– Jūs kelerius metų nebedirbate televizijoje. Turbūt jau pasiilgote?

– Ne, nepasiilgau, – taria koketiškai, po to jau rimtai. – Išties, sakau nuoširdžiai. Man siūlė vesti laidą. Po to rasojau, kūriau tekstus, kaip reikės atsisakyti, nors dalyvavau atrankoje. Ačiū Dievui, viskas išsisprendė gerai.

– Tačiau kodėl susigundėte dalyvauti?

– Turbūt norėjau pasitikrinti.

– Ego?

– (Juokiasi) Ne, ne. Nespręskite pagal save. Tai būtų labiau vyriška. Įdomu profesionale prasme. Kaip po ilgo laiko išbandyti, ar dar moki važiuoti dviračiu. Nepalaikiau jokių ryšių televizijoje, nekalbinau žmonių, tad buvo įdomu, ar dingo įgūdis. Atrodė, kad ne.

– Bet sprukote į krūmus. Kodėl?

– Nebuvau mačiusi laidos, o draugai sakė: "Viešpatie, Nomeda, kur tu eini, tau bus šakės, tai – ne tau." Čia kaip pasimatyme su vyru: ateini, paskui galvoji, kad nieko nenori. Toks keistas veiksmas. Bet esu moteris su visomis iš to išplaukiančiais padariniais.

– Patikslinkite, kodėl nenorėjote dirbti televizijoje? Nenorėjote dirbtinumo, banalumo, tuštybės, kaukių, pataikavimo?

– Nesu kategoriškai nusistačiusi prieš kaukes, vaidmenis, žaidimus. Bet tai turi būti intelektualu, o ne tenkinant primityviausius žmonių troškimus ir siekius. Tai turi būti ne laužta iš piršto – kas dažniausiai būna televizijoje.

Nesu prieš šou. Tai nėra blogis. Bet šou turi būti kokybiškas, apgalvotas. Deja, dažniausiai tai tuščios, netikros žmonių problemos.

Galbūt turiu savyje ir ekshibicionizmo, narcisizmo, kartais pasimaivau.  Nesakau, vaikai, nežiūrėkite televizijos. Televizorius nėra blogis, svarbu, ką mes į jį įkeliame. Mėgstu natūralią gaidą ir nenoriu banalybių, tuštybių.

– Ką pavadintumėte blogiu televizijoje?

– Banalybę, melą, netikrumą. Gyvenimas pernelyg trumpas, kad gyventume nenatūraliai. Gaila laiko.

– Kas žiūri tokias laidas?

– Kažkada juokdavausi iš to, nes žiūrėdavau labai mažai. Net dirbdama televizijoje. Laidos redaktorius informuodavo, kad ateina į laidą kažkokia įžymybė. Ir kartais tokias laidas žiūri net žmonės, iš kurių nesitikiu. Man gaila, kad jie gaišta laiką tokioms laidoms.

Nevaidinu šaunuolės, gyvenančios prasmingai ir niekada nekrapštančios nosies. Nerypauju, nes kartais įlendu ir į socialinį tinklą "Facebook" ir būna beprasmių situacijų. Bet ten bent susirandu priimtiną kompaniją, grupę, kurią gali palikti, išeiti. O štai sukurtos televizijos laidos keisti jau negali.

Kartais socialiniame tinkle bergždžiai praleidžiu valandą, bet yra draugų, pavyzdžiui, Mindaugas, kuris įkelia ir tobulai aprašo nuostabias nuotraukas arba Vytas, kurio kelionių reportažus skaitant net silpna darosi. Internetas gali būti ir gėris. Nuo tavęs priklauso, ką renkiesi. O ir mano "Facebook" kompanija – šmaikšti, kūrybinga ir raštinga.

– Kodėl bukų ar storu pudros sluoksniu padengtų laidų daugėja?

– Žiūrėjau filmą ("The Bucket List") apie du senukus, kurie prieš mirtį nusprendė keliauti ir realizuoti tai, ką nori. Herojus vaidino Jackas Nicholsonas ir Morganas Freemanas.

Vienoje scenoje jie sėdi, regis, ant skardžio krašto ir diskutuoja, ar gali tiek daug žmonių klysti? Ir J.Nicholsono herojus atkerta: "Žinoma, nes 95 proc. žmonių yra kvailiai."

Ne, ne, aš nepretenduoju į tuos 5 proc. protingųjų (juokiasi). Niekas neskaičiuoja, bet labai daug žmonių negyvena savo gyvenimo. Kiek daug yra nepatenkintų, nelaimingų savo gyvenimu? Ir jiems atrodo, kad įdomiau ir lengviau žiūrėti per televiziją kitų gyvenimo siužetus, nei gyventi patiems. Gal jie tiki, kad reinkarnuosis dar kartą? O aš netikiu, iš visų jėgų gyvenu savo, o ne kitų gyvenimą. Todėl neskaitau banalių žurnalų, ant mano stalo dabar tik žurnalas "Iliustruotas mokslas". Pažiūriu retkarčiais BBC dokumentinius filmus apie mokslą.

– Todėl jūsų namuose nėra televizoriaus?

– Gyvenu trejus metus naujuose namuose, kur gyventi pradėjau nuo nulio. Todėl nuo pradžių namuose nėra televizoriaus. Anksčiau turėjome, bet įjungdavome labai retai. Beje, vaikai taip pat nežiūri televizoriaus, nors turi kelis savo mėgstamus serialus, kuriuos pažiūri per kompiuterį.

– Hm. Kokia jūsų paskutinė žiūrėta laida?

– "Auksinis protas", žiūrėjau kelis kartus. Ir man dar labiau imponuojančią "Kas, kur, kada", nes ten daug klausimų atsakysi ne tik žinodamas, bet ir pamąstęs. Ir rimtos laidos apie mokslą, žmogaus protą, juodąją skylę. Be to, tas laidas galiu žiūrėti ir dirbdama.

– Kokia jūsų reakcija, kai ateinate į svečius, o ten įjungtas televizorius ir žvaigždės pasakoja apie naujus pirkinius, išgertą šampaną Nicoje ar aplankytas vardinių prekių parduotuves Paryžiuje?

– Nežiūriu tų laidų. Nors, beje, žinoma tapau dėl televizijos. Deja, išgarsėjau ne meno kūriniais, kad ir kaip liūdna. Ir ne autoriniais darbais, kurie atsirado vėliau. Išgarsėjau, nes mane nuolat rodė per teliką. Todėl nebaksnoju pirštu. Jei yra klausytojų, tegul jos pasakoja.

Kitas klausimas, jei tave pakviečia, bet svečiuose palieka įjungtą televizorių? Išjunkite tą dėžutę, nes nepakęsiu konkurencijos. Juokauju, žinoma. Bet tai žemas lygis, chamizmas. Nepatinka, kai žmonių namuose nuolat veikia tas daiktas.

Aš nuolat neklausau ir muzikos. Negali nuolat valgyti pyragaičių ar ištisai kiaurą parą mylėtis. Reikia jausti malonumą.

– O jei ateitų prodiuseris ir sakytų: "Nomeda, turime Lietuvai astronominį biudžetą, kuriame laidą." Apie ką ji būtų?

– Blaškyčiausi tarp dviejų laidų. Man visada įdomus žmogus. Yra klausimų, į kuriuos sau neatsakiau. Tad tai būtų pokalbių laida suaugusiesiems. Bet ne apie nešvankius dalykus, kaip išgirdę "suaugusiesiems" pagalvoja daugelis. Kalbėtume įvairiomis temomis – priklausytų nuo to, kur pasisuktų mūsų pokalbis.

Kodėl mes nemokame bendrauti, kodėl poros nesugeba susikalbėti, kodėl nesuprantame savo vaikų, kodėl nepalaikome ryšio su artimaisiais? Kodėl esame tokie keisti gyvūnai – socialūs, bet turime labai daug problemų bendraudami? Įdomu, kaip apie tai mąsto skirtingi žmonės.

Kita laida būtų apie maisto gaminimą. Ką, beje, vienoje laidoje ir dariau. Tik sugadindavau pokalbį, nes pašnekovus įsimylėdavau. Tai negerai, nes žiūrovus ima nuobodulys. Todėl pašnekovus dar sąmoningai pataršyčiau svetimomis rankomis, nors greitai įsimyliu žmones, su kuriais bendrauju.

– Pafantazuokime. Koks būtų poveikis, jei penkerius ar net dešimt metų televizijose nebūtų banalių, tuščių, kvailų laidų?

– Neįmanoma. Reikia ir popso. Ir jis nebūtinai yra blogai. O kartais populiarus dalykas yra ir gerai. Popsas gali būti ir klasikinės kultūros palydovas, bet jis negali būti toks, koks yra dabar. Jis pernelyg banalus.

Net ir mano mėgstami kompozitoriai (Michaelas Nymanas, Rodrigo Leão ar Alexandre Desplatas), kurių muziką atlieka garsūs simfoniniai orkestrai, taip pat kuria ir muziką filmams, pavyzdžiui, "Hariui Poteriui". Tai nesuderinama, bet gali būti greta. Tik – ne žemo lygio.

– Ir vis dėlto būsiu atkaklus. O jei tai būtų įmanoma? Bendrai sutarus nebūtų transliuojamos žemo lygio, tuščios, banalios laidos, filmai, serialai?

– Ooo! Gal žmonės būtų intelektualesni? Kartais pagalvoju, kas būtų, jei mums išjungtų visas išmaniąsias technologijas. Gal mes pagaliau pradėtume daugiau bendrauti, susitikinėti ir gyventi savo gyvenimus?