Vilnių ne kartą siaubė karai, masinės gyventojų žudynės, maro epidemijos ir negailestingi gaisrai. Tačiau miesto gyventojai sugebėdavo atsitiesti ir savo miestą atstatyti dar gražesnį.

Maras, karas ir plėšikai

Vilnių pasibaisėtinai reguliariai siaubė maro epidemijos. Ypač žiauriai miestui smogė 1571 ir 1708–1711 m. maro epidemijos. 1571 m. per "pavietę" žuvo per 25 tūkst. miestiečių, o 1710–1711 m. – per 33 tūkst. žmonių.

XVII–XVIII a. Lietuva buvo įvelta į karinius konfliktus. Per juos kaskart kentėjo ir Vilnius. Per karą su Rusija 1655 m. rugpjūčio 8 d. į neginamą miestą įsiveržusi šimtatūkstantinė kariuomenė plėšė, prievartavo ir žudė beginklius miestiečius. Amžininkų liudijimu, rusų arklių kanopos Vilniaus gatvėmis slidinėjo tekančio kraujo upeliuose. Šaltinių duomenimis, išžudyta beveik trečdalis miesto gyventojų – apie 14 tūkst. vilniečių. Daug jų išvežta į Rusijos gilumą – tai pirmoji Lietuvos istorijoje priverstinė deportacija. Miestas buvo ne tik apiplėštas, bet ir padegtas. Okupacinės kariuomenės sukeltas gaisras truko net 17 dienų. Degančio Vilniaus pašvaistė buvo matoma net Sudervėje, per 30 km nuo miesto nutolusioje vietovėje. Vilnius virto didele nuodėgulių krūva. Amžininkai su sielvartu liudijo: "Vilniuje negalima rasti Vilniaus."

"Jau septyneri metai, kai kareivių viešpats vis neatitraukia kalavijo virš Lenkijos ir Lietuvos laikančios rankos, – skaitome jėzuitų kronikos 1708 m. įraše. – Vos atsistačiusiam po to, kai prieš dvejus metus buvo sudegintas, Vilniaus miestui šiemet dukart buvo pakišti deglai, kurie prarijo likusį miestiečių turtą ir net gyvybę."

Tai buvo iš Maskvos užslinkusių rytiečių (Rusijos) ir nuo Baltijos užplūdusios Švedijos kariuomenės. Viena ir antra, pasikeisdamos, reikalavo iš nukamuotų miesto gyventojų labai sunkių kontribucijų. Nepajėgią jų duoti daugelis iš miesto diduomenės buvo suimti, žiauriai kankinami ir ne vienas jų mirė ištremtas toli nuo tėvynės.

Vos pasitraukė pirmieji "svečiai" iš užjūrio (Švedijos), miestą užplūdo kiti tos pačios kariuomenės daliniai, paskui treti; kiekviena grupė ėmė ne tik tai, kiek reikėjo išmaitinti kareiviams ir duoti arkliams, bet ir vadinamąja algą kareiviams.

O trečioji karių grupė – tai kareiviais pasivadinę nuožmūs plėšikai. Jie jėga išlaužė didžiuosius mūsų vartus (vienuolyno prie Šv. Kazimiero bažnyčios) ir viską, ką tik užtiko amatininkų dirbtuvėse, šeimyniškių kambariuose, namų rūsiuose – ir įrankius, maistą ir gėrimus, ir arklių pašarą – iškrėtę visas pakampes išnešė kaip karo grobį.

Visa siaubiantys gaisrai

Vilnius keliolika kartų degė iki pamatų. Ypač siaubingi buvo 1610, 1655, 1748 ir 1749 m. gaisrai, jie kaskart nušluodavo didžiąją dalį Vilniaus pastatų.

1610 m. kilus gaisrui per vieną dieną sudegė 4700 namų, septynios katalikų, trys protestantų bažnyčios, Vilniaus arkikatedra, Valdovų rūmai, Jėzuitų akademija. 1748 m. gaisras Vilniuje sunaikino 15 dvarų, 469 didelius pastatus, 15 didelių rūmų, 12 bažnyčių ir kitų maldos namų. Po metų siutęs gaisras sunaikino dar 292 namus. Net ir tokių nelaimių akivaizdoje vilniečiai neprarasdavo optimizmo, tikėjimo Dievu.

Tačiau retkarčiais ir vilniečiams nervai neišlaikydavo. Jau vykstant karui su Maskva 1664 m. liepos 5 d. mieste kilo didelis sąmyšis. Pasklido žinia, kad prieš Šv. Kazimiero bažnyčią stovinti Dievo Motinos statula krauju prakaituoja.

Karaliaus, tuo metu besisvečiavusio Vilniuje, nurodymu patikrinus paaiškėjo tikroji panikos priežastis. Priešų apnaikinta, prieš bažnyčią stovinti statula atmosferos paveikta buvo išblukusi, apšepusi, netekusi pirminės išvaizdos. Zakristijonas, norėdamas skulptūrą atnaujinti, pasikvietė dailininką. "Pavakare atėjęs ne visai blaivus tapytojas Dievo Motinos veidą, rankas ir ant rankų sėdintį kūdikėlį Jėzų nudažė raudona spalva ir taip subjaurojęs paliko, – rašoma jėzuitų kronikoje. – Kitą rytą žmonės eidami į bažnyčią, kaip buvo įpratę, atėjo maldele pasveikinti Dangiškosios Motinos. Nežinodami, kas įvyko, pamatę raudoną statulą pamanė, jog tai kraujo prakaitas.

Žinia greit pasklido po miestą. Suplaukė begalinė minia žmonių pažiūrėti, kaip jie manė, stebuklo ir maldauti, kad Dievas apsaugotų miestą ir tėvynę nuo kraujo praliejimo. Visaip bandyta tą klaidingą įsitikinimą išsklaidyti, bet niekas to neklausė. Pagaliau vidurdienį iškviestas kitas tapytojas ištaisė vakarykštį nevalumą ir žmonės pamatė, kad tai buvo jų apgaulingas įsivaizdavimas."

Nepaprastas gyvybingumas

Apokalipsė XVII ir XVIII a. keletą kartų aplankiusi Vilnių vos ne iki pamatų sugriovė miestą. Miestiečius siaubė epidemijos ir badas. Atrodo, kad užgriuvusios negandos sugniuždys vilniečius, likę gyvi miestiečiai neatsigręždami bėgs iš miesto ir niekada į jį nebesugrįš, o Vilnius po šių baisių nelaimių niekada nepajėgs atsigauti. Tai neįvyko. Vilniečiai kaskart įrodydavo savo nepaprastą gyvybingumą.

Vos nustodavo rūkti miesto griuvėsiai, vos baigdavosi siaubingos epidemijos, vilniečiai apgydę žaizdas, apraudoję ir palaidoję artimuosius, neburnodami prieš Dievą, dėl bėdų nekaltindami nei karaliaus, nei magistrato vėl atstatydavo savo nuostabųjį miestą. Pasinaudojęs trumpa taikos ir ramybės valandėle, prabėgus vos keletui metų nuo miestą užklupusių nelaimių, Vilnius kaip pasakų paukštis Feniksas atgydavo iš pelenų dar gražesnis ir puošnesnis.

Skurde gimė šedevrai

Sunkiausių karų ir epidemijų laikais Vilniuje, kurį šiandien vadiname baroko miestu, buvo pastatytos įspūdingos bažnyčios ir rūmai, savo puošnumu kontrastavę su nualintu kraštu. XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais susiklostė savitas Vilniaus baroko stilius, artimas XVIII a. Šiaurės Italijos barokui, užaugo sava architektų, statytojų, tapytojų karta.

Po didžiųjų gaisrų savo turtą praradę miestiečiai tarp griuvenų vos surasdavo savo namo vietą, tačiau praėjus keletui metų čia stovėdavo nauji namai, pilni gražių baldų, paveikslų, savininkų skrynios vėl lūždavo nuo puošnių apdarų.

Karaliaus Zigmanto Vazos sekretoriaus Aleksandro Cilli Pistojoje 1627 m. išleistoje knygoje apie didįjį 1610 m. Vilniaus gaisrą, netekusius namų ir turto žmones rašė: "Sklido ugnis, degindama ir prarydama viską: didžiausius ir aukščiausius rūmus, bažnyčias, bokštus ir varpines, ir, pagaliau, patys didžiausi ir sunkiausi varpai sunykdavo, išsilydydavo, kaip nyksta ir lydosi vaškas; vėliau, matydamas [juos] taip ištirpusius, nukritusius, metalą ištekėjusį virš sugriuvusių, ugnies nuniokotų mūrų, buvau suglumęs iš nuostabos. Tačiau čionykščių žmonių prigimtį ir būdą menkai patyręs monsinjoras nuncijus Francesco Simonetta dar labiau nei aš stebėjosi didžiule jų ramybe ir tolerancija, kad taip parblokšti ir iškankinti, matydami ugnies ryjamus tuos menkus turtus, kuriuos turėjo, vis dėlto atrodė atsidavę Dievui."

Gelbėjo viens kitą ištikus bėdai

Jis rašė, kad kiekviename kvartale dar liko ugnies nepaliestų namų, tad vargšai žmonės galėjo prisiglausti po stogu, saugiai pasidėti tą truputį, kuris jiems buvo likęs. Kiek galėdami įsikūrę "patys ar padedant draugams, visi stengėsi gyventi taip, tarsi jų nebūtų ištikusi jokia neganda". Greitai pradėta atstatinėti ir netrukus visas miestas buvo sutvarkytas taip, kad būtų tinkamas gyventi artimiausią žiemą, o vėliau per trejus metus mieste iškilo geresni ir gražesni nei anksčiau pastatai. A.Cillis teigė: "Jei toks dalykas būtų atsitikęs Italijoje, tai ne dešimtis, o šimtus metų būtų buvusios girdėti dejonės ir aimanos, o čia neatrodė, kad būtų patirta kokia nors žala ar nelaimė. Toks yra šių žmonių pasitikėjimas Dievu."

Senojo Vilniaus gyventojai žinojo, kad bėdos atveju juos priglaus kaimynai ar net nepažįstami žmonės. Patekusiais į bėdą pasirūpins amatininkų ir pirklių brolijos, turto ir sveikatos netekusius priglaus magistrato ir bažnyčios išlaikomos prieglaudos – špitolės.

Aišku, senieji miestiečiai nebuvo angelai, mėgo jie skaniai pavalgyti ir atsigerti, retkarčiais kivirčijosi ir net susimušdavo, daugelis jų buvo neraštingi, tačiau buvo puikūs savo amato meistrai, gyvybingi, veržlūs, orūs ir dorovingi. Jie didžiavosi tuo, kad yra miesto piliečiai, nesigviešė svetimo turto, saugojo savo ir miesto turtą. Sunku įsivaizduoti XV–XVIII a. miestiečius, niokojančius bendrą turtą, plėšiančius bažnyčias, siaubiančius kapines.