– „Lietuvos talentų“ teisėja, pedagogė, dainininkė, mama… Ar nieko nepamiršau?
– Na, pedagoginiam darbui mažai lieka laiko, nors ši sritis labai traukia. Didžiausią mano gyvenimo dalį dabar užima buvimas mama. Mažiausiai dukrytei Aretai – penkeri. Ji šįmet pradėjo lankyti priešmokyklinę grupę. Vyriausiajam Adomui – septyniolika.
Daug laiko skiriu muzikai – jos kūrimui, atlikimui, koncertinių programų rengimui.
„Lietuvos talentų“ teisėjos amplua, kaip žinia, grįžtu po dešimties metų. Per tą laiką teko teisėjauti kituose muzikiniuose projektuose, į kai kuriuos ėjau kaip dalyvė. Tiek, kiek man pavyksta, stengiuosi visur dalyvauti, juolab kad filmavimai daug laiko ir jėgų neatima.
– Kaip reagavote, kai po netrumpos pertraukos buvote pakviesta į „Lietuvos talentų“ komisiją?
– Kaip kitaip – džiaugsmingai! Juk „Lietuvos talentai“ ir „X faktorius“ buvo pirmieji projektai, kurie vėliau davė kelią kitiems televiziniams konkursams. Aš, kaip komisijos narė, taip pat jaučiuosi prie jų kūrimo šiek tiek prisidėjusi.
Pamenu, daug tada buvo jaudulio, nežinomybės, atsakomybės. Man tokie dalykai patinka, nes iš esmės aš esu kūrėja.
– Ar visos atrankos jau nufilmuotos? Jei taip, į kokias sritis labiausiai krypsta šio sezono dalyvių gebėjimai – šokį, dainas, o gal sportą?
– Nufilmuota maždaug pusė. Kas dominuoja? Tikrai ne dainininkai. Prieš dešimt metų mes dar neturėjome tiek TV konkursų, skirtų vokalistams, tad seniau atrankose būdavo labai daug dainuojančių. Šįkart gal daugiau šokančių?
Matėme daug puikių šokėjų kolektyvų. Buvo truputį liūdna, kai net labai geriems šokėjams turėjome pasakyti „ne“, kad žiūrovai galėtų mėgautis talentų įvairove. Vadovavomės nerašyta taisykle, kuri siūlė skirti erdvės talentų įvairovei. Išduosiu paslaptį – šįmet šokėjai turėjo įveikti pačią didžiausią konkurenciją, nes jų buvo daugiausia.
– Kokio amžiaus žmonės išdrįso viešai parodyti savo talentus? Ar, perfrazuojant Joelio ir Ethano Coenų kino juostos pavadinimą, šiuose „Lietuvos talentuose“ yra vietos senukams?
– Sakyčiau, dalyvių amžius tikrai labai įvairus, bet vis dėlto krypsta į jaunimo pusę. Mano akims, trūko vyresnio amžiaus žmonių. Galbūt su amžiumi mes imame manyti, kad turime būti kuklesni, ramesni, užsiimti anūkais, o ne kažkokiais savo gebėjimų demonstravimais. Tačiau man atrodo, kad tikrai atsirastų brandaus amžiaus žmonių, kurie savo talentais papuoštų „Lietuvos talentų“ sceną.
– Kaip tvarkotės su emocijomis, kai matote jautrius ar labai asmeniškus dalyvių pasirodymus arba kai reikia pasakyti vaikui „ne“ ir jo akys iš karto prisipildo ašarų? Kaip atsilaikote pati būdama mama?
– Būna nelengva. Juolab kad iš žiūrovų irgi jaučiame spaudimą. Kita vertus, turime nusiteikti, kad vaikai nebūtinai privalo gauti viską vien dėl to, kad jie yra vaikai. Saviškius aš irgi bandau auklėti, kad pergalių reikia nusipelnyti darbu. Pergalės siekis stiprina žmogaus charakterį, valią, bet, kaip aš sakau, kartais smagu tiesiog dalyvauti. Tai irgi vertinga patirtis.
Mes tikrai nesiruošiame laidyti aštrių kritikos strėlių vaikams, bet… tai nereiškia, kad visus juos priimsime į finalą.
O gal mes patys juos per daug nuvertiname kaip neatsparius kritikai? Manau, kad vertinant vaikus svarbiausia gražiai išlaviruoti ir surasti aukso viduriuką – parodyti jiems kryptį, kur galėtų patobulėti.
– Šią vasarą palydėjote labai gražiu skaičiumi – 44-eri. Ar jaučiate, kad metams bėgant Jūs drąsėjate, o gal kaip tik einate tylyn, ramyn, santūryn?
– Ir taip, ir ne. Nepasakyčiau, kad drąsėju, bet jaučiu daugiau aiškumo ir mažiau vidinio nerimo, blaškymosi.
Drąsos man niekada netrūko. Visada buvau gana kritiška ir reikli sau, bet stengiausi, kad šios savybės neužgožtų noro pabandyti kažką naujo, dalyvauti kokiame nors įdomiame projekte.
Gyvenime esu iš tų nuosaikiųjų – tikrai nepuolu visur ir bet kur, tačiau, manau, jame yra daug dalykų, kuriuos verta išbandyti.
Nesu ekstremalus žmogus, o mano adrenalinas būtent ir yra kūrybinė veikla. Turiu omeny įvairius televizinius projektus, aktorystę. Labai džiaugiausi, kad turėjau galimybę vaidinti seriale „Giminės. Po 20 metų“. Buvo įspūdinga ir naudinga patirtis.
– Ar Jums rūpi, ką apie Jūsų bandymus mano kiti?
– Aišku, kad rūpi, kaip ir visiems. Norėtųsi tos kritikos išvengti, bet suprantu, kad mes visi labai skirtingi – su savo skirtingais norais, nuomonėmis, skoniais. Galų gale, mes, tėvai, ir savo vaikus auklėjame skirtingai. Sveika kritika ar diskusija man yra visiškai priimtina.
Kitas dalykas – klaidos. Aš suprantu, kad žmogus negali jų išvengti. Klysdami mes labai daug ko išmokstame. Svarbiausia mokėti pasirinkti saugias klaidas. To mokau ir savo vaikus. Saugi klaida – nepataikyti į natą, prašauti su repertuaru ir pan. Aš pati kažkada esu uždariusi savo programą jau po pirmojo koncerto, nes supratau, kad jis man netinka. (Juokiasi)
– Ką tik kalbėjome, kad žmonės labai skirtingi. To pavyzdys – ir šio sezono „Lietuvos talentų“ komisija, kurioje yra ir aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis, ir choreografė Anželika Cholina, ir TV3 laidų vedėjas Marijus Mikutavičius, ir galiausiai Jūs – atlikėja, dainų kūrėja. Kaip dalijatės įtakos sferomis?
– Tiesą sakant, apie dalybas į profesines aikšteles nebuvo net kalbos. Iki šiol veikėme išvien arba savo profesinei sričiai kiekvienas atstovavome labai natūraliai. Reikia suprasti, kad „Lietuvos talentai“ – tai šou, o ne kažkoks žmogaus profesionalumo ar jo techninių galimybių įvertinimas.
Visus televizinius projektus traktuoju kaip smagų žaidimą, kuriame gali būti ir aistrų, ir emocijų, ir visko po truputį. Žiūrovus irgi raginu nepamiršti, kad iš esmės tai yra pramoginė laida.
Pergalės siekis stiprina žmogaus charakterį, valią, bet, kaip aš sakau, kartais smagu tiesiog dalyvauti. Tai irgi vertinga patirtis.
– Kokie kriterijai šį sezoną Jums bus patys svarbiausi vertinant dalyvius? Ar jie bus tokie patys, kaip ir prieš dešimtmetį?
– Manau, kad taip, o tai reiškia – skirtingi. Vienokiais kriterijais tu vadovaujiesi žiūrėdamas į neprofesionalo pasirodymą, visai kitokius keli žmogui, kuris kažką daro jau seniai. Šis projektas tuo ir žavus, kad tiek požiūryje, tiek ir vertinime veikia skirtingi dalykai.
Mano vertinimas dar labai priklauso ir nuo emocijos, kurią atnešė dalyvis. Juk visada džiugu, kai žmogus ateina nors ir vienam pasirodymui, bet jo žinutė ilgam išlieka atmintyje.
– O kaip atskirti tiesiog gerą atlikimą nuo tikro talento? Gal turite kokį nors firminį Rūtos metodą?
– Manau, kad visi keturi teisėjai skirtingai tą jaučia. Dėl to ir sėdime prie stalo keturiese. Taip pat ir žiūrovai, kurie čia irgi vertina šūksniais, plojimais.
Turbūt tai amžinas klausimas – kiek žmoguje yra talento, kiek įdėto įdirbio ir kaip šitie dalykai veikia tarpusavyje. Jei žinotume atsakymus, turbūt ir „Euroviziją“ seniai būtume laimėję. (Juokiasi)
– Ką reiškia Jūsų žodžiai, kad projekte pergalė nėra svarbiausia? Kas tada svarbiausia?
– Man svarbus yra pats projektas, kuriame galima susipažinti su labai įvairiais žmonių talentais. Jie gali mus įkvėpti. Iš jų galime pasimokyti: juk būna tiek gerų, tiek ir nelabai vykusių pasirodymų. Dalyviai gali susipažinti tarpusavyje, pamatyti, kokių gali būti skirtingų žmonių, jų veiklų. Ir tas skirtingumas nebūtinai turi skaldyti. Tegul jis vienija!
– Gal buvo koks talentingas žmogus prieš dešimtmetį, kuriuo žavitės iki šiol? Gal pamenate buvusių dalyvių vardus, palaikote ryšį su jais per socialinius tinklus?
– Tikrai tokių žmonių ir jų pasirodymų atmintyje išliko nemažai. Su kai kuriais palaikome ryšį, su kitais kartu lipame ant scenos. Pavyzdžiui, su akordeonistu Martynu Levickiu.
Smagu būna, kai feisbukas netikėtai išmeta kokių nors anų laikų prisiminimų ar kartais televizijos laidos parodo archyvinės medžiagos.
Gera žinoti, kad grupė „Black Biceps“, apie kurią dabar nemažai kalbama, kadaise buvo „Lietuvos talentų“ dalyviai, kaip ir atlikėja Bjelle, sužibėjusi šiame konkurse.
– Kaip reaguotumėte, jei vienas iš Jūsų vaikų panorėtų jame dalyvauti?
– Normaliai. Tik tuomet turėčiau užleisti teisėjo kėdę kažkam kitam.
Savo vaikus aš skatinu visur dalyvauti, tik sakau, kad vien noro neužtenka. Kiekvienam įvykiui reikia dar ir atsakingai ruoštis. Jei norėtų dainuoti – tikrai padėčiau pasiruošti.
– Sakote, dalyviai nebūtinai turi laikyti rankoje mikrofoną, kad Jus sudomintų. O kokių sferų pasirodymai Rūtai Ščiogolevaitei būtų patys įdomiausi?
– Mane domina viskas. Kuo įvairiau – tuo įdomiau. Labai mėgstu šiek tiek keistus ir humoristinius pasirodymus.
– Kokį talentą, be mums gerai žinomo muzikalumo ir puikaus vokalo, dar turite?
– Labai sunku save vertinti… Bet tikrai yra sričių, kurios man patinka. Gaila, kad neturiu laiko, galimybių, kaip ir kada jas vystyti.
Mane visada labai traukė dailusis čiuožimas, taip pat teatras, kinas. Plaukimas irgi patinka. Ten, kur nėra adrenalino, man tinka.
– Šiuos metus vadinate savo sugrįžimų metais: grįžtate į „Lietuvos talentus“, o kur dar?
– Buvo labai smagu sugrįžti į bendradarbiavimą su muzikos kūrėju Marijumi Adomaičiu. Jis prodiusavo mano kūrybos dainą „Man patinka“, kurią pasidovanojau gimtadienio proga.
Gera buvo paminėti tuos laikus, kai drauge įrašinėjome „Paskutinio šokio“ albumą. Galima sakyti, tai buvo sugrįžimas ir prie šokio, nes filmuojant šios dainos vaizdo klipą teko prisiminti, kad kadaise esu dalyvavusi ir šokių projekte.
– Gal žadate ir daugiau autorinių dainų?
– Tiesą sakant, turiu vieną, kuri įrašyta jau labai seniai, bet vis dar nepasiryžtu jos išleisti į dienos šviesą. Tikiuosi, galiausiai susikaupsiu ir atiduosiu klausytojams.
– Atviravote, kad į „Lietuvos talentus“ grįžtate visiškai kitokia. Radote naują santykį su savimi?
– Nežinau, kaip čia trumpai atsakius... Šiandien man labai aišku, kas aš esu ir kas aš nesu, ko noriu ir ko nenoriu. Man labai aiškus mano gyvenimas, mano prioritetai ir vertybės.
Ar tas žinojimas atėjo su amžiumi? Gal. Amžius ir patirtis tikrai svarbūs veiksniai, nes per tuos metus patirta ir pamatyta labai daug. Daug ką žinau tik aš pati, o tai, ką žmonės žino iš žiniasklaidos, nebūtinai išpasakota iki galo – istorijos nuskambėjusios, bet nepapasakotos.
– Kas padėjo nepalūžti sunkiomis akimirkomis?
– Gal nesu praktikuojanti katalikė, bet Dievą tikiu. Praėjau savo kelią ir kaip tikinčioji – su savo išbandymais, savo pamokomis. Labai džiaugiuosi šiuo ryšiu, nes tai mane ir išgelbėjo.
– Ką šiandien pasakytumėte 20 metų jaunesnei Rūtai?
– Daug ką. Tikrai buvo dalykų, kurių nekeisčiau. Turbūt įduočiau į rankas jai keletą knygų. Su tuo, kas jose rašoma, aš buvau susidūrusi ne kartą, deja, nesupratau, kas tai yra. Jei būčiau susipratusi anksčiau, tam tikrų skausmingų dalykų, kurie nutiko mano gyvenime, tikriausiai būčiau išvengusi.
Tose knygose rašoma, kas yra toksiškumas, manipuliaciniai triukai, gaslaitingas, emocinės sūpynės. Ir kaip visa tai veikia. Tai dalykai, apie kuriuos nelabai susimąstydavau, nes visada buvau šventai įsitikinusi, kad pasaulyje nėra blogų žmonių ir blogų ketinimų. Žinau, tai buvo didžioji mano klaida.
– Kaip dabar, kai jums 44-eri, apibrėžtumėte sėkmę? Ji susijusi su karjera, finansais, santykiais, o gal su vidine ramybe?
– Manau, gyvenime svarbiausia pusiausvyra ir savo prioritetų žinojimas. Nereikia tikėtis, kad jei dainuosi, tai tikrai būsi laimingas. Aš netikiu kraštutinumais. Čia lygiai tas pats, kaip ir su sveikata: juk nebūsi sveikas, jei valgysi vien tik bananus ar obuolius, kruopas ar mėsą. Mano filosofija tokia, kad gyvenime visame kame turi būti balansas.
– Esate sakiusi, kad scena Jums – ir terapija, ir hobis. Ar vis dar jaudinatės prieš pasirodymus? Kaip šiandien atrodo Jūsų santykis su scena – ji labiau darbas ar namai?
– Daug kas priklauso nuo programų, o jų turiu daug ir įvairių. Jaudulio vis tiek pasitaiko, nes esu perfekcionistė. Būna atvejų, kai prieš lipant į sceną sukausto baimė, regis, net supanikuoju. Sykį net pamaniau, kad po tiek metų įgijau iki tol nepažintą scenos baimę.
Visus televizinius projektus traktuoju kaip smagų žaidimą, kuriame gali būti ir aistrų, ir emocijų, ir visko po truputį.
Ėmusi mąstyti, kas tai yra, supratau, kad toks yra mano organizmo įprotis mobilizuotis prieš koncertus. Tada maksimaliai tiek kūnas, tiek protas susikaupia, pasirengia startui.
Kadangi mano koncertuose daug improvizacijos, jie visada būna labai skirtingi. Pasakiau sau: Rūta, nepanikuok, toks yra tavo psichikos pasiruošimo koncertui mechanizmas. Jo metu manyje viskas veikia labai aštriai ir tiksliai, nes aš ir dainuoju, ir bendrauju su publika. Tačiau tas jaudulys anaiptol nėra scenos baimė.
– Aktoriai dalijasi, kad po spektaklio dar ilgai neišeina iš savo vaidmenų. Gal ir Jūs po koncerto taip pat?
– Man kartais keista girdėti tokius klausimus, nes tokiems dalykams paprasčiausiai neturiu laiko. Nuo puodų lipu į sceną. Kasdien derinu savo intensyvią buitį su ja. Nulipusi nuo scenos jau galvoju, ką rytoj vaikams gaminsiu pusryčiams, ką įdėsiu į mokyklą pietums, koks bus oras ir kokių striukių ar batų reikės. Niekas manęs taip gerai negydo, kaip tyla ir vienatvė.
– Jei paklausčiau, kaip save įkraunate naujai dienai, atsakymas būtų „tyloje ir vienatvėje“?
– Nežinau, ar patikėsite, bet aš įsikraunu būtent darbe. Ten galiu pabendrauti su žmonėmis, padiskutuoti. Į darbą eidama galiu pasipuošti. Man patinka būti tarp žmonių. Iš esmės nesu introvertė, bet metams bėgant atsigauti po didelių krūvių man ima reikėti tylos ir vienatvės.
– Ką mėgstate veikti drauge su vaikais?
– Mes visi labai mėgstame vandenį. Turime baseiną, vasarą važiuojame prie ežerų. Šiuo metu vyksta adaptacija, nes turiu ir priešmokyklinukę, ir pirmoką. Laimei, mūsų namai ir mokykla ne pačiame Vilniuje, tad su sostinės spūstimis galynėtis netenka.
Ar patinka buitis? Kaip ir sakiau, aš esu balanso šalininkė. Man patinka rūpintis namais, gaminti, leisti laiką su vaikais, daryti darbelius. Jei jau skrolinu feisbuke, tai ieškau visokių darbelių, ką galėtume daryti su mažaisiais.
– O „Lietuvos talentus“ per TV3, darydami darbelius, žiūrėsite?
– Žinoma. Aš iš tų, kurie mėgsta analizuoti savo elgesį, padaryti išvadas – kaip atrodžiau, ką sakiau, kas pasiteisino, o kas ne. Tik tada jaučiuosi tobulėjanti.
Naujausi komentarai