Jos sąskaitoje nėra milijonų, tačiau dabar ji gali leisti sau patogią buitį ir malonumus, įkandamus retam tautiečiui. Šiandien ji – "Vilniaus vartų" generalinė direktorė. O prieš 20 metų Asta Jankauskaitė buvo mamą palaidojusi našlaitė, žinanti, kad be pastangų niekas nieko jai nepadovanos.

Ne šiltnamio sąlygos

A.Jankauskaitės sėkmės istorija neturi "švogerių" kraštui būdingų bruožų. Pasiekti tai, kuo šiandien gali didžiuotis, 34-erių moteriai nepadėjo nei turtingi tėvai, nei įtakingų dėdžių ar tetų protekcijos.

Sostinės laisvalaikio ir pramogų centro "Vilniaus vartai" restoranų generalinė direktorė įsitikinusi – jei būtų augusi šiltnamio sąlygomis, vargu ar būtų užtekę tiek jėgų ir užsispyrimo kabintis į savarankišką gyvenimą.

"Antra vertus, nebūčiau ir taip arusi bei pagadinusi sveikatos", – šypteli pašnekovė.

Antrus metus "Vilniaus vartų" restoranams ir klubams vadovaujanti moteris dar neišmoko skaičiuoti darbo valandų. Tačiau sušlubavusi sveikata ją privertė sulėtinti apsukas ir labiau pasirūpinti savimi. Neatsitiktinai į pokalbį kavinukėje atskubėjusi Asta vietoje kavos puodelio užsisako porą stiklinių šviežiai spaustų sulčių.

Nepalūžti padėjo teta

Asta buvo vos trylikos, kai prarado ne tik mamą, bet ir tėtį. Vyresnėlė sesuo ir krikšto mama tapo vienintele paauglės atrama, mat po žmonos mirties visiškai palūžęs tėvas galutinai įklimpo į alkoholio liūną ir nebesugebėjo rūpintis dukromis.

"Esu gyvenime mačiusi nemažai žmonių, kurie, netekę tėvų, labai įsijaučia į užuojautą, pradeda savęs gailėtis, pasidaro silpni. Manęs nelabai kas gailėjosi. Mamos sesuo, kuri manimi labiausiai rūpinosi, niekada neguosdavo, kad esu vargšė našlaitė, o priešingai – kad negalima savęs gailėtis, verkšlenti. Ji buvo pavyzdys, kaip nepalūžti, neištižti", – prisiminė A.Jankauskaitė. Tetą ji daug metų vadina mama.

Slėgė milžiniška skola

Daugeliui nerūpestingi mokykliniai ir studentiški laikai Astai asocijuojasi su kitokia patirtimi – vienu metu yra tekę darbuotis ir dvejose, ir trijose darbovietėse. "Kai žinai, kad niekas nieko neatneš ant lėkštutės, privalai kaip nors suktis", – šyptelėja pašnekovė.

Tuo metu, kai apie galimybę įsidarbinti amerikiečių kruiziniuose laivuose Lietuvoje dar buvo kalbama tik puse lūpų, Asta jau visu rimtumu generavo šią idėją. Klaipėdos universiteto trečiakursė buvo ryžtinga – tai jos didysis šansas.

"Tada, 1994-aisiais, buvau viena pirmųjų kregždžių. Pas mus dar net nebuvo agentūrų, darbintis teko per Lenkiją", – prisiminė klaipėdietė.

Menkai mokėdama anglų kalbą, visiškai neturėdama padavėjos darbo patirties, nė karto iki tol nebuvusi net Vilniuje dvidešimtmetė nemanė, kad ryžtasi bene beprotiškiausiai savo gyvenimo avantiūrai. Vien nuotykiai, lydėję Astą pakeliui į JAV, daugelį būtų privertę nuleisti rankas, tačiau jai tai atrodė savaime suprantamas dalykas.

"Tiesiog maniau, kad visi taip sunkiai skinasi kelią, – juokėsi pašnekovė. – Be to, negalėjau sau leisti neišvykti, nes slėgė baisi skola. Tada penki tūkstančiai litų buvo visiškas kosmosas."

Jautėsi it kurčnebylė

Pradėjusi nuo padavėjos, savo karjerą kruiziniuose laivuose A.Jankauskaitė baigė kaip vyno stiuardė. Pašnekovė tikino, jog kopti karjeros laipteliais nebuvo sunku. "Pas mus spaudoje ne kartą skaičiau, kad kruiziniuose laivuose tekdavę grumtis dėl vietos po saule. Iš tikrųjų tai ne visai tiesa – tiesiog reikėjo įrodyti, kad labai nori kilti ir tai sugebi", – tvirtino Asta.

Pusketvirtų metų trukusį darbą kruiziniuose laivuose ji juokais vadina palengvinto režimo armija.

"Visi su uniformomis, tvarka griežta, kapitonas net tikrindavo kajutes. Niekas nebaudžia, psichologiškai negniuždo, bet ir nepadeda, nemoko. Iš pradžių dirbti buvo žiauriai sunku, su savo anglų kalbos žiniomis jaučiausi kaip kurčnebylė. Jau po pirmųjų mėnesių norėjosi viską mesti ir grįžti namo. Žinoma, dabar prisimenu tik gera", – sakė Asta.

Pašnekovė pastebėjo tokį pat užsienio kapitalo įmonių vadovų požiūrį patyrusi ir Lietuvoje. "Jie nesako, kas blogai, o tiesiog – kad yra blogai. Niekas nesigilina, kodėl tu pasielgei vienaip ar kitaip. O aš gilinuosi – kiekvienam savo įmonės vadovui stengiuosi paaiškinti priežastį, netgi kodėl jam kilo klaidingo sprendimo mintis", – kalba A.Jankauskaitė.

Žino darbuotojų vardus

120 žmonių personalui vadovaujanti Asta nesibodėdavo pati atrinkti net indų plovėjus. "Ir dabar akcininkai, koncerno direktorius pabara, kad kai kurie darbai man, kaip generalinei direktorei, nepriklauso. Bet tai man leidžia puikiai valdyti procesą – aš žinau kiekvieno savo darbuotojo vardą, jaučiu tai, ką jaučia mano pavaldiniai", – šyptelėja moteris.

Asta neneigia, jog atsakingos pareigos lemia neretai ir nepopuliarius sprendimus. Privalau tokių griebtis, kad likusieji nenukentėtų – ramiai tarsteli pašnekovė.

"Stengiuosi savo vadovus pastatyti ant kojų, vis dėlto jų metų aš nebuvau tokia kieta net su darbo užsienyje patirtimi", – sako A.Jankauskaitė.

Bene rimčiausia šiandieninių įgūdžių, žinių mokykla Asta laiko darbą uostamiesčio "Radisson SAS" viešbutyje – nuo pat įkūrimo jo restoranui klaipėdietė vadovavo dvejus metus. "Žiauriai šio darbo norėjau, dalyvavau net keturiuose pokalbiuose ir labai džiaugiausi jį gavusi. Dabar kai pagalvoju, kokia buvau žalia, viršininko vietoje tokią kaip aš būčiau tikrai išmetusi", – juokėsi pašnekovė.

Kai studijų Vilniuje nebepavyko suderinti su darbu, Asta apsisprendė palikti uostamiestį. Po trejų metų darbo viename sostinės viešbutyje klaipėdietė sulaukė kvietimo vadovauti "Vilniaus vartų" restoranams. Pasiūlymą priėmė ilgai nedvejojusi – tiesiog tuo metu jau buvo pajutusi, jog ima trūkti veiklos, darbo tempo.

Verslo planus atidėjo

Paklausta, ar patirties bagažas nevilioja imtis nuosavo verslo, A.Jankauskaitė neišsisukinėja.

"Žinau, kad niekada nesiimčiau maitinimo verslo, nes tai viena sunkiausių, nepelningiausių sričių. Praėjo tie laikai, kai barmenai statydavosi namus. Kažkada pasvajodavau, kad būtų gera turėti savo viešbutuką, tačiau dabar apskritai prastas laikas užsiimti verslu. Džiaugsiuosi, jei galėsiu dirbti tai, ką geriausiai moku. Jei nebebūsiu reikalinga įmonei – ką gi, tada ir pagalvosiu, koks bus kitas žingsnis", – kalbėjo pašnekovė.

Po asmeninio gyvenimo dramų dabar moteris džiaugiasi galinti sugrįžti ir į ramų namų užutekį. Su gyvenimo draugu Astą taip pat suvedė profesinė aistra. Vienoje stambioje šalies įmonėje Tadas dirba vyno grupės vadovu.

Gal artimiausiuose poros planuose jau "rezervuota" vieta ir mažyliui? "Kol kas įvykių neskubiname", – šyptelėja Asta ir prasitaria, jog už tokią dovaną likimui būtų labai dėkinga.

A.Jankauskaitės principai

A.Jankauskaitė gyvenime vadovaujasi nuostata, jog viršininko nedera prašyti pakelti atlyginimą. Klaipėdietės nuomone, reikia susirasti arba papildomos veiklos, arba dirbti taip, kad tavo užmokesčio augimas vadovui atrodytų savaime suprantamas dalykas, arba ieškotis kito darbo.

Esu gyvenime mačiusi nemažai žmonių, kurie, netekę tėvų, labai įsijaučia į užuojautą, pradeda savęs gailėtis, pasidaro silpni. Manęs nelabai kas gailėjosi.