Klasikinę gitaros muziką mėgstantiems vilniečiams puikiai pažįstamas Baltijos gitarų kvartetas netrukus minės savo dešimtmetį. Kritikų pripažintas lyderiaujančiu gitaros ansambliu Baltijos šalyse kvartetas nė nesvarsto apie pabaigą ir ketina toliau stebinti žymiausių pasaulio koncertų salių bei Lietuvos publiką.

Keturi žavūs, entuziastingi, šmaikštūs ir labai skirtingi gitaristai Saulius L.Lipčius, Sergejus Krinicinas, Zigmas Čepulėnas ir prieš šešerius metus prie ansamblio prisijungęs belgas Chrisas Ruebensas įpusėjus pavasariui minės kvarteto dešimtmetį. Daugybė koncertų, kelionių po užsienio šalis ir Lietuvą, nesuskaičiuojamos valandos repeticijų, trys kompaktinės plokštelės. Kaip sakė patys gitaristai, dešimt metų pralėkė nepastebėtai.

Iš tiesų, per dešimt metų savarankiškai dirbančių muzikantų kelias atrodo įspūdingai: aplankyta daugiau nei 20 pasaulio šalių, įvairių festivalių, koncertuota prestižinėse koncertų salėse – Berlyno filharmonijoje, Varšuvos karalių rūmuose, Pekino Uždraustojo miesto koncertų salėje ir kt. Šiandien klasikinės gitaros atstovai gali pasigirti ne tik mokęsi gitaros subtilybių pas garsius muzikus, bet jau ir patys vedantys gitaros meistriškumo pamokas Europos festivaliuose.

Specialiai Baltijos gitarų kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis grojantys muzikantai šį instrumentą apibūdina paprastai, bet labai šiltai: ramybė, džiaugsmas, jausmas, tarsi esi namie ar laikai apglėbęs mylimą moterį. Kodėl kadaise pasirinko būtent gitarą, ar ji yra instrumentas, kuriuo išgaunamas gražiausias garsas, apie darbą drauge, publikos vertinimus, kuriamą muziką ir per koncertus skambančius mobiliuosius charizmatiškasis ketvertas papasakojo "Vilniaus dienai".

– Šie metai kvartetui – jubiliejiniai. Ką jums, kaip atlikėjams, kūrėjams, reiškia, kad tiek laiko esate kartu, kad metams bėgant tampate vis populiaresni, plečiasi klausytojų gretos ir pan.?

Saulius: – Net nepastebėjome, kaip prabėgo tie pirmieji dešimt metų. Ir tik dabar, atėjus šiai datai ir peržvelgdami jau padarytus darbus bei įgyvendintas idėjas, įvertiname savo nueitą kelią. Tuos dešimt metų puikiai įprasmina su koncertais aplankytos daugiau nei 20 pasaulio šalių, prestižinės koncertų salės, festivaliai, trys kompaktinės plokštelės. Tačiau ir patys jaučiamės nepalyginti labiau sulipę į vieną ansamblį, daug geriau pažįstame vienas kitą kaip muzikantą, mokame dirbti kartu ir pasiekti rezultatų.

Sergejus: – Dešimt metų prabėgo išties greitai. Malonu suvokti, kad nuolat progresavome kūrybos ir karjeros požiūriu. Galbūt keista, tačiau per tiek metų, kai grojame drauge, sustiprėjo kiekvieno asmeniniai menininko bruožai, netapome vieni kitų kopijomis.

Chrisas: – Nuolatinis darbas su tais pačiais žmonėmis turi daug pranašumų, bet kartu ir iššūkių. Manau, po dešimties metų kvartetas išties turi kuo didžiuotis. Mūsų auditorija auga ir tai motyvuoja. Kasmet tobulėjame – ir individualiai, ir kaip kvartetas, ir tai teikia didžiulį pasitenkinimą.

– Tai, ką darote, be abejonės, yra talentas, bet taip pat ir daug darbo. Taigi klausimas – kiek savęs reikia atiduoti muzikai, kad sėdėdami koncerte klausytojai šitaip ja gėrėtųsi? Kiek jūsų gyvenimo atima repeticijos?

Chrisas: – Paprastai repetuojame kartą ar du per savaitę. Aš pats kasdien groju apie tris valandas.

Saulius: – Kūrybinis darbas valandomis nematuojamas. Būna, kad koncertui ar pasirodymui ruošiesi ir važiuodamas automobilyje, ir prabudęs vidury nakties. Žinoma, norint gerai atlikti kūrinį ir įvaldyti instrumentą, reikia kasdienio kryptingo darbo, o susigroti – ilgų ir prasmingų repeticijų.

Sergejus: – Kiekvieno nario atsakingas asmeninis pasiruošimas yra sėkmingos repeticijos receptas. Visi esame pedagogai, nemažai laiko skiriame mokiniams ir studentams. Tačiau privalome patys kasdien praktikuotis – groti, ne tik palaikyti gerą fizinę bei kūrybinę formą, bet ir nuolat tobulėti.

– Grojate kitų kūrėjų, atlikėjų kūrinius, bet turite ir savų, kuriuos kvartetui rašo Chrisas. Kaip kiti prisidedate prie kvarteto muzikos įvairovės?

Saulius: – Taip, mūsų kvartete kūrinius rašo Chrisas ir mes nuolat skatiname jį tai daryti, plėsti kvarteto originalų repertuarą. Kiti kvarteto nariai taip pat jį plečia atlikdami įvairias aranžuotes. Verta paminėti pastarąją, kurią parengė Zigmas. Tai Alfredo Schnittke’s "Gogolio siuita". Ji sulaukė didelio tiek klausytojų, tiek profesionalų dėmesio. Šį kūrinį įrašėme naujoje kompaktinėje plokštelėje.

Sergejus: – Džiaugiamės, kad jau penkti metai Chrisas yra ne tik mūsų kvarteto narys, bet ir labai originalus kompozitorius. Kiekvienas jo naujas kūrinys turi ką nors savita, neįprasta, yra nepanašus į buvusį. Aranžuotes teko daryti kiekvienam, tačiau toliausiai šiuo klausimu yra pažengęs Zigmas. Jo darbai, mano nuomone, subtiliausi.

– Chrisai, kiek kūrinių kvartetui esi parašęs ir kuo ypatingas, išsiskiriantis kūrinių rašymas šiam ansambliui?

Chrisas: – Iki šiol kvartetui esu parašęs keturis kūrinius: "Summerdance" ("Vasaros šokis"), "Gitana Linda" (kvarteto nariai per koncertus visad juokauja, kad taip ir neaišku – Gitanai ar Lindai parašytas šis kūrinys, – red. past.), "Fenestrae" ("Langai"), "Jolie Folie". Netrukus baigsiu ir dar vieną kūrinį, tiesa, jis kol kas be pavadinimo – kartais jį sugalvoti yra pati sunkiausia užduotis (šypsosi).

Muziką rašiau dar tada, kai nepriklausiau Baltijos gitarų kvartetui. Kai tapau jo nariu, pradėjau kur kas rimčiau rašyti kvartetui. Anksčiau rašiau pedagoginiais tikslais, ansambliams, kuriuose grojau, dėmesys daugiau buvo skiriamas improvizacijai. Kuriant ir aranžuojant klasikinei gitarai būtinas preciziškumas ir detalumas, turi tiksliai numatyti, kaip muzika skambės scenoje. Tai sudėtingas procesas, bet jei viskas pasiseka, jauti didžiulį pasitenkinimą. O rašyti savo ansambliui yra prabanga, nes puikiai pažįsti kolegas, žinai jų gebėjimus, o žinodamas repertuarą ir bendras idėjas gali paįvairinti programą.

– Vyrai visada bendrauja paprasčiau ir nesusiduria su tiek bėdų kaip moterys. Kaip jūsų ketvertui sekasi vienam kitą suprasti? Kokie jūsų santykiai? Nenusibodote vienas kitam?

Saulius: – Groti ansamblyje – tai ne tik susigroti instrumentais, bet ir charakteriais, bendravimu. Kadangi kiekvienas esame individuali, ryški asmenybė, turinti savo požiūrį, patirtį, išmokti dirbti kartu yra labai svarbu. Džiugu, kad su patirtimi vis lengviau vienas kitą išgirstame ir dirbame profesionaliai, siekdami aukščiausių rezultatų. Vienas kitam stengiamės nenusibosti – bent kartą metuose turime neilgą laikotarpį be repeticijų ir koncertų. Po tokių "atostogų" grįžtame vienas kito išsiilgę ir vėl kimbame į darbus.

Sergejus: – Esame keturios skirtingos asmenybės, kiekvienas turi savo stiprią nuomonę, kuri privalo būti gerbiama, kitaip nerastume bendros kalbos. Stengiamės spręsti klausimus demokratiškai, per koncertus mėginti įvairias kūrinių interpretacijas. Reikia nebijoti eksperimentuoti – tai rizikinga, bet įdomu!

Chrisas: – Būtent apie šiuos iššūkius prieš tai ir kalbėjau. Intensyviai visi kartu dirbame, mūsų kvartete nėra vadovo. Didžiausias pliusas yra kiekvieno mūsų įnašas ir atsidavimas grupei, noras toliau tobulėti. Aišku, idėjos ir nuomonės ne visada sutampa, ir taip, kartais mes vienas kitam atsibostame (juokiasi). Taigi daugiausia tie iššūkiai susiję ne su pačia muzika, o su visa aplinka. Bet tai normalu. Atsigręži, įvertini tai, ką pasiekei, žinai, ką gali, žvelgi į ateitį, ką dar galėtum padaryti ir ko pasiekti. O kai lipi į sceną ir turi gyvai groti, paskui sulauki gražių atsiliepimų bei auditorijos palaikymo... Štai kas svarbiausia!

– Jums gitara – ne šiaip vienas muzikos instrumentų. Koks jausmas užlieja paėmus gitarą į rankas?

Zigmas: – Jausmas toks įprastas ir geras... Turbūt kiekvienam muzikantui instrumentas reiškia labai daug, nes jis suteikia galimybę reikštis kūrybiškai, išsakyti tai, kas nepasakoma žodžiais. Laikui bėgant dėl šių pokalbių su instrumentu atsiranda glaudus ryšys, tad kiekvieną kartą paėmus gitarą į rankas užplūsta ramybė ir džiaugsmas.

Saulius: – Toks pat, kaip apglėbus mylimą moterį (šypsosi).

Chrisas: – (Šypsosi.) Laikydamas gitarą rankose jaučiuosi tarsi grįžęs namo. Labiausiai mėgstu klasikinę, nes galimybėms išgauti garsus nailoninėmis stygomis beveik nėra ribų. Ir pats stygų jausmas... Veikiausiai visa tai paaiškinti galėtų Freudas (juokiasi). Manau, klasikinė yra ta gitara, su kuria gali išgroti daugiausia žanrų.

Sergejus: – Gitara yra labai pavydi dama, kuri negali pakęsti nedėmesingumo, atsainumo. Prisilietimas pirštų galiukais prie stygų gali ją suerzinti arba pamaloninti – viskas atsispindi garse. Ne visada paprasta su ja bendrauti (šypsosi).

– Kodėl kadaise pasirinkote būtent šį instrumentą?

Chrisas: – Pamenu, kad groti gitara užsinorėjau, kai buvau šešerių. Nė neįsivaizduoju, kodėl šis instrumentas patraukė mano dėmesį, bet labai džiaugiuosi, kad taip nutiko (šypsosi).

Zigmas: – Vaikystėje girdėdavau savo dėdę grojantį ir dainuojantį dainas, tai turbūt padarė didžiulį įspūdį ir paauglystėje, kai apėmė noras reikštis, gitara jau buvo pažįstama ir artima. Vėliau išgirdau neseniai anapilin iškeliavusio flamenko gitaristo Paco de Lucíos, žymių klasikinės gitaros atlikėjų įrašus ir tai mane sukrėtė. Krečia iki šiol... gerąja prasme.

Saulius: – Mane atvedė likimas, kai keli atsitikimai tiesiog negrįžtamai įdėjo gitarą man į rankas. Būdamas paauglys palaikiau tai ženklu ir daugiau šio instrumento nebepaleidau.

Sergejus: – Man paauglystėje reikėjo preteksto dažnai lankytis klasės draugės namuose. Ji tuomet mokėsi muzikos mokykloje gitaros specialybės. Paprašiau jos mane pamokyti groti, o vėliau pirmoji meilė tapo gitaros virpesio simboliu. Kaip poetiškai išrėžiau! (Šypsosi.)

– Ar gitara yra tas instrumentas, kuriuo išgaunama gražiausia muzika? Kurie dar instrumentai jums patinka?

Sergejus: – Be abejonės! Bet labai daug kas priklauso nuo atlikėjo. Kai griežia Vilhelmas Čepinskis, atrodo, kad smuikas pats nuostabiausias instrumentas (po gitaros). Kai skambina Petras Geniušas – fortepijonas užburia savo garsais, tiesa, ne taip, kaip gitara (šypsosi). Mūsų šešiastygė sugeba ir virpėti tarsi smuikas, ir nustebinti polifoniškumu lyg mažas fortepijonas.

Chrisas: – Gitara nėra vienintelis instrumentas. Ilgą laiką fanfarų orkestre grojau į trimitą panašiu instrumentu ir baritono ragu. Belgai turi senas tokių orkestrų tradicijas, kiekviename mieste ar kaimelyje yra bent po vieną tokį orkestrą. Man visad patiko žalvarinio orkestro skambesys. Studijuodamas muzikos akademijoje Belgijoje išmokau groti būgnais (tam tikru lygiu). Deja, jei nori tikrai gerai groti instrumentu, tenka rinktis.

Saulius: – Manau, kad gitara yra vienas nuostabiausio garso instrumentų jau vien dėl to, kad tai vienas iš nedaugelio, kurio garsui suformuoti ir išgauti nenaudojama jokia papildoma priemonė – stygos liečiamos pirštais. Nėra jokio tarpininko tarp muzikanto ir virpančios natos.

Zigmas: – Viskas priklauso nuo pačios muzikos ir atlikėjo. Įvairovė turbūt ir yra vienas patraukliausių muzikos bruožų. Gitara yra tik vienas instrumentų, bet kadangi grodami ją glostom, gnaibom, braukom ir trankom, ji tarsi chameleonas gali apsimesti daugeliu kitų instrumentų.

– Kas jums yra didžiausias įvertinimas?

Sergejus: – Kai jauti publikos atsaką į kūrybinių jausmų pasaulį, kurį stengiesi atiduoti ant scenos.

Saulius: – Didžiausias įvertinimas, kai per koncertą pavyksta užmegzti gerą kontaktą su klausytoju. Vadinasi, mūsų atliekama muzika keliauja tiesiai į jų širdis.

Chrisas: – Groti klausytojams, groti tau taip patinkančiu instrumentu mėgstamą muziką, matyti, kaip tuo mėgaujasi publika, sulaukti jų padėkos.

– Per koncertus vis dar tenka dažnai išgirsti skambant mobiliuosius telefonus. Kaip jūs tai vertinate? Man, kaip klausytojai, pikta, kad žmonės tokie nesupratingi ir užmaršūs. Ar priimate tai kaip nepagarbos ženklą? Ar užsienyje per koncertus tokie dalykai taip pat vyksta?

Saulius: – Dažniausiai telefonai suskamba pačiose tyliausiose, subtiliausiose koncerto vietose. Tada, manau, telefono savininkas jaučiasi kur kas blogiau nei mes (šypsosi).

Sergejus: – Ši problema, manau, yra daugelyje šalių. Esame stebėję situaciją, kaip per koncertą paraudęs klebonas, sėdintis bažnyčios pirmoje eilėje, ilgai nesugebėjo išjungti skambančio telefono. Japonijoje laikoma, kad nepadoru kalbėtis mobiliuoju telefonu viešose vietose ir transporte, o šventykloje ar koncertų salėje tai beveik kriminalas.

Chrisas: – Kartais tai gali būti labai skausminga, kai telefonas suskamba pačiu netinkamiausiu momentu, vidury subtilaus kūrinio. Paprastai stengiuosi nereaguoti, be to, manau, kad tai labiau trukdo patiems klausytojams. Mūsų užduotis yra nekreipti į tai dėmesio ir atkreipti auditorijos dėmesį į muziką. Tiesa, kartais tai gali virsti ir linksma, žaisminga situacija. Taip nutiko ir per pastarąjį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kai per pauzę suskambo telefonas ir Zigmas pradėjo groti žymiąją "Nokios" melodiją gitara. Ją moka daugelis muzikantų, nes tai yra ispanų kompozitoriaus ir gitaristo Francisco Tárregos kūrinio "Didysis valsas" dalis.

Žinoma, jei telefonas suskamba trečią kartą ir prireikia amžinybės, kad jį išjungtų, kyla klausimas, kaip žmonės nesupranta, kad tai trukdo ir blaško. Laimė, taip nutinka ne dažnai.

– Ir paskutinis klausimas, kuris turėtų būti geroji žinia visiems jūsų klausytojams, – ar ilgai dar gyvuos Baltijos gitarų kvartetas?

Chrisas ir Zigmas: – Taip.

Saulius: – Kaip pasakoje – ilgai ir laimingai (šypsosi).

Sergejus: – Gyvuosim tiek, kiek turim neįgyvendintų svajonių. O jų, patikėkit, su metais tik daugėja!

Tiesa, kvarteto gerbėjams jubiliejinio koncertų turo teks palaukti. Jis planuojamas rudenį. Muzikantai neatskleidė jo detalių, bet pažadėjo, kad bus tikrai gražu ir įdomu.