Latvijos hiphopo kultūros pionierius Ozols laiko randa ir muzikai, ir verslui, kurį inspiravo JAV hiphopo žvaigždžių pavyzdys.

– Ar hiphopo subkultūra Latvijoje sieja daug žmonių?

– Džiaugiuosi, kad pastaruosius dvejus metus Latvijoje vyko repo muzikos apdovanojimai. Pirmą kartą tai buvo tarsi eksperimentas, o antrą kartą persikėlėme į didesnes patalpas – susirinko maždaug 600 žmonių. Šiais metais, deja, apdovanojimai nevyks. Kadangi mano asmeninis gyvenimas šiuo metu nėra paprastas, todėl neturėjau laiko renginiui organizuoti. Tikiuosi, kad kitais metais viskas bus gerai. Latvijoje yra įvairių hiphopo herojų: didžėjų, prodiuserių, reperių. Negaliu jums papasakoti apie hiphopo šokius, nes neturiu informacijos, tačiau esu girdėjęs, kad latviai tarptautinėse arenose gėdos neprisidaro.

– Kaip galėtum apibūdinti dabartinę savo karjeros stotelę?

– Repuoju jau dešimt metų. Porą metų repuoju rusiškai. Neskubu girtis, bet džiaugiuosi, kad rusų kalba man atvėrė duris į naują rinką. Kelis kartus jau teko koncertuose apšildyti garsius Rusijos repo atlikėjus, įrašiau dainą su maskviečiu ST. Dabar įrašinėju naują savo albumą būtent rusų kalba. Jame bus dar keli kūriniai, kuriuos atliksiu kartu su Rusijos reperiais. Žinoma, nekeliu sau tikslo įrašyti kuo daugiau dainų su Rusijos įžymybėmis, tiesiog norisi gero produkto. Dirbu su žmonėmis, kurie supranta muziką. Džiaugiuosi, kad aplink mane susibūrė grupelė žmonių, kurie viską daro pigiai ir kokybiškai, o visiems tai atrodo prabanga. Visi aplink mane – fanatikai. Albumą įrašinėju su kolegomis, kurie yra dirbę ir su pasaulinėmis repo žvaigždėmis. Neseniai vienas jų tiesiog nusiuntė savo ritmus Wiz Khalifai. Jis juos panaudojo, tačiau jokio susitarimo tarp atlikėjų nebuvo. Wiz Khalifa net nesugebėjo parašyti elektroninio laiško su „ačiū“ (juokiasi). Jis tiesiog pasisavino ritmą...

– Kaip pradėjai belstis į Rusijos rinką?

– Netyčia. Mano šaknys latviškos, tačiau turime pripažinti, kad, bent jau Rygoje, beveik 50 proc. gyventojų yra rusakalbiai, todėl Rusijos kultūra ir muzika čia užima svarbią vietą. Jau prieš dešimt metų man patiko rusų repas, ypač grupė „Kasta“. Kažkada turėjome grupę kartu su vienu garsiausių Latvijos reperių Gustavu. Jis iki šiol dirba su šia grupe, kuria jai ritmus. 2000-aisiais su Gustavu įrašėme dainą kartu su „Mumyj Troll“. Tai mums šiek tiek padėjo. Prieš tai repavome latviškai, kartkartėmis – angliškai. Supratome, kad savo jėgas galime bandyti Rusijos rinkoje. Pradėjome dirbti ir perdegėme, grupė iširo. Tai prisimenu su kartėliu, nes grupė „Kasta“ nebuvo tokia jau garsi kaip dabar. Pamenu, kad „Kastos“ prodiuseriai derino mūsų pasirodymus Rusijos scenoje. Deja, taip išėjo, kad mūsų kolektyvas subyrėjo, o „Kasta“ iškilo. Paskui prasidėjo mano solinė karjera. Gana sėkmingai – penkerius ar net šešerius metus nebuvo savaitgalio, kad nebūčiau koncertavęs. Tada net pamiršau rusų kalbą ir jų rinką. Įsisukau į hiphopo drabužių verslą, sukūriau savo drabužių seriją „Be clothing“.

– Kaip gimė ši idėja?

– Greičiausiai tai atlikėjų iš JAV įtaka. Ten jie spėja ir koncertuoti, ir kurti įvairius kitus dalykus. Visada domėjausi drabužiais, svajojau sukurti savo kokybės ženklą. Visko pradžia buvo tie patys 2000-ieji, sukūriau pirmą seriją, ji išsilaikė dvejus metus. Vėliau padariau pertrauką, o po kiek laiko sulaukiau svečių su pasiūlymu prisiminti seną verslą. Atvyko vyrukai pačiu geriausiu metu – atsivėrė Europos Sąjungos sienos, nereikėjo pildyti jokių sudėtingų dokumentų. Pradėjau prekiauti drabužiais, tačiau galvoje vis dar kirbėjo mintys apie nuosavą brendą. Žinojau, kad tai kur kas sunkiau negu tiesiog pirkti pigiau svetimus apdarus ir juos pardavinėti brangiau. Kurti savo drabužius – sunkus procesas. Daugelis to nesupranta. Jeigu nori geros kokybės ir nepriekaištingos išvaizdos, turi gerai paplušėti: juk kiekviena detalė kainuoja, kiekvieną knopkę turi pats išsirinkti ir nuspręsti, kur ji turi būti. Pirmieji mano drabužiai buvo gaminami Kinijoje, kelis kartus ten važiavau, ieškojau ryšių. Tuo pat metu Estijoje užsakinėjome drabužių detalių iš vilnos, dabar dar dirbame ir su Pakistanu. Žinai, kas yra svarbiausia? Šiuo verslu nesiskundžiu, sugebame išsilaikyti, tačiau apetitas auga bevalgant – jau svarstau, kaip savo tinklą plėsti į Vakarų Europą ir Rusiją. Manau, kad muzikavimas ir verslas vienas kitam netrukdo. Kol kas nėra vizijos, kaip viskas plėsis, nes pirmiausia reikia išspręsti finansinius reikalus. Žinau, kad vasarą išspręsiu visas problemas ir pas savo potencialius partnerius nuvažiavęs galėsiu ne tik pasakyti „žiūrėk, turiu kietą striukę“, bet ir parodyti daug produkcijos. Rudenį tikiuosi turėti partnerių visoje Europoje.

– Ar gali papasakoti, kas, tavo manymu, yra svarbiausia hiphopui?

– Herojai. Mano gyvenime jų buvo daug ir įvairių. Hiphopas man asocijuojasi su tokiais žmonėmis kaip Rakim, DJ Premier – tai tikri scenos kariai. Stiprių atlikėjų kaip Kanye Westas atsiranda nuolat. Šis atlikėjas yra genialus – iš pradžių dirbo su semplais, vėliau perėjo prie elektronikos, gali kurti ir populiariąją muziką... Labai keista, kad niekaip negaliu suprasti, kuria linkme muzika progresuoja. Daugelis atlikėjų savo dainose peržengia 130 dūžių per minutę greitį. Tokios muzikos tiesiog neįmanoma klausytis kasdien.

– Kaip manai, kas šiuolaikiniam repui yra svarbiau – muzika ar tekstas?

– Tekstas, nors muzika taip pat neša su savimi labai didelę jėgą. Turbūt tokia ir yra sėkmės formulė – jei muzika tinka prie teksto, o tekstas prie muzikos – turime hitą. Tačiau šiais laikais repas nėra tik tekstas ir muzika. Dar viena sudėtinė dalis – emocija, kuri viską perteikia.

Galima tą patį tekstą išdalyti penkiems vaikinams. Ir pamatysime – visi jie skaito skirtingai. Kartais juk patikime atlikėju: „Jaučiu, kad jis visa tai išgyveno ir viską matė.“ O dažnai atlikėju tiesiog negalime patikėti. Apie ką turi kalbėti reperiai? Vienam rūpi politika, kitam patinka agresija, o trečias seilėjasi dėl meilės. Kiekvienas kalba apie tai, ką nori. Tai ir yra repo esmė – esi laisvas ir niekas tau nenurodinėja, kokia tema turi skaityti tekstą. Jeigu viduje jauti meilę, gali kalbėti ir apie ją...

– Ar tenka bendrauti su kolegomis iš Lietuvos?

– Šiek tiek domėjausi. Jeigu atvirai, žinau tik pačius garsiausius didžėjus ir pačią žinomiausią Lietuvos repo grupę, nors visai neseniai teko Rygoje išvysti jaunuolius „Dee&Kamy“. Man jie patiko. Lietuviškieji gangsteriai, visiškas oldschoolas, matosi, kad vaikinai daro tą muziką, su kuria užaugo. Džiaugiuosi, kad jūsų šalyje yra tokių atlikėjų, iš jų trykšta gera energija. Tarp mano draugų irgi yra nemažai tokių, kurie mėgsta 96-ųjų ritmus. Prisipažinsiu, manau, kad pats nuoširdžiausias repas buvo sukurtas nuo 1990 iki 2000 m. Tai buvo repo žydėjimo laikotarpis. Aišku yra viena – tikrojo repo Amerikoje jau niekas nevirškina. Dabartiniu periodu svarbiausia – kad viskas nepavirstų absurdu kaip „Flo Rida“ su savo ritmo greičiais – daugiau nei 130 dūžių. Jeigu kas nors kada nors pasakys, kad toks turi būti tikras repas, tada jau, vadinasi, atėjo galas (paskutinis žodis pakeistas, nes pašnekovas pavartojo kur kas riebesnį, – red. past.).