuoširdus rūpinimasis vienas kitu.

S. S.: Šitoks laidos formatas labai suartina visus laidos dalyvius. Tačiau finale vis tiek nugalėtojas lieka vienas: kažkas juk turi pralaimėti.

– Kaip patys gyvenime taikotės su pralaimėjimais ir kaip šito meno mokote savo vaikus?

S. S.: Grįžtant prie aktoriaus profesijos, pralaimėjimas yra mūsų duona kasdienė. Juk jei eini į dešimt atrankų, devynias iš jų tikrai pralaimi. Nori nenori, prie to turi priprasti ir augintis storą odą. Išties labai nemėgstu pralaimėti. Matau, kad sūnui, kai užaugs, irgi dėl to bus problemų, nes visada nori būti pirmas. Tada aš jam kantriai aiškinu, kad namuose tėtis gali nusileisti, bet gyvenime taip nebus, juk kiti irgi norės laimėti. Sunkiai kol kas mums sekasi: Emilis toks azartiškas...

I. K.: Kadangi ilgą laiką buvau profesionali sportinių šokių šokėja, natūralu, kad pralaimėti išmokau ten: juk visada būti geriausia negali. Manau, kad būtent tada ištreniravau savo reakciją į pralaimėjimą. Jei nepasisekė – išmokau nelikti su tuo jausmu, o kitą dieną treniruotis dar smarkiau. Visai kas kita yra su vaikais. Šiuo metu man norisi, kad jie labai stipriai nesureikšmintų nieko – nei laimėjimo, nei pralaimėjimo. Žaisdama su saviškiais stalo žaidimus net įvedžiau naują taisyklę, kad laimintysis gali turėti dovanojimo šansą, t. y. jis gali kirsti, bet gali to nedaryti, arba gali padovanoti savo laimėtą tašką kitam žaidimo dalyviui. Nežinau, kas iš to bus, bet žaidimą baigiame smagiai, be jokios konkurencijos.

– Pasibaigus pandemijai, Lietuvoje vėl vyksta daugybė renginių, kuriems reikalingi vedėjai. Ar nejaučiate šiame darbe konkurencijos – kolegų alsavimo į nugaras?

I. K.: Renginius vedu ne tik Lietuvoje, bet ir skraidau į užsienį. Dažnai užsakovai vienaip ar kitaip vis tiek būna susiję su Lietuva. Ką manau apie konkurenciją? Mano galva, lengva užimti tam tikras šou rinkos verslo pozicijas, bet kur kas sunkiau jas išlaikyti. Visą laiką privalai būti geros nuotaikos, sekti renginių pulsą ir daryti savo darbą kažkiek geriau už kitus. Aš per daug dažnai mėgstu kartoti vieną frazę iš „Alisos Stebuklų šalyje“, kad kartais reikia pasiutusiai greitai bėgti vien tam, jog liktum toje pačioje vietoje. Jeigu nori kur nors nueiti, reikia bėgti dvigubai greičiau. Taip ir darau.

I. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Gal pasidalytumėte savo sėkmės receptais?

I. K.: Vieno sėkmės recepto nėra. Čia kaip virtuvėje: visos turime receptų knygas, bet galiausiai kiekviena pagaminame patiekalą pagal savo skonį, arba, kaip sakoma, iš akies. Renginių srityje kiekvienas vedėjas irgi turi atrasti savo receptą ir dar pridėti iš akies. Vienam tai bus atvirumas, kitam – komiškumas, trečiam – skandalai, o aš stengiuosi nuoširdžiai domėtis ir rūpintis žmonėmis, kurie dalyvauja mano renginiuose ar mano vedamose laidose. Man iš tiesų nuoširdžiai rūpi kiekvienas renginio svečias. Nieko nedarau mašinaliai, nes žmonės tai labai greitai pajunta. Aišku, būna, kad nuo visko pavargsti. Tuomet turi stabtelėti, nuvažiuoti prie ežero ar į kokį SPA, pabūti su savimi, įsikrauti, o paskui ir vėl kurti žmonėms šventę.

– Ar „Alisa Stebuklų šalyje“ – jūsų mėgstamiausia knyga? Kiek citatų iš jos turite?

I. K.: Pataikėte. Tikrai daug. Man išvis labai patinka citatos. Tai darė mano mama, tai darau ir aš. Matau, kad ir Marija, skaitydama mano geros draugės Rimantės Kulvinskytės knygą, daro lygiai tą patį – išsirašo gražias mintis, o paskui skaito jas klasiokams. Matyt, toks jau mūsų šeimos moterų bruožas.

Finale vis tiek nugalėtojas lieka vienas: kažkas juk turi pralaimėti.

S. S.: Aš savo vyresnėlį Emilį po truputį pratinu prie savo vaikystės klasikos. Skaitau jam Astridos Lindgren „Emilį iš Lionebergos“. Ši knyga man taip patiko, kad net sūnų pavadinau pagrindinio jos herojaus vardu. Tik keista, kad sūnui lig šiol nerūpi mano vaikystės kultinė knyga apie Mikę Pūkuotuką, nors ten daug tokios smagios filosofijos.

Bandžiau skaityti jam Antoine de Saint-Exupery „Mažąjį princą“, bet turbūt dar per anksti. Pastebėjau, kad jis mieliau renkasi knygeles su užduotėlėmis. Namuose turime visą kalną knygų, iš kurio jis pats kasdien atsineša tą, kurios norėtų klausytis.

– Ar jūs patys, vesdami renginius ir augindami vaikus, dar turite laiko kada kokią knygą paskaityti?

I. K: Anksčiau labai skaitydavau romanus, ypač per atostogas kur nors šiltuose kraštuose ar skrisdama lėktuvu. Dabar, kai auga du maži vaikai, tokie pasisėdėjimai su knyga darosi sunkiai įgyvendinami. Šiuo metu, jei tik randu laisvą minutę, labiau mėgstu motyvacines, psichologines knygas.

S. S.: Aš irgi retai skaitau. Apskritai savo malonumui laiko turiu mažai. Nebent reikia ruoštis kokiam naujam projektui ar vaidmeniui pagal kokią nors knygą. Girdėjau, kad Indrė labai mėgsta išsirašyti citatas. Aš darau truputį kitaip. Jei skaitau popierinę knygą, šalia visuomet laikau pieštuką ir lipnių spalvotų popieriukų, kuriuos lipdau prie patikusių puslapių, o geras mintis pasibraukiu.

– Galbūt Indrė skaito knygas ir apie pilotavimą: juk turi piloto licenciją?

I. K: Na, buvo laikas per karantiną, kai studijavau ir norėjau gauti privataus piloto licenciją. Teko skaityti, ruoštis, mokytis – man labai patiko. Deja, pilotuoti lėktuvą – ne tas pats, kas važiuoti dviračiu ar automobiliu, kur išmokai, sėdai ir kada nori, tada ir važiuoji. Čia reikia nuolatinės praktikos, nes jei tik nesurinksi reikiamo skaičiaus skraidymo valandų, teks viską pradėti nuo pradžių. Kadangi šiuo metu per daug laiko neturiu, manau, kad prie pilotavimo dar sugrįšiu ateityje.

S. S.: Indrės hobis – pilotuoti lėktuvą, o mano – kolekcionuoti geriausias filmų scenas. Tarkim, pasižiūri filmą ir susiradęs internete labiausiai patikusią sceną kur nors ją išsisaugai. Kartais tikrai labai sunku gerame filme surasti tą vieną vienintelę sceną, kuri tave išvertė iš kojų. Ar kartais jas peržiūriu? Kai kurias. Visas žiūrėsiu turbūt tik tada, kai išeisiu į pensiją (juokiasi). Bus įdomu prisiminti, kas jaunam patiko.

– Į populiarų „Muzikinės kaukės“ žaidimą įsitraukusi visa Lietuva. Šeimos serga už savo favoritus. Galbūt ir jūs esate labai azartiški žmonės?

S. S: Į lošimo įstaigas nesu ėjęs, problemų dėl to neturiu, bet šiaip, manau, esu tikrai azartiškas. Kartais net žmona mane turi stabdyti, nes nepasiduodu savo sūnui. Sakau: tegul jis mokosi žaisti! Kartais, kai mes su juo įsižaidžiame kortelėmis, man tarsi kažkoks siutas užeina – turiu žūtbūt laimėti. Gal noriu sugriauti tas šiltnamio sienas, kurias mes jam su žmona namuose sukuriame? Tuomet ji juokiasi, kad aš su penkiamečiu bandau lygintis.

I. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

I. K: Aš irgi esu labai azartiška dalyvaudama žaidimuose, sporto varžybose, konkursuose ar protmūšiuose, bet štai eiti į kazino visai nemėgstu. Per daug sunkiai dirbu, kad uždirbtus pinigus lengva ranka patikėčiau tik sėkmei ir galiausiai juos prarasčiau. Sykį, viešint Las Vegase, mane įkalbėjo nusipirkti žetonų už 50 dolerių. Dar iki šiol man jų be galo gaila. Tai buvo beprasmiškiausiai išleisti pinigai per visą mano gyvenimą.

– Savo feisbuko paskyroje Indrė rašo: „Gyvenime neišmokau vieno – nesišypsoti.“ Ar su šypsena gyventi lengviau?

Šypsenai man nereikia kaukės. Dažniau ją deduosi, kai turiu pabūti supykusi mama ar nepatenkinta klientė.

I. K.: Nei taip, nei ne. Tiesiog kiekvienas kažką atsinešame į šį pasaulį savo. Man jame lengviau gyventi, kai žinau, kad galiu šypsotis ir pozityviai priimti visas situacijas, ieškoti jose pirmiausiai gerų dalykų. Šypsenai man nereikia kaukės. Dažniau ją deduosi, kai turiu pabūti supykusi mama ar nepatenkinta klientė.

S. S.: Šiuo metu viena didžiausių mano problemų – nebemoku džiaugtis, nes per daug įsisukau į darbus ir kartais pats save dėl to kaltinu. Juk varau, varau, varau… Gaunu vieną pasiūlymą, paskui – kitą ir net neturiu laiko, kada sustoti ir jais pasidžiaugti, padėkoti, kad gyvenime man taip pasisekė. Tačiau tikrai vertinu, ką turiu, ir tikrai nespjaunu Dievui į veidą, nes matau, kiek kolegų šiuo metu vargsta dėl darbų. Atrodo, jei pasidžiaugsiu, galiu staiga viską prarasti. Tai nuleidžiu galvą ir dirbu toliau.

– Ko iš visos širdies palinkėtumėte šio sezono „Muzikinės kaukės“ dalyviams?

S. S.: Drąsos. Ir kuo greičiau suprasti, kad jų laukia tik dvylika laidų, kurios labai greitai baigsis. Kaip laidos vedėjas, matau, kad vieni čia atsipalaiduoja antroje laidoje, kiti – tik devintoje. Todėl visiems naujojo sezono dalyviams linkėčiau atsipalaiduoti kuo greičiau ir spėti pajausti šiame žaidime kuo daugiau malonumo. Negalvokite, ką apie jus pamanys kiti. Tiesiog spjaukite ir darykite taip, kaip norisi jums. Visada likite ištikimi sau!

I. K.: Linkiu pasimėgauti galimybe užsidėti kaukę ir nepamiršti jos palikti scenoje. Grįžkite namo su šypsenomis, bet be kaukių!

„Muzikinė kaukė“ – šeštadienį 19.30 val. per BTV