Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“ eksponuojama Roberto Kanio fotografijų paroda „54°53’50“N, 23°53’10„E. Niekieno miestas“. Parodoje naujausi menininko darbai – ironiškas, kiek kritiškas žvilgsnis į šiandienio Kauno tapatybę.

Nesiekdamas padaryti įspūdžio išraiškinga fotografijos estetika, o taikliais pastebėjimais, sugretinimais ar tiesiog nuotraukose perteikdamas šiandienos miesto nuotaikas autorius kviečia, neretai ir provokuoja, žiūrovą apmąstyti šiandienos Kauno gyvenimą.

Pastatai tuščiomis akiduobėmis, reklamų klišės ir jų tragikomedija (ypač ryški ant pastatų vaiduoklių), graudžios upių uosto legendos, miesto riboženklį brėžiantis restoranas – gana skaudžius klausimus užduodančios fotografijos išryškina įvairių Kauno istorijos tarpsnių ir dabartinio vartotojiškumo ženklus, kurie tartum sugula į vienas kitą dengiančius miesto kultūrinius sluoksnius.

– „Niekieno miestas“ – kiek gąsdinantis fotografijų parodos pavadinimas, joje matome Kauną...

– Surengti ekspoziciją „54°53’50“N, 23°53’10„E Niekieno miestas“ inspiravo prieškario Kauno vaizdai Mečio Brazaičio fotografijose. Jose puikiai pagauta besikūriančio europietiško miesto vizija. Panašiai kaip Marcelijaus Martinaičio knygoje „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“ M.Martinaitis prisimena: „Nors būdavo daug ir sunkiai dirbama, tačiau prasigyvenus paskutiniai nepriklausomybės metai mano atmintyje išliko kaip labai šviesūs. Jau atsirado visokių pirktinių daiktų, drabužių, kažkokių gražių dėžučių, įrankių, žaisdavau su nauja tėvo kepure, kurios viduje buvo toks paveikslėlis gal su kokio artisto ar solisto, gal net paties Kipro Petrausko atvaizdu, kvepėdavo muilas Žuvelis, traukdavo akį gražus odinis mamos rankinukas, iš kurio, grįžus iš miesto, išimdavo man saldainį ar saldžią bandelę. Tą rankinuką, motinai nematant, vis atidarinėdavau, uostydavau iš jo sklindančius saldainių, bandelių, kvepalų ar pinigų kvapus. (...) Dabar galvoju, kaip tada priartėta prie Europos ir kaip Lietuvoje visi tie mieli mažmožiai išnyko su žmonių gyvenimais, daiktų ir jų pačių bolševikiniu pavergimu!“

Tai, kad pokariu žmonės nebegalėjo perduoti vaikams šeimos istorijos ir tradicijų, M. Martinaičiui kėlė siaubą ir neviltį.

Prieškario Kauno vaizdai ir mano paties tėvų bei senelių pasakojimai, o ir senos šeimyninės fotografijos kelia nostalgiją iki šiol. M.Brazaičio fotografuotame prieš 80 metų mieste daug kas nepasikeitę, bet vis dėl to kažko trūksta, daugelis dalykų išnykę negrąžinamai. Didžiausias praradimas – miestą kūrę ir jame gyvenę žmonės, neliko tikrųjų pastatų savininkų, senųjų miesto gyventojų. Miestas tapo visų ir kartu niekieno.

– Ir mes mėginame jame gyventi (turiu galvoje visavertę, pilnakrauję šio žodžio reikšmę).

– Žmonių vietoje atsirado begalės memorialinių lentų, kurios gyvą miestą verčia nekropoliu. Daugelis pažymėtų pastatų, net neaišku, kaip susiję su minėtais žmonėmis. Na, o pati miesto architektūra primena senų spektaklių dekoracijas, kurios nedera prie šiandienių šou paradų. Paradams labiausiai dera stikliniai akvariumai, dekoruoti nacionalinės valiutos atvaizdais. Reklamos skydų ir prekybos centrų skaičiumi lenkiame Niujorką. Skulptūros mieste dauginasi kaip katės, ant gatvės kampo stovi Motiejus Valančius, buvusiame „Darbo rezervų“ stadione svečiuojasi Popiežius. Apskritai viskas puiku, geografiškai esam nuostabioje vietoje 54°53’50„N, 23°53’10“E, o aplinką formuoja žmonės, kurie neamžini.

– Bet galime šį tą palikti po savęs, kad ir užfiksuotą vaizdą.

– Papasakoti miesto istoriją – ne vieno fotografo darbas ir savo paroda nesitikiu išspręsti tokios užduoties. Norėčiau, kad tai būtų stimulas kitiems apsidairyti savo gyvenamojoje vietoje, gatvėje, kvartale, rajone...

– O kur Kaune gyvenate pats, ar yra parodoje fotografijų iš artimiausios tavo aplinkos, ar sąmoningai jų vengei?

– Gimiau, lankiau, baigiau mokyklą Senamiestyje, gyvenu Senamiestyje ir – vos nepasakiau – numiriau Senamiestyje. Visa parodos medžiaga – tai mano gyvenamoji vieta, mano rezervatas, nežinau kiek kvadratinių kilometrų ji užima, bet, sakykim, nuo Soboro iki buvusio „Inkaro“ gumos fabriko.

Fotografijose – kasdieniai prieš akis praplaukiantys vaizdai, tik fotografuota vasarą, žydro dangaus fone su a.a. Josifo Brodskio apdainuotais Baltijos debesimis. Vienu žodžiu, ką matau, tą fotografuoju, kaip tas eskimas: ką matau – tą dainuoju.

– Pristatydamas pabrėžei, kad tai – inventorinė paroda ir jokio meno, bet tai – slidi riba. Inventorizavai Kauną ar savo archyvus, pastebėjimus, matymus, ir kada, tavo galva, tai – menas, o kada – ne, ypač dabar, kai nei juostelės nereikia ryškinti, nei tirpalų gaminti, ir kartais ta sena, regis, paprastą vaizdą užfiksavusi fotografija tarsi savaime yra menas jau vien todėl, kad savyje talpina fotografinį procesą. Beje, o kokiu fotoaparatu dirbi pats?

Tam tikra prasme paroda yra Mečio Brazaičio pradėtos tradicijos tąsa. Jis fotografavo „Contax“ fotoaparatu ant juostos „Agfa“ ir mano užfiksuoti vaizdai „Contax“ kamera ir iš dalies ant „Agfos“ juostos, kita dalis fotografuota ant „Kodako“. Čia galima atsekti tęstinumą, o dėl meno ar inventorizacijos galima ilgai šnekėtis. Norėčiau įpilti žibalo dėl fotografijos fetišizavimo ir bet kokio fotokadro priskirimo menui, bet kam kautis su vėjo malūnais? Tebūnie ta fotografija kiekvienam pagal jo supratimą – juk nei auklėjimo, nei išsilavinimo spragų neištaisysi. Menas tai ar nemenas, geriausiai nusako fotografijų kainos pasauliniuose „Sotheby’s“ ar „Christie’s“ aukcionuose. O mano fotografuoti vaizdai – aišku, kad yra inventorizacija, na, dar yra šiek tiek satyros ir humoro.

– Sakyčiau, jose yra ir gėlos, liūdesio, kažkokio slapto troškimo, kad būtų kiek kitaip – juk tu nesidžiaugi, tačiau drauge turbūt ir nesitiki ką nors pakeisti, nemojuoji kardu, nes Niekieno mieste turbūt nėra ir su kuo susigrumti, net to don kichotiško malūno nėra, nors, tiesa, prie „Hypermaximos“ stovi... Bet argi fotografija išgelbės pasaulį, ne pasaulį, šiaip užtektų – Kauno?

– Na, provokuojantis klausimas. Aš po parodos atidarymo VDU internetiniame puslapyje užtikau kauniečio architekto Rimvydo Jurgio Palio skaitytą paskaitą filosofijos studentams tema „Kauno miesto filosofija“ ir apėmė tikra neviltis, kad aš per parodos organizavimo rūpesčius pamiršau šį mohikaną. Siūlau visiems, kam įdomi Kauno kaip miesto istorija, susirasti šį įrašą. Štai kas turėjo diskutuoti parodos atidaryme... Deja, šaukštai po pietų – toks likimas, tokia karma. Čia kaip dalis atsakymo į tavo klausimą – vienas lauke ne karys, ypač kai aplink taika ir mes NATO ir ES globoje. Fotografija šiuo atveju – kaip laiškai ateities kartoms, ką turėjome, ko neišsaugojome, ką patys sunaikinome, ką – svetimi.

Atvaizdas nėra gelbėjimo ratas nei miestui, nei pasauliui, jis gali tarnauti kaip nuoroda visuomenės sluoksniams, kurie formuoja ar daro įtaką miestų statybai, valstybių plėtrai, o kartu ir pasaulio raidai. Ar elitas jautrus tokiems dalykams – čia jau kita tema...

Na, tiek to su tuo miestu, bet juk prarasdamas savo patrauklumą miestas praranda ir jame gyvenančius žmones. Kuo gali būti žavūs Kauno griuvėsiai atvykėliams – imigrantams ar turtingiems turistams iš Europos ar Azijos?

Komentaras

Tomas Pabedinskas

Menotyrininkas

Kritiškas požiūris ir siekis provokuoti žiūrovų sąmoningumą – vienas ryškiausių R.Kanio kūrybos bruožų. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje autorius priklausė tuomet avangardinę fotografiją kūrusiai neformaliai Kauno fotografų grupei „Plėšriųjų sekcija“. Šio sambūrio nariai maištavo prieš tuometę santvarką ir prieš įsigalėjusius fotografijos kanonus. Šis kontekstas daug ką paaiškina ir eksponuojamoje parodoje. Jos stiprioji pusė – konceptualumas, labai aiškūs sugretinimai, beveik paradoksalūs pastebėjimai. R.Kanys ir dabar prisistato kaip itin kritiškas, provokuojantis autorius, kuriam svarbūs istoriniai pokyčiai.

R.Kanio darbai dvelkia dokumentine precizika, šaltu racionalumu ir skaudžiu sarkazmu. Žinoma, todėl, kad kalba apie jam svarbius dalykus. Ateityje šios fotografijos veikiausiai taps dokumentais, išsaugojusiais dabartinio miesto vaizdą ir net smulkiausias jo detales. Čia svarbus ne tik asmeninis požiūris. Fotografas mums parodė tai, ko kasdien, bėgdami pro šalį, paprasčiausiai nepastebime.