Bene garsiausiu šunimi Lietuvoje po žygio Juodosios jūros link tapęs šuo Alšis buvo nubėgęs ir į Krokuvą, o šį rudenį jis pabuvojo Agluonoje, paminklo Lietuvos karaliui Mindaugui atidengimo iškilmėse.

Šuo užuodė kelionę

Pasak Alšio šeimininko ir bendražygio Antano Narmonto, kelionės į Agluoną išvakarėse šuo ėmė džiūgauti. Mat suprato, kad jo laukia naujas žygis: šeimininkas dažnai vaikščiojo į arklidę, nešiojo tolimai kelionei žirgu reikalingus daiktus, buvo labai dėmesingas žemaitukui Kaktusui. Alšis, kaip jam įprasta tokiais atvejais, iš džiaugsmo smarkiai apgraužė savo būdą, kurią šeimininkas buvo pastatęs prie sodybos vartų ir užrašęs virš landos "Alšis".

Ir štai nuostabų rugsėjo 18-osios rytą Alšis su šeimininku ir žemaituku Kaktusu nurūko žvyrkeliu Latvijos link. Per tris paras ši trijulė drauge su kitais raiteliais, vadovaujamais Giedriaus Klimkevičiaus, įveikė 160 km kelią.

Užrašė Alšio prisiminimus

Anot A.Narmanto, jo žmona Egidija rašo knygelę vaikams apie šuns kelionę su raiteliais į Agluoną. Knygelėje apie šią kelionę pasakojama Alšio vardu.

"Trys kelionės dienos pralėkė kaip vėjas. Savo pareigas žygyje atlikau, kaip visada, gerai. Saugojau žygeivius, jų žirgelius, gyniau nuo svetimų kiemsargių. Teko, žmogiškai tariant, su jais ir apsižodžiauti, bet kailį išnešiau sveiką. Tad visą laiką bėgau priekyje, kaip buvau įpratęs ankstesniuose istoriniuose žygiuose prie Juodosios jūros ir į Krokuvą, iš kur pakartojome Barboros Radvilaitės paskutinę kelionę į Lietuvą. Laimingai baigėsi ir trečioji mano istorinė kelionė – išvydau karaliaus Mindaugo šeimą Agluonos bažnyčios šventoriuje", – tvirtina būsimoje knygelėje Alšis.

Kodėl Agluonoje?

Priminsime laikraščio skaitytojams, kad, anot legendos, Mindaugas buvo nužudytas ir palaidotas Latgalos (Lietuva apie 200 metų valdė šią Latvijos dalį) katalikybės centre – Agluonoje, esančioje už 53 km į šiaurės rytus nuo Daugpilio. Vieni šaltiniai teigia, kad mūsų valdovas ilsisi prie Agluonos bažnyčios esančiame pilkapyje, prie senųjų kapinių vartų, kur dar Antrojo pasaulinio karo metais kairėje vartų pusėje stūksojo didelė akmenų krūva, latvių vadinta Karaliaus sostu (kaip žinome, Latvijoje niekada nebuvo karaliaus). Ant šios akmenų krūvos žmonės dėdavo gėlių. Sovietmečiu Karaliaus sostas buvo sunaikintas.

Kiti šaltiniai teigia, kad Mindaugo palaikai iš pilkapio buvo perkelti į bažnyčią (dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1780 m. vietoj senosios medinės), po altoriumi.

Karalienė – iš Agluonos

Kas ir kodėl čia nužudė Mindaugą ir du jo sūnus? Reikėtų prisiminti, kad Mindaugas vedė Mortą, atėmęs ją iš Vismanto Bulaičio. Mindaugas pakartojo istoriją, kai vedė mirusios žmonos seserį, atėmęs ją iš kunigaikščio Daumanto.

Toks valdovo elgesys papiktino kunigaikščius. Tad nieko nuostabaus, kad Daumantas, susimokęs su artimiausiu Mindaugo bendražygiu ir seserėnu Treniota bei kitais sąmokslininkais 1263 m. nužudė Lietuvos valdovą ir du jauniausius jo sūnus, keliavusius į Agluoną, iš kur buvo kilusi karalienė.

Namie – geriausia

Pasak būsimos knygelės herojaus Alšio, Agluonoje paminklo karaliui Mindaugui ir jo žmonai atidengimo dieną buvo didelė šventė: plaikstėsi vėliavos, skambėjo senovinės dainos, buvo gausybė gražiai apsirengusių žmonių. Vaikai su savo tėvais vis siekė jį paglostyti, su juo nusifotografuoti. Tad keturkojis keliautojas, kuriam patinka toks dėmesys, Agluonoje jautėsi puikiai, tačiau, kaip pats prisipažįsta, visur gerai, o namie – geriausia.

Sunku nepritarti Alšio padarytai išvadai – namuose jo laukia gausybė ištikimų draugų: gandrų, povų, gražuolių gulbių, mažųjų avinukų, stirnaitė ir net varnų, kurios rytais karksi ir išbaido Alšio miegus. Visus tuos gyvūnus, patyrusius įvairių negandų ir traumų, priglaudė šuns šeimininkai savo sodyboje, nutolusioje kelias dešimtis kilometrų nuo garsaus Pakruojo dvaro, kuriame kurį laiką gyveno iš žygio prie Juodosios jūros grįžęs Alšis.