Istorija, primenanti fantastišką romaną, - iš realaus gyvenimo. Šios istorijos herojai siekė vienas kito daugiau nei tris ilgus dešimtmečius, ir pagaliau jie - drauge.

Žinoma keramikė Dormantė ir meno pedagogas, dizaineris Jurgis Penkinskiai po daugybės metų kančios, ilgesio, beprotiškų pastangų būti kartu pagaliau kuria savo gyvenimą. Menininkai tveria ne tik savo namus, bet ir savitą savo pasaulį labai neįprastoje vietoje - Trakų rajone, Gojaus kaimo laukų platybėse.

Jie gyvena apvaliame molio name, kurį savo rankomis Dormantė pastatė sau ir mylimajam. Jurgis tik daugiau nei prieš pusmetį peržengė šio būsto slenkstį ir vedė savo mylimą moterį.

Dvi karalių karūnos

„Pažiūrėkite, kokie gražūs mūsų žiedai. Lyg dvi karūnos" , - numovęs nuo rankos vestuvių žiedą džiaugėsi Jurgis.

Kukli Dormantės sodyba atsirado prieš ketverius metus. Keramikė plynuose laukuose pastatė vienintelę Lietuvoje japonišką anagamos krosnį ir ėmė rengti keramikos seminarus. Netrukus ji paklojo pamatus savo neįprastam namui. Apvalus molinis būstas kilo palengva, jis dar ne visiškai įrengtas. Tik pernai buvo pabaigtos sienos ir stogas.

Šioje molio karalystėje ji gyveno viena. Kamuojama nesibaigiančios vienatvės ir gėlos.
Tačiau kankinamas laukimas jau praeitis šitoje molio viešpatijoje. Pagaliau jie dviese - šios karalystės karalienė ir karalius.

Šių žmonių neįprastą gyvenimą ant žaliuojančia velėna apdėto molio namo stogo saugo keramikos skulptūra. Tai - Moteris vanagė. Palei jos kojas rangosi žalčiai, o išskėstos rankos laiko žvaigždes. Kas ta vanagė? „Gal čia aš?" - tarstelėja Dormantė.

Penki ir trys vaikai

Gali pasirodyti, kad gyvenime taip nebūna. Nebent melodramose ir sentimentaliuose romanuose. Bet kai kurie romanai gimsta iš tikro gyvenimo.  Du brandaus amžiaus žmonės pagaliau sujungė savo likimus. Abu paliko savo pirmąsias šeimas ir jau suaugusius vaikus.

Dormantė iš pirmosios santuokos turi penkias dukras, Jurgis - du suaugusius sūnus ir dukrą. Abiejų jaunėlės dukros - vienmetės. Jų vaikai dar nepažįstami. Bet susipažins. Dabar ateitis - judviejų rankose.

Kaune gyvenusių Dormantės ir Jurgio meilė įsiliepsnojo daugiau nei prieš 30 metų. Abu dirbo tame pačiame M.K.Čiurlionio muziejaus skyriuje. Devyniolikametė gražuolė mergina ir ketveriais metais vyresnis jaunuolis svaigo iš meilės. Tačiau laimė tuko tik metus.

Iš žydų šeimos kilęs Jurgis su tėvais emigravo į Izraelį. „Buvo sovietmetis, tėvai dešimt metų laukė leidimo išvykti. Pagaliau jo sulaukė ir jokių kitų sprendimų būti negalėjo", - prisiminė lemtingą posūkį Jurgis.

Užkasė savo atmintį

Įsimylėjėlius siejo laiškai. Tačiau Jurgiui tarnaujant kariuomenėje laiškai ėmė retėti. Paskui Dormantė iš viso jų nebegavo. Izraelyje buvo neramu, ir merginą net pasiekė žinia, kad mylimasis karinėje tarnyboje žuvo. Tai buvo gandai, bet tiesa paaiškėjo tik po kelerių metų.

„Stengiausi pamiršti Jurgį. Regėjos, išmeti iš savo minčių, savo gyvenimo, ir viskas. Aš jį užkasiau", - susijaudinusi kalbėjo garbanota, pradedanti žilti moteris. „Nevartok tokių žodžių - užkasiau. Buvo kas atkasė", - su šypsena žmonai švelniai papriekaištavo Jurgis.

Vyras neslėpė - nenorėjo gilinti mylimosios skausmo. Todėl nusprendė ryšius nutraukti. Reikėjo prisitaikyti prie kitos kultūros ir gyvenimo būdo. Abiem anuomet dingojosi, kad juos skyrusi geležinė uždanga - amžiams. Sovietmečiu jie net negalėjo atvažiuoti vienas pas kitą.

Staigmena tapo lemtinga

Abu sukūrė šeimas. Dormantė baigė tuometį Dailės institutą, tapo žinoma keramike, augino penkias dukras ir gyveno ramų, lyg užutėkyje, gyvenimą. Jurgis Izraelyje baigė meno koledžą, tapo meno pedagogu. Vedė iš Pietų Afrikos kilusią žydę Ilaną, susilaukė su ja dviejų sūnų ir dukros. Vyras dirbo spaudos dizaineriu, vėliau įsteigė savo įmonę ir sėkmingai sukosi kraštovaizdžio projektavimo versle.

„Po 23 metų, kuriuos išgyvenau Izraelyje, nutariau aplankyti Lietuvą. Norėjau pamatyti savo gimtinę, draugus ir, žinoma, ją. Užsukau pas mūsų bendrą draugę ir paprašiau jos pakviesti į svečius Dormantę. Liepiau apie mane nieko nesakyti. Norėjau jai padaryti staigmeną", - apie be galo jaudinantį susitikimą su mylimąja pasakojo vyras.  Dormantė jau buvo atsigulusi, kai į svečius vėlų vakarą pakvietė užsukti netoliese gyvenusi draugė.
„Išropojau iš lovos ir nelabai susišukavusi nulėkiau pas ją. Maniau, neilgam. Kas manęs laukė, net neįsivaizdavau", - lemtingą susitikimą su didžiąja jaunystės meile prisiminė moteris.

Jurgis jai iššoko prieš akis. „Mes apakome abu", - prisiminė jis. „Ilgai kalbėjomės, nejaučiau, kaip bėgo laikas. Naktį grįžusi į namus negalėjau nurimti ir ėmiausi darbo. Mane apėmė siaubas. Atrodė, kad po tų 23 metų aš vėl jį prarasiu. Manyje kažkas lūžo, pratrūkau isteriškai raudoti. Kitą dieną Jurgis mane pamatė užtinusiu nuo ašarų veidu. Jis prisipažino, kad pernakt nesudėjo akių. Ir man atlėgo", - pasakojo Dormantė.

Vilčių ir nevilties metai

Po šio susitikimo abiejų gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Jų jausmai suliepsnojo dar karščiau nei jaunystėje. Tačiau Jurgis turėjo grįžti į Izraelį.

„Lėktuve įsiaudrinęs parašiau eilėraštį. Jaučiau, kad vyksta kažkas labai sudėtinga ir negalėjau nuspėti, kas atsitiks. Turėjau grįžti į šeimą. Negalėjau vaidinti, ir žmona iškart suprato, kad įvyko kažkas nepataisoma", - apie vulkanu išsiveržusius jausmus pasakojo vyras.

„Po trijų dienų Jurgis man paskambino ir pasakė, kad jis skiriasi. Tačiau negalėjome įtarti, kad mūsų atskirtis truks dar septynerius metus", - pridūrė Dormantė.

Prasidėjo ilgos ir sunkios Jurgio skyrybos. Jo žmonos interesus gynė įstatymas. Gražiuoju ji nesutiko skirtis. Dėl teismų ir jų įpareigojimų Jurgis negalėjo net laikinai išvykti iš šalies.

„Buvo labai daug keršto. Tačiau žmogus negali pakeisti savo jausmų. Tai buvo visiška beprotybė. Puoliau į depresiją, buvau beprarandąs bet kokią viltį, tačiau mane palaikė Dorma", - kalbėjo vyras.

Dormantė iš paskutiniųjų taupydavo, kad dviem savaitėms galėtų atvykti į Izraelį ir pamatyti Jurgį. Ir taip - septynerius metus.  „Išsiskiriant man plyšdavo širdis. Su manimi nesusišnekėdavo artimi žmonės. Jie matė, kaip aš kankinuosi. Juos žudė mano juoda neviltis", - atvirai pasakojo Jurgis.

Sniegas - kaip palaiminimas

Dormantės šeima iširo po pusmečio, kai Jurgis grįžo į Izraelį. Jo rašytus laiškus rado ir perskaitė moters vyras. „Jis išėjo. Išsiskyrėme ramiai. Aš su trimis dukromis persikrausčiau į Vilnių. Susirinkau kelias antklodes, pagalves ir svetimame bute pradėjau gyvenimą iš naujo",- santūriai kalbėjo rami ir tvirta moteris.

Dormantė nenugrimzdo į skaus­min­gus išgyvenimus. Ji seniai žavėjosi senąja japonų keramika ir, susipažinusi su japonu, studijavusiu Dailės akademijoje, išūžė jam galvą. Taip Gojaus kaime atsirado japoniška krosnis anagama ir prasidėjo keramikos seminarai.

Trykštanti kūryba Dormantės siela nerimo. Iš smėlio, akmenų, šiaudų, molio masės ėmė kilti keistas, nematytas apvalus būstas. Keramikei talkino draugai.  Visą pernykštę vasarą Dormantė skubėjo: perdien nulipdydavo apie 20 centimetrų namo sienų. Paskubomis sumūrijo krosnelę, kad nesušaltų. Ne tik ji, ir Jurgis. Ji pastatė judviejų namus.

Į juos Jurgis įžengė pernai, vieną lapkričio naktį, atlėkęs tiesiai iš oro uosto. Tik palikęs viską, ką per ilgus metus užgyveno, net savo pensinį fondą, jis pagaliau išsiveržė iš septynerių metų nelaisvės.

„Aš sumokėjau savo kainą. Pas Dormantę atvažiavau nuogu užpakaliu ir su lagaminu knygų. Ir dėl to nesigailiu" , - tarė vyras. „Rytą lauke pasnigo. Buvo visiškai balta. Tai atrodė kaip stebuklingas ženklas. Sniego nebuvau matęs 30 metų", - prisiminė Jurgis.

Prabangus gyvenimas laukuose

Jie sėkmingai peržiemojo ir nesušalo. Būstas pasirodė neįtikimai šiltas, nors jame lig šiol nėra net grindų. Jų ir nebus. Šią vasarą pora ketina išsiplūkti aslą.

„Jurgiui dar reikia priprasti prie gausybės žmonių, kurie susirenka į keramikos seminarus. Prie kitokio gyvenimo. Bet čia yra mano ir Jurgio namai. Aš sakau, kad gyvename labai prabangiai, nes darome tai, ko trokštame", - tikino Dormantė.
Kiekviena Jurgio diena prasideda fiziniais darbais. Jų - gausybė. Tam, kad šiuose laukuose išgyventum, kad prasimanytum labai kuklų duonos kąsnį.

Ne materialiniai nepritekliai kartina poros gyvenimą. Jurgis nerimauja, ar gaus leidimą gyventi Lietuvoje. Jei jo nebus, jam trims mėnesiams teks vykti į Angliją pas ten gyvenančias dvi Dormantės dukras. Po to jis vėl galės grįžti. Tačiau vėl laikinai, kol bus įveiktos ilgai trunkančios biurokratinės kliūtys.

„Ką reiškia trys mėnesiai, palyginti su septyneriais metais?" - šyptelėjo Jurgis.
Prie sodybos jis jau pasodino berželių gojelį, vaismedžių, pamažėl su Dormante brandina naują įdėją - įrengti gamtos ir meno parką Gojuje.

Jau dabar iš tolo laukuose į jų sodybą kelią rodo Jurgio pastatyta medinė vėjarodė, o prie jos priartėjus sutinka deivė - Moteris vanagė su žvaigždėmis rankose. Skulptūrą labai pamėgo kielės ir ant stogo susisuko lizdus.