Į Indoneziją, Borneo salą, iš Lietuvos įvairių profesijų atstovai keliavo devyniese. Juos vienijo noras iš arti pamatyti orangutanus natūralioje aplinkoje ir pasinaudoti galimybe apie šiuos nykstančius primatus išgirsti iš jų globėjos profesorės Birutės Galdikas lūpų.

Kregždžių lizdų sriuba

Iš Džakartos – į Borneo salą, kur 41 metus gyvena, atlieka mokslinius tyrimus ir įgyvendina orangutanų išsaugojimo programą lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologė B.Galdikas.

Lėktuvui nusileidus Pang Kalanbun oro uoste, keliautojus pasitiko gidas Hakimas. Prieš kelionę į džiungles jis pasiūlė pasižvalgyti šiame didžiausiame salos pietuose esančiame mieste.

„Pang Kalanbun miesto gyvenimas – spalvingas ir kontrastingas, – pastebėjo kaunietė Sandra Kirilovienė. – Lankėmės istorinėje Borneo sultono rezidencijoje – Geltonojoje pilyje, kuri buvo visai kitokia, nei galėjome įsivaizduoti. Tai paprasta medinė trobelė, bet vietiniai ja labai didžiuojasi. Kelionę po miestą baigėme vietiniame turguje, kuriame skirtingais indoneziečių dialektais klega daugybė žmonių, prekiaujančių egzotiškais vaisiais, daržovėmis, vietinėmis žuvimis, ir nenuilstamai čiulba kregždės."

Kregždžių lizdų sriubos – delikateso, išgaunamo iš kregždžių fermų Pang Kalanbun mieste, moteris nesiryžo paragauti, nors tai Azijos šalyse – brangus delikatesas, eksportuojamas į Kiniją.

Laukia savo globėjos

„Plaukėme į Tanjung Putin parką, kur išlikusi didžiausia laukinių orangutanų populiacija, tradicine medine upių valtimi – klotok. Laive patogu gyventi net ir kelias dienas: apatiniame denyje dirba laivo kapitonas, virėjas ir gidas, o viršutiniame patogu stebėti tropinio miško krantus ir norint nakvoti apsigaubus tinkleliu nuo uodų", – pasakoja Sandra Dastikienė, Tarptautinio Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondo direktorė.

Upės tėkmė ir valties eiga – tyli ir rami. Plaukdami keliautojai suspėjo pamatyti orangutanų gūžtas, sidabrinių makakų ir ilganosių beždžionių.

Camp Leaky stovykla skirta vyresniems orangutanams grįžti iš reabilitacijos centro atgal į laukinį mišką, bet čia lankosi ir laisvėje augę orangutanai. Patinas Tomas ir patelė Siswi – stovyklos lyderiai.

„Čia išvydome dar dešimt primatų", – suskaičiavo S.Kirilovienė.

Keliautojai iš Lietuvos kone išsigando, kai staiga tarp gyvūnų kilo sujudimas ir visi orangutanai pasuko prieplaukos link. Pasigirdo greitaeigio katerio variklio gausmas. Pasirodo, šiuo kateriu visuomet atplaukia B.Galdikas.

„Jie manęs laukė, – lietuviškai paaiškino profesorė svečiams, nustebusiems dėl gyvūnų reakcijos. – Kai aš čia būnu, prie mano namo susirenka daugiau orangutanų nei juos šeriant miške."

Kai profesorė pakvietė lietuvius pasivaišinti, kava jiems teko dalytis su Siswi ir pavydžiai žiūrėti, kaip Tomas skaniai šlamštė mangus, kimšdamas juos į burną visomis keturiomis letenomis.

Našlaičių reabilitacija

B.Galdikas įkurtame orangutanų priežiūros centre gydomi ir rengiami gyventi laukinėje gamtoje tie orangutanų našlaičiai, kurie neteko mamų. Jos dažniausiai būna nužudomos, kai kertami tropiniai miškai, norint įkurti palmių aliejaus plantacijas.

Gyvūnai paleidžiami į saugomą mišką sulaukę brandos, apie aštuntus jų gyvenimo metus. Priežiūros centras nepaliauja jais rūpintis ir kasdien tiekia papildomai maisto į miško šėryklas, kad nebadautų tie laisvėje gyvenantys orangutanai, kuriems sunkiau savarankiškai susirasti maisto.

„Mums nuvykus į šėryklą, kurioje reabilituoti ir laukiniai orangutanai gauna papildomo maisto, bananų ir pieno atėjo šeši orangutanai. Subjuro oras, ir mums teko stebėti įdomų reginį, kaip patinas Dojokas nuo lietais pasidaro kepurę iš lapų", – žavėjosi S.Dastikienė.

Vakare prie B.Galdikas namelio keliautojams teko stebėti dvi įžymybes – orangutanų pateles, profesorės aprašytas knygoje „Rojaus atspindžiai". Viena jų, 47 metų Akmad, ką tik susilaukė mažylio.

„Nuostabu, kaip motinos saugo savo vaikus: Akmad laikėsi nuošaliau nuo namo terasos, kur kitos patelės mėgavosi saldžiais vaisiais iš profesorės rankų. Beje, per dvi dienas džiunglėse matėme tukanų, gegučių, ragasnapių, krokodilų, varanų, plaukiančią upe juodąją Sumatros kobrą, sidabrinių makakų, ilganosių beždžionių, giboną ir daug orangutanų", – išvardijo kelionės dalyvė S.Kirilovienė.

Verčia naminiais gyvūnais

Dajakų kaime Pasir Panjang įkurta orangutanų klinika ir karantinas, dar vadinamas priežiūros centru.

„Profesorė Birutė mums papasakojo apie Tarptautinio orangutanų fondo veiklą, skirtą išsaugoti orangutanus ir tropinius miškus Borneo saloje. Priežiūros centre – ne tik motinų netekę našlaičiai, bet ir atimtieji iš ūkininkų, laikiusių juos kaip naminius gyvūnus, ar iš nelegalių prekiautojų", – pasakojo S.Kirilovienė.

Keliautojams iš Lietuvos lankantis priežiūros centre ten gyveno apie 330 orangutanų, dėl kurių B.Galdikas kovoja už kiekvieną saugomo miško hektarą, kad būtų galima grąžinti juos atgal į jų namus – laukinę gamtą.

„Profesorės dienotvarkė labai įtempta. Jos dėmesio reikia orangutanams, beveik 300 priežiūros centro darbuotojų, gausybei lankytojų iš įvairių pasaulio šalių. Svarbiausia – kasdieniai iššūkiai dėl neteisėtų miškų kirtimų, gaisrų, biurokratijos kliūčių išsaugoti parką, be kurio namų netektų dar daugiau ir taip nykstančių orangutanų. Esame labai dėkingi profesorei, suteikusiai mums galimybę keletą dienų praleisti šalia jos ir pamatyti daugiau, nei mato turistai", – džiaugėsi S.Dastikienė.

Kova dėl žemės

„Birutė mums papasakojo, kad susidūrė su daugybe biurokratų, siekdama apsaugoti Tanjung Putin parką ir kovodama dėl galimybės įsigyti žemių, besiribojančių su parku, kad sudarytų žaliuosius koridorius migruojantiems gyvūnams", – S.Kirilovienė atkreipė dėmesį, kad dėl žemės daug kur verda aistros.

Prie nepažįstamų žmonių šioje stovykloje gyvenantys orangutanai nepratę. Taigi, pasivaikščioti jiems skirtu taku, nutiestu per džiungles, keliautojai išėjo jau temstant, orangutanams grįžus į savo urvus. Šį dviejų kilometrų ilgio taką iš kietmedžio įrengė savanoriai iš JAV, Europos, Australijos. Šiais metais prie jo prisidėjo profesorius Rimantas Eidukevičius iš Lietuvos.

„Grįžtant nakvynei, džiunglių tamsoje įsižiebė tūkstančiai jonvabalių liepsnelių. Tose pačiose džiunglėse, be orangutanų, vykdoma nykstančių malajinių lokių reabilitacijos programa. Atsisveikindama su mumis, B.Galdikas juos ir orangutanus pavaišino medumi ir mūsų atvežta lietuviška duona", – sakė moterys, vis dar gyvenančios nepamirštamais kelionės įspūdžiais.

Gražiausios nuotraukos konkursas ir savanorystė

B.Galdikas fondas kviečia susidomėjusius savanoryste Borneo saloje, Indonezijoje, dėl išsamesnės informacijos kreiptis į Sandrą Dastikienę, e. paštas [email protected], tel. +370 682 43226. Fondas taip pat laukia nuotraukų su trumpu aprašymu iš kelionių, kuriose atsispindėtų gamtą tausojanti veikla. Prizas geriausios nuotraukos ir aprašymo autoriui – profesorės Birutės Galdikas knyga „Rojaus atspindžiai". Nuotraukų laukiama tuo pačiu fondo elektroninio pašto adresu iki 2012 m. spalio 31 d.