Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo Vilniui teko daug ką ištverti. Okupacijų krečiamas miestas su visais gyventojais ėjo iš rankų į rankas.

Vokiečių valdžios tvarka

1915 m. spalio 2 d. artėjant frontui rusų kariuomenė be mūšio, nė nespėjusi susprogdinti tiltų, pasitraukė, į Vilnių įžengė vokiečių kariuomenė. Vilnių okupavę vokiečiai ėmėsi formuoti miesto valdžią. Metų pabaigoje Lietuvos karinis vadovas kunigaikštis Josefas von Isenburgas Birsteinas vyriausiuoju Vilniaus burmistru paskyrė tilžietį Pohi. Jam talkinti paskirti burmistras, miesto statybos tarėjas, mokyklų tarėjas ir ūkio dalies karininkai. Tvarką mieste prižiūrėjo 300 vokiečių policijos pareigūnų.

Suformuotas magistratas ir šešių asmenų magistrato kolegija – po du lietuvius, lenkus ir žydus. Jie valdė elektrinę, vandentiekį, kanalizaciją, skerdyklą, ugniagesius, ligonines, kontroliavo, kaip renkami mokesčiai, vykdomos okupantų įvestos prievolės.

Gyventojai buvo apkrauti dideliais mokesčiais. Nuo 1915 iki 1917 m. dešimt kartų pakilo duonos, miltų, aštuonis kartus – bulvių kainos. Gyventojams uždrausta maisto produktus pirkti iš ūkininkų. Padėtis buvo tokia skurdi, kad 1916 m. pabaigoje beveik 35 nuošimčiai miesto gyventojų buvo įregistruoti labdarybės įstaigose gauti pašalpas. Didelė miestiečių dalis tiesiog badavo. J.Basanavičius rašė, kad 1917 m. balandžio 11 d. miestiečiai savaitei gaudavo kilogramą duonos, maišytos su pelais, maltais šiaudais ir burokais.

1918 m. nustatytos maisto normos. Vilniečiai gaudavo 225 g duonos, 300 g bulvių per dieną. Per mėnesį jie galėjo gauti 400 g kruopų ir 125 g cukraus. Net ir tą skurdžią normą ne kiekvienas galėjo įpirkti.

Per metus – kelios valdžios

Karui baigiantis Vilniuje prasidėjo audringų permainų metas. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Po ilgų derybų su Vokietijos vyriausybe lapkričio 11 d. sudarytas pirmasis Lietuvos Vyriausybės ministrų kabinetas, imtasi Vilniaus savivaldos. Gruodžio 23 d. įsteigtos Vilniaus komendantūros komendantu paskirtas Liudas Gira.

Gruodį gamyklose surengtuose mitinguose buvo "išrinkti" 202 vadinamosios Vilniaus darbininkų tarybos atstovai – bolševikai, bundininkai, socialdemokratai, socialdemokratai-internacionalistai. Tarybai ėmėsi vadovauti socialdemokratas Andrius Domaševičius. Komunistams tarybos prezidiume laimėjus daugumą pirmininku išrinktas Pranas Eidukevičius. Gruodžio 16 d. Vilniaus darbininkų taryba paskelbė tarybų valdžią ir pasiskelbė oficialia miesto administracija, tačiau realios valdžios mieste neturėjo. Miesto ūkį, įstaigas ir jų turtą toliau valdė senasis magistratas.

Pirmą 1919 m. dieną lenkams vėl užėmus miestą, nespėjusi pasitraukti darbininkų taryba užsibarikadavo Darbininkų klube Varnų (dabar A.Jakšto) gatvėje, per jo šturmą, kuriam vadovavo rotmistras Dombrovskis, žuvo šeši "komunarai". Generolas V.Veitko Vilniaus komendantu paskyrė generolą Mokžeckį. Neilgam. Po penkių dienų lenkai spruko, mieste įsitaisė raudonieji. Po 105 rusų šeimininkavimo ir raudonojo teroro dienų balandį Vilnių užėmė Piłsudskio legionai.

Remiantis Lenkijos rytinių žemių generalinio komisaro 1919 m. rugpjūčio 14 d. potvarkiu dėl miestų savivaldos organizavimo okupuotose teritorijose, Vilniuje rugsėjo 7 d. išrinkta 48 asmenų miesto taryba (lenk. – Rada miejska), suformuotas vykdomasis organas – magistratas, kurį sudarė miesto prezidentas, viceprezidentas ir keturi nariai (lenk. – lawniki). Pirmuoju Vilniaus prezidentu rugpjūčio 15 d paskirtas V.Abramovičius, spalio 7 d. jį pakeitė M.Dzievickis.

Lenkijai – 20 metų

1920 m. Raudonajai armijai pradėjus puolimą į Vilnių liepos 14 d. įžengė G.Gajaus 3-iasis kavalerijos korpusas. Liepos 22 d. sudarytas Vilniaus laikinasis revoliucinis komitetas, pirmininku paskirtas R.Muklevičius, nariais – Z.Angarietis ir K.Cichovskis. Tačiau Santarvės valstybėms Vilnių pripažinus Lietuvai, rugpjūčio 26 d. į miestą iškilmingai įžygiavo lietuvių kariuomenės 7-ojo pėstininkų pulko kariai, rugpjūčio 27 d. Gedimino kalne suplevėsavo lietuviška trispalvė.

Spalio 9 d. pažeidę Suvalkų sutartį įsiveržė generolo Lucjano Żeligowskio daliniai. Vilnius dvidešimčiai metų atiteko Lenkijai. Miesto prezidentu paskirtas V.Banikovskis, viceprezidentais E.Šenfeldas ir J.Lukocienskis. Neatsižvelgus į Laikinojo lietuvių komiteto ir žydų, gudų bei kitų tautinių bendrijų boikotą, 1922 m. inscenizuoti rinkimai į Vilniaus seimą, kuris vasario 20 d. nutarė Vidurio Lietuvą įjungti į Lenkijos sudėtį. Vilnius ir Vilniaus kraštas paskelbti Lenkijos dalimi.

Lenkų valdomame Vilniuje tvarką prižiūrėjo ir viešoji, ir slaptoji policija.

1925 m. gruodžio 22 d. Lenkijos seimas priėmė įstatymą dėl Vilniaus vaivadijos įsteigimo. Vilnius tapo okupuotų lietuviškų ir baltarusiškų žemių – Vilniaus vaivadijos – administraciniu centru, vaivada paskirtas V.Račkevičius. Vaivada turėjo beveik neribotas teises ir buvo pavaldus tik vidaus reikalų ministerijai.

Okupacinės valdžios funkcijoms mieste vykdyti įsteigta Vilniaus miesto seniūnija, sudaryta iš devynių sektorių. Seniūną, atsiskaitantį vaivadai, skyrė vidaus reikalų ministras. Savivalda pertvarkyta pagal Lenkijos įstatymus. Tuometėje miesto taryboje posėdžiavo 54 nariai, vykdomasis organas buvo penkių asmenų magistratas – miesto prezidentas (burmistras), jo padėjėjas ir trys nariai.

Taryboje – ir dama

1927–1932 m. miesto tarybai vadovavo Jozefas Folejewskis ir viceprezidentas Witoldas Czyżas. Tarybos sekretoriumi tapo M.Dziewickis. Tarybos daugumą sudarė lenkai, tačiau joje dirbo ir lietuviai S.Kubilius ir J.Šlapelis, rusas J.Černigovas, baltarusis Lokucievskis, bene dešimt žydų tautybės asmenų. Taryboje posėdžiavo ir viena dama – M.Ivaškevičaitė-Rodošanska. Po 1932 m. rinkimų miesto prezidentu perrinktas J.Folejewskis, taryboje išliko ir S.Kubilius su J.Šlapeliu, padaugėjo žydų tautybės narių.

1933 m. kovo 23 d. įstatymas, susiaurinęs miesto tarybos reikšmę, sustiprino vykdomosios valdžios miesto valdybos įtaką, tačiau senoji tvarka, kai miesto prezidentą ir viceprezidentą tvirtina Lenkijos vidaus reikalų ministerija, išliko.

Lietuvių padėtis Vilniuje itin pasunkėjo. Buvo uždaromos lietuviškos mokyklos, mokiniai metami iš bendrabučių, iš bažnyčių išguita lietuvių kalba. Antilenkiška veikla apkaltinti ir 1927 m. suimti kunigai: Kristupas Čibiras, Petras Kraujelis, Nikodemas Raštutis. Lenkų nacionalistai ne kartą mušė tikinčiuosius.

Penkeri metai – penkios valdžios

Ypač didelės permainos vilniečių laukė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Vilniuje tarp 1939 ir 1944 m. valdžia keitėsi net penkis kartus. Kiekvieną kartą miestiečiams teko skaudžiai nukentėti, daug jų neteko gyvybės, tūkstančiai – laisvės.

Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. iš dviejų pusių puolė fašistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariniai daliniai. Vokiečių pareigūnai Lietuvą gundė jėga atsiimti Vilnių.

Rugsėjį į Vilnių įžengė Raudonoji armija. Nedelsiant pradėta kurti sovietinė valdžia – komitetai, į kuriuos susėdo iš anksto parinkti daugiausia baltarusių ir žydų tautybių asmenys. Sukurta laikinoji keturių asmenų miesto valdyba.

Patvirtinta miesto valdybos struktūra, jos skyriams vadovauti turėjo trys asmenys: karinės vadovybės atstovas ir vėl du vietos gyventojai. Tvarkai palaikyti sukurta Darbininkų gvardija. Vilnius ir Vilniaus kraštas laikytas Vakarų Baltarusijos dalimi, miestiečius apie valdžios nurodymus informavo laikraštis "Vilenska Pravda" baltarusių kalba. Rugsėjo pabaigoje Laikinoji valdyba pertvarkyta ir pavadinta Vilniaus miesto laikinąja valdyba, spalio pradžioje vadovu paskirtas iš Baltarusijos atsiųstas Kraskovas. Mieste ėmė šeimininkauti NKVD, judėjimas gatvėmis leistas iki 20 val., įsakyta atiduoti šaunamuosius ir šaltuosius ginklus, karo pabėgėliai varyti lauk.

Miestas grįžo lietuviams

Sovietų Sąjungai ir Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. pasirašius savitarpio pagalbos sutartį Vilnius grąžintas Lietuvai. Spalio 28 d. į išgrobtą, badaujantį Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė.

Netrukus pirmuoju Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus krašte paskirtas Antanas Merkys, jam tapus ministru pirmininku 1939 m. lapkričio 21 d. Vilniaus burmistru paskirtas vicepremjeras Kazys Bizauskas, karo komendantu – papulkininkis Pranas Kaunas. Jis buvo tikrasis miesto šeimininkas.

Tarybos 1939 m. gruodžio 7 d. įsakymu burmistru tapo senas vilnietis, ilgametis Lietuvių tautinio komiteto pirmininkas Konstantinas Stašys, viceburmistru nuo gruodžio 19 d. paskirtas buvęs apskrities viršininku Marijampolėje ir Šiauliuose Alfonsas Pimpė.