Menininkė puikiai valdo ne tik balsą, bet ir fleitą. Liepos 21 d. kartu su Olegu Ditkovskiu ji pasirodys viename iš paskutiniųjų dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ koncertų.

– Ar pamenate savo muzikinio kelio pradžią? Ar pažvelgusi atgal galite pasakyti, kad viskas vyko būtent taip, kaip tikėjotės?

– Mano giliu įsitikinimu kelias, kuriuo einu prasidėjo dar mamos įsčiose. Gimusi užbaubiau sodriu balsu ir jau tik pramokus vaikščioti, kalbėti, sėdėdavau ištisomis dienomis prie pianino ir rinkdavausi išgirstas melodijas iš klausos. Tėtis, būdamas muzikantas, vis norėdavo mane pamokyti, patarti, pademonstruoti muzikos paslapčių, bet aš kategoriškai norėjau išsiaiškinti muzikos paslaptis pati. Tai buvo didžiausias variklis, motyvacija ir labai aiškus noras, eiti būtent muzikos keliu. Ir gyvenime viskas ėjo nuosekliai ir sklandžiai: muzikos mokykla, J. Tallat Kepšos aukštesnioji muzikos mokykla, nebaigta konservatorija (dėl tam tikrų priežasčių) ir pagrindinis gyvenimo kelias – scena. Mokiausi su didžiuliu malonumu, turėjau be galo gerus dėstytojus, turėjau stiprią motyvaciją, gerai sekėsi, daug koncertavau dar būdama paauglė, anksti paragavau scenos ir visada buvau tikra, kad einu savo keliu.

– Pasirinkote džiazą, duetus su bardais, o ne, pavyzdžiui, popmuzikos žanrą. Kas turėjo įtakos tokiam pasirinkimui?

– Pasirinkau muziką plačiąja prasme. Neskirstau žanrų į blogus ir gerus. Muzika yra arba gera arba bloga, arba kokybiška arba ne. Tam tikru laiku atrandi įdomių dalykų tiek viename žanre, tiek kitame ir popmuzika mano gyvenime ėjo daugelį metų koja kojon su kitais žanrais. Tik dabar popmuzikos mano gyvenime yra šiek tiek mažiau, nes yra daug dalykų, kurie mane domina labiau, ir aš ten labiau atsiskleidžiu.

– Kodėl fleita? Ir iš kur tas sugebėjimas ja skleisti užburiančius garsus? Tai talentas ar ilgas ir sunkus darbas?

– Fleita – mano tikroji specialybė, kurios mokiausi daug metų. Bet be specialybės mokiausi muzikos rašto, tad niekas nepraėjo veltui, dainuoti man padeda teisingas kvėpavimas, kurio mokiausi nuo pat mažens. Supratusi, kad nebūsiu gera klasikinė fleitininkė – o ir nenoriu, panorau groti kitaip – džiazovai. Naudoju instrumentą kaip spalvą, kuri tinka bet kokiam žanrui. Ji visada yra mano palydovė, ir nesvarbu, koks tai būtų žanras, projektas – ar eilinis bardų ar džiazo koncertas. Aš esu muzikantė, o tik paskui dainininkė, mano mąstymas muzikoje – labiau instrumentinis, ir tai man labai padeda geriau suprasti ir įsijausti į muzikinį kūrinį, jo stilių ir intepretaciją.

– Gal galite papasakoti, kaip atsitiko, kad likimas suvedė tokį nuostabų duetą – jus ir Olegą Ditkovskį?

– Pirmieji muzikiniai „pasimatymai“ įvyko, kai Olegas su Saulium Bareikiu ir Andrium Kulikausku įrašinėjo diską „Adios“, mane pakvietė papuošti jų vyrišką kompaniją papildomu balsu, fleitos imrpovizacijomis, o viename „gabale“ net švilpauju (šypsosi). Tai buvo seniai. O 2006 metais mane pakvietė pamuzikuoti kartu Kostas Smoriginas ir O. Ditkovskis. Sukūrėme gražią programą, nemažai metų mums talkino dar ir šviesios atminties perkusininkas, multiintrumentalistas Tomas Dobrovolskis. Buvo išties nuostabus metas, kai dainuojamojoje poezijoje skambėjo dar ir improvizaciniai instrumentiniai inkliuzai, kurie labai praturtino mūsų programą. Vėliau su Kostu buvo sunku derinti koncertus, jis buvo bene labiausiai užimtas žmogus, Tomas paniro į kitus projektus, o mes su Olegu likome dviese, ir laikui bėgant tapome vienas kumštis, neišskiriama scenos pora, kuri matė pasaulį labai panašiai. Jautėme, ko norime: ką norime groti, kaip groti, kur groti, abu pamažu susidėliojome gyvenimo prioritetus. Olegas yra mano vienas jautriausių ir ištikimiausių scenos partnerių. Netgi džiazo pasaulyje sunku rasti tokį patrnerį, kuris labai gerai tave jaustų, suprastų, padėtų, neužgožtų. Galiu drąsiai teigti, kad man likimas dovanojo labai išmintingą ir talentingą partnerį, kuris be viso to yra ir labai geras bičiulis – ištikus bėdai, galiu jam paskambinti naktį (šypsosi).

– Atrodo, kad kiekvieno pasirodymo metu scenai ir publikai atiduodate visą save. Kaip paskui susigrąžinate jėgas?

– Eiti į sceną, reiškia, turėti, ką pasakyti. Jei nori perduoti žinią žmonėms, turi tai daryti atvira širdimi ir negailėdama jėgų. Būdama scenoje, aš labai stipriai įsipareigoju žmonėms, negaliu jų apvilti, turiu atiduoti visą savo energiją. Nematau prasmės žengti į sceną, jei darai tai atmestinai, abejingai ar be meilės ir aistros tam, ką darai. Aš tiesiog kaifuoju nuo savo profesijos, ir žmonės mato, kad neapsimetinėju, tai giliai jaučiu, nes jie vis dar ateina į mano koncertus (šypsosi). Buvo laikas, kai koncertų buvo daug ir visokių. Dabar aš gyvenu visai kitaip, renkuosi tik tai, kas man įdomu, stengiuosi dėlioti koncertų grafiką taip, kad būtų pertraukos tarp pasirodymų, nes po koncerto žiauriai pavargstu, išsikraunu energetiškai. Reikia keleto dienų pabūti tyloje, ramybėje ir vienatvėje. Labai vertinu laiką, kurį skiriu tik sau. Vengiu triukšmingų ir masinių renginių, kuriuose nedalyvauju kaip muzikantė. Turi praeiti truputį laiko, ir aš pasiilgstu žmonių bei muzikos.

– Festivalyje „Senamiesčio žiogas“ pasirodote jau daug metų. Ar pamenate pirmuosius savo pasirodymus šiame festivalyje? Kokie įspūdžiai?

– „Senamiesčio žiogas“ yra unikalus festivalis, tai – ne vienas didelis koncertas, kur dalyvauja nesuskaičiuojama galybė atlikėjų, kur žmonės pavargsta klausyti muzikos n valandų ir net pamiršta, kas pasirodė koncerto pradžioje. Mane žavi, kad „Žiogas“ yra koncertų ciklas, kad gražiu vasaros metu yra nuosekliai rengiami šviesūs, pozityvūs susibūrimai. Ne daugiau kaip 4 kolektyvai viename koncerte – labai geras sprendimas. Publika gauna progą išgirsti net keturis skirtingus kolektyvus ar atlikėjus, tai yra įdomu, įvairu ir ne per daug. Tobula. Labai gaila, kad „Žiogo“ nebeliks...

– Ką pasakytumėte klausytojams, kurie atvyks į vieną baigiamųjų festivalio koncertų paklausyti jūsų dueto? Kokia programa jų laukia?

– Aš neturiu, ką pasakyti, aš noriu jiems tiesiog padainuoti, o tai reiškia, kad jie turi būtinai ateiti, nes kitaip neišgirs (šypsosi).