Du būdai patekti

Kečujų kalba Maču Pikču miesto pavadinimas reiškia "senas kalnas". Sutikite, skamba lyg burtažodis. Jis užburia mūsų šeimą jau nuo pirmųjų pašnekesių apie Peru. Nenuostabu, kad kelione į šį stebuklingą, kasdien pritraukiantį po kelis tūkstančius turistų, miestą rūpinamės iš anksto: prieš gerą pusmetį perkame įėjimo ir traukinio bilietus, užsisakome nakvynę mažame Akvas Kaljentes (Aguas Calientes) miestelyje.

Patekti į Maču Pikču galima dviem būdais: sunkiuoju ir lengvuoju. Dauguma turistų laiko savo garbės ir orumo reikalu pėsčiomis įveikti 45 km kelio atkarpą, kuri driekiasi nuo 88 km pažymėtos traukinio stotelės iki pat Saulės vartų – pagrindinio įėjimo į Maču Pikču. Pėsčiųjų kelias veda stačiais Andų šlaitais 3–4 km aukštyje.

Kadangi žaliųjų turistų tvarkaraštyje kelionių pėstute netrūksta (prieš savaitę leidomės į giliausiu tarpekliu pasaulyje tituluojamos Kolkos dugną, o vos prieš dieną šturmavome 5 200 m virš jūros lygio esantį Vaivorykštės kalną), į Maču Pikču vykstame pačiu lengviausiu keliu – traukiniu. Jį nuo Kusko skiria apie 100 km.

Gal būsime apšaukti ištižėliais gringais, bet, patikėkit, kartais taip smagu tiesiog pasėdėti su kvepiančiais poilsiautojais (ne devyniais prakaitais atsiduodančiais turistais!) iš Kanados, Prancūzijos ar JAV. Ir su atlaidžia šypsena stebėti, kaip jie šoka prie plačių vitrininių "Peru Rail" traukinio langų vos išvydę truputį statesnį skardį, gilesnį kanjoną ar besirangančią lyg gyvatė Urubambos upę. Keliauja jie, žinoma, su patogiais plastikiniais lagaminėliais ant ratukų ir vos atvykę į stotį skambina savo kelionės agentams, kad paimtų juos į prabangiuosius hiltonus ar kempinskius. Nežinome, kiek juose kainuoja viena naktis, nes niekada tokiuose nesilankome.

Taigi, uodžiame kvapnų amerikiečių odekolonų parfumą, geriame gardžią (o svarbiausia – įskaičiuotą į bilieto kainą!) kavytę "con leche" su karštu obuolių pyragu ir įsivaizduojame esą vos ne inkų turtų prisigrobę ispanų užkariautojai, palikę savo ištaigingus valdovų rūmus Kuske ir nusprendę iš dyko buvimo paieškoti pradingusio debesų miesto.

Grobuoniškai apiplėštas?

Vos išlipę iš traukinio, patenkame į peruietiškų grožybių turgų.

Dauguma šaltinių teigia, kad Maču Pikču 1911 m. aptiko amerikiečių istorikas Hiramas Binghamas, tačiau yra ir kita versija, kuri sako, kad čiabuviai šią vietą kalnuose žinojo visados. O griuvėsius ant netoliese stūksančio kalno profesoriui, pirmąsyk atvykusiam į šią vietą dar 1909 m., parodęs Urubambos slėnyje gyvenusio žemdirbio sūnus. Iš čia po slaptųjų archeologinių kasinėjimų auksu ir kitais turtais apkrauti mulai slapčia paliko Peru ir pasitraukė į Boliviją.

Pavojinga: granitas, ant kurio stovi debesų miestas, ne itin stabilus, iš vidaus suskeldėjęs. Asmeninio archyvo nuotr.

Nors apie šį įvykį sklando tik legendos, o pats profesorius nepaskelbė nė vieno radinių sąrašo, bet Argentinos dienraštis "La Nacion" pateikia sensacingą informaciją. Anot jos, kelių šimtų medinių dėžių slaptasis Binghamo krovinys iš Moljendo uosto tąkart iškeliavo į JAV. Spėjama, kad jame galėjo būti po slaptųjų archeologinių kasinėjimų rastas inkų auksas ir kiti turtai. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Maču Pikču XX a. pradžioje buvo tiesiog grobuoniškai apiplėštas.

Įdomu, kad po dviejų metų, 1911-aisiais, H.Binghamas grįžta į Andų kalnus su specialia Jeilio universiteto ir Nacionalinės geografų draugijos surengta ekspedicija, kurios oficialus tikslas – surasti paskutinįjį inkų prieglobstį Vilkabambą. O iš tiesų – oficialiai "atrasti" Maču Pikču ir pranešti apie jį pasauliui.

Žinia apie neva amerikiečių atrastą debesų miestą labai papiktina Peru inteligentiją ir valdžios atstovus. Matyt, nuoskauda dar likusi iki šių dienų, nes prie įėjimo į miestą dalijamame informaciniame planelyje yra ir štai tokia eilutė: "We are waiting for the return of the objects from the Yale University of the United States!" ("Laukiame, kol Jungtinių Valstijų Jeilio universitetas grąžins daiktus" – iš angl.k.).

Svajonės link

Į Akvas Kaljentes atvykstame iš vakaro. Čia pernakvosime, o anksti ryte šturmuosime Maču Pikču viršūnę (pirkome ne tik įėjimo į miestą, bet ir atskirą kopimo į kalno viršūnę bilietą).

Vos išlipę iš traukinio, patenkame į peruietiškų grožybių turgų. Ugdome valią (juk ne to atvykome) ir kone užsimerkę tiesiu taikiniu žingsniuojame į viešbutį. Vis dėlto nelieka nepastebėta milžiniška žmonių eilė, nuvingiavusi per pusę miestelio, kuri, darome teisingą prielaidą, laukia kas keliasdešimt minučių kursuojančio autobuso, vežančio turistus vingriais serpantinais aukštyn – link įėjimo į Maču Pikču.

Prisiskaitę keliautojų patarimų, nusprendžiame keltis dar gaidžiams negiedojus ir užsiimti eilę (prie autobuso) jau nuo 4 val. ryto. Pusiau sapnuodama turistų šurmuliuojančiose ryto sutemose bandau įsivaizduoti, ar Peru legenda, iki šiol sutraukianti daugiausia turistų iš viso pasaulio, pateisins mūsų lūkesčius. Ko laukti iš šito nuotykio, nė pati nežinau: atvirukinio, tobulai išsilaikiusio inkų miesto griuvėsių vaizdo ar kažkokio pagarbaus virpesio širdyje, turint omeny senosios inkų architektūros jėgą – sunkiasvorius, preciziškai nutašytus ir suleistus be jokio skiedinio puntukus.

Pirmyn į viršūnę

Maču Pikču – dingęs miestas. Manoma, kad jis atsirado XV a., bet jau 1534 m. gyventojai jį paslaptingai apleido. Štai kodėl Maču Pikču dar vadinamas dingusiuoju arba pamirštuoju miestu. Apytikriai įkurtas 1440 m. ir gyvavęs apie 100 metų Maču Pikču stūkso 2 350 m aukštyje virš jūros lygio. Ispanų konkistadorai jo taip ir nerado.

Kartu su grupe laimingųjų, gavusių bilietus kopimui į Maču Pikču viršūnę, laukiame, kol atsakingas darbuotojas įleis pirmąjį srautą nuotykių ieškotojų (7 val. – fiksuojame laiką ir turime lygiai dvi valandas pasiekti viršūnę). Per dieną Maču Pikču vidutiniškai aplanko apie 2 tūkst. žmonių. Sykį čia jau įvyko žmonių trypimo sukeltas žemės drebėjimas. Be to, granitas, ant kurio stovi debesų miestas, ne itin stabilus, iš vidaus suskeldėjęs. Baiminamasi, kad vieną dieną šoninės terasos gali neatlaikyti žmonių masės spaudimo ir sukelti katastrofą. Štai kodėl pastaruoju metu turistų, norinčių aplankyti Maču Pikču, skaičius yra griežtai ribojamas ir leidžiamas atskirais srautais. Kiekvienam jų – apžiūrėti legendinius griuvėsius – skirtos dvi valandos (nors, aišku, išeinančiųjų laiko niekas netikrina). Tiek pat laiko gauname ir kopimui į Maču Pikču kalno viršūnę.

Dedame parašus milžiniškoje "trekerių" knygoje ir pradedame kelionę į Debesų miestą. Kaip jam tinka šis pavadinimas! Apytikriai metro pločio (vietomis smarkiai susiaurėjantis) status netašytų akmenų takelis, rodos, kyla į Dangų. Aplink, kiek akys užmato, vien balti debesų patalai! Tik vienas neapdairus žingsnis į šoną ir kristum pro debesų duknas kiaurai iki pat Urubambos upę apžergusio Šventojo slėnio. Truputį neramu, ar tos baltos debesų draperijos nesukliudys nuo kalvos viršūnės pamatyti garsųjį inkų miestą?!

Debesų miestas

Maču Pikču kalno viršūnę (3 060 m) pasiekiame per valandą. Įdomu, ar mūsų bendražygiai, gavę išankstinius bilietus į indėno nosį gulinčiame veide primenantį Huaina Pikču (Huayna Picchu) kalną, tokie pat greiti?!

Galbūt Maču Pikču buvo pagrindinis Saulės garbinimo centras, o surasti palaikai priklauso Saulės mergelėms ir žyniams?

Buvome skaitę, kad kopimas į jį dar didesnis iššūkis, mat kapanotis aukštyn kraują stingdančiomis uolų atbrailomis ne kiekvienas įstengia. Be to, čia nėra jokių perspėjimo ženklų, turėklų, apsauginių tvorelių. Tavo saugumas, priėmus sprendimą kopti į vieną kurį iš kalnų (Maču Pikču ar Huaina Pikču), nuo kurių viršūnių atsiveria nuostabi debesų miesto panorama, yra tik tavo asmeninis reikalas. (Žinoma, ir noras padaryti kuo įspūdingesnių nuotraukų!) Silpnesnių nervų lipėjams patartina nežvilgčioti žemyn (kad nepasidarytų silpna ir neprarastumėte pusiausvyros), o kopiant žiūrėti tik pirmyn.

Neįprasta: bene egzotiškiausias peruiečių patiekalas - jūrų kiaulytė (laimei, taip ir neišdrįsome jo paragauti). Asmeninio archyvo nuotr.

Nebepasivejame įsismarkavusios dukros, atradusios naują lipimo stačiais kalnų šlaitais techniką, – skuosti keturiomis, t.y. į akmenis remiantis ir rankomis, ir kojomis. Dorotėja pasakoja, kad gyvenime nėra patyrusi tokio jausmo, kai į Maču Pikču viršūnės debesų sostą atsisėda ir tabaluoja kojomis nuo "pasaulio krašto" vienut vienutėlė (mat viršūnę ji pasiekia 7.00 val. pati pirmoji iš visų kopti užsiregistravusių turistų!).

Ar pro vis dar nesisklaidančius debesų ūkus matyti inkų miestas? Oooo, taip, nors ir apsuptas debesų skraistės, bet vis dėlto matyti! Kitas ne mažiau mums rūpimas klausimas – kas gi gyveno šioje mįslingoje kalnuose pasislėpusioje gyvenvietėje? Ir kodėl 1534 m. gyventojai ją netikėtai paliko?

Akmuo Saulei pririšti

Archeologų tvirtinimu, joje galėjo tilpti iki 1 tūkst. žmonių (Inkų sostinėje Kuske – net 200 tūkst.), taigi logiškiau būtų ją vadinti gyvenviete. Iš aptiktų griaučių archeologai daro išvadą, kad čia gyveno dešimt kartų daugiau moterų nei vyrų.

Galbūt Maču Pikču buvo pagrindinis Saulės garbinimo centras, o surasti palaikai priklauso Saulės mergelėms ir žyniams?.. Deja, ši graži teorija jau paneigta. Taip, inkai garbino Saulę. O netoli Saulės šventyklos (į kurią užrėplioti, nulipus nuo Maču Pikču viršūnės, tenka dar kartą) pūpso didžiulis šventas akmuo Intihuatana, kurio pavadinimas kečujų kalba reiškia "akmuo Saulei pririšti".

Spėjama, kad plokščias granito luitas su vertikaliu smaigaliu turbūt buvo astronominis žymeklis, pagal kurį žyniai stebėjo Saulės kelią danguje, žvaigždžių ir planetų judėjimą. Galbūt Maču Pikču buvo astronominė observatorija, kurioje žyniai atlikdavo įvairius stebėjimus ir skaičiavimus?.. O gal tai buvo devintojo inkų valdovo Pačakuteko karališkasis dvaras, be galo svarbus inkų imperijai ekonomine prasme. Jo pavaldiniai galėjo tiekti sostinei Kuskui įvairias žemės ūkio gėrybes (bulves, kukurūzus). Juk būtent tam stačiuose Maču Pikču kalno šlaituose įrengtos kabančios terasos.

Nesvarbu, kokia būtų paslaptingojo Debesų miesto paskirtis, bet jo geografinė padėtis tiesiog stulbinanti. Miestas stovi ant kalnagūbrio keteros. Iš trijų pusių jį supa beveik 1 km gylio tarpeklis, kuriuo teka srauni Urubambos upė. Iš ketvirtosios pusės miestą saugo mano jau minėtasis Huaina Pikču kalnas, kurio reljefas primena nosį, atsikišusią gulinčio indėno veide (įkopti į jį nebuvo jokių šansų: bilietų nebegavome nė prieš pusmetį).

Preciziškoji inkų architektūra

Lipti žemyn visai nesunku. Smagu jausti, kaip tavo kojos, tarsi užprogramuotos saugiai pasiekti Maču Pikču miestą, lengvai straksi uolų paviršiumi.

Net juokas ima iš priešpriešais atpūškuojančių lipikų, kurie su viltimi žvelgia į tavo akis lyg mėgindami nebyliai iškvosti atsakymą į pagrindinį šio ryto odisėjos klausimą: "Ar dar toli viršūnė???" "Pusė kelio jau nueita!" – raminame suprakaitavusius turistus, kurių amžiaus amplitudė svyruoja nuo priešmokyklinio iki pensinio. Uždususios močiutytės, įsikabinusios į parankes savo pūkščiantiems į kalną senukams, bando bet kokia kaina patvirtinti legendinio lietuvių estrados atlikėjo Stasio Povilačio hitą: "Močiutė mūsų jauna, su džinsais ji tekina!" Na ir puiku! Norėčiau ir aš, sulaukusi jų amžiaus, turėti tiek entuziazmo ir sveikatos!

Net sunku suvokti, kiek neįtikėtinai daug sugeba žmogus.

Kai nusileidžiame nuo antrojo aukšto kalno – Saulės šventyklos (Intihuatana) – į Inkų miestą, visi gidai jau išgraibstyti. Niekis... Turime savo audio gidą – "Didaktos" išleistą ir tikrai informatyvią knygutę "Peru spalvos" (autoriai – Kristina Stalnionytė ir Rytas Šalna). Aš užimu gidės-skaitovės poziciją, o mano žalieji turistai – žiūrovų. Taip ir braidome dar geras dvi valandas po inkų namus, šventyklas, sandėlius, kuriems statyti panaudota šimtai tūkstančių tonų akmenų. Nuostabiausia, kad be geležinių įrankių nugludinti daugiabriauniai akmenys sulipdyti tiksliai ir be jokio skiedinio. Tokių sienų patvarumą įrodo daugelyje Inkų imperijos vietų atlaikyti žemės drebėjimai.

Išbandymas: sugalvoję aplankyti Maču Pikču keliautojai turi apsišarvuoti kantrybe: juk matote, kokios eilės norinčių. Asmeninio archyvo nuotr.

Sakoma, kad, pradėjus drebėti žemei, tarpusavyje sujungti inkų akmenys pradeda šokti. Kitaip sakant, jie juda pagal virpesius, o šiems nurimus sugrįžta į savo vietas. Lieka mįslė, kaip inkai iškirto tokius taisyklingus luitus, jei iki šiol nerasta įnagių, kuriais būtų įmanoma pjaustyti granitinius akmenis.

Įtikinamiausiai skamba teorija, kad akmenskaldžiai atskirdavo ilgus akmenų luitus mediniais sudrėkintais pleištais, sukaltais lygiais tarpais į vieną liniją. Manoma, kad plėsdamasis medis suskaldydavo akmenį. Kaip juos gabendavo į statybų vietą? Tempdavo virvėmis uždėtus ant apvalių medinių rąstų. Bent tokį vaizdą matome Inkų muziejuje, Kuske. Tokiu išmaniu būdu prisiboginę akmenų luitų į statybvietes inkai kieto akmens plaktukais formuodavo reikiamą atbrailų formą. Dėl jų preciziško darbo akmuo turėdavo sutapti su kitu akmeniu. Įdomu, kad akmenys su ertmėmis šonuose buvo laikomi moteriškais, o kiti, su prie jų derančiais išsikišimais, – vyriškais. Beje, Maču Pikču mieste matėme ir pastatų, statytų iš grubiai tašytų akmenų, sutvirtintų molio skiediniu. Bet jie nebuvo tokie įspūdingi kaip anksčiau minėtieji.

Vos grįžę iš Debesų miesto į senąją inkų sostinę Kuską pirmiausia padarome vieną dalyką – susirandame Hatunrumiyoc gatvę, kurios pavadinimas kečujų kalba reiškia "didelį akmenį". Jau einant tąja gatve į akis krenta vienoje vietoje besifotografuojančių turistų pulkai. Visi jie deda ranką prie gražiausio be rišamųjų medžiagų iš didelių akmenų sudėto sienos fragmento – dvylikakampio akmens. Neįtikėtina – tas akmuo sienoje sumaniai įmontuotas tarp vienuolikos jį supančių akmenų ir išties turi net dvylikos kampų!

Neiškenčiame nepatikrinę ir kito jau legenda tapusio posakio, kad tarp tobulai suleistų inkų akmenų neįkiši nė peilio ašmens. Teisybė. Peilio, tiesa, neturime, bet ir plika akimi matyti, koks tobulai preciziškas inkų statybininkų darbas.

Lamų "žoliapjovės"

Braidant po inkų miesto griuvėsius labai linksmai nuteikia akį jo gyvosios žoliapjovės. Tai lamos, savo mažomis burnytėmis energingai pešančios ir taip, rodos, vos kyšančią žolytę. Žolės – nors vežimu vežk, o ir turistai joms skiria ypatingą dėmesį, prie kurio, iš visko matyti, išskirtines pareigas čia užimančios lamos jau pripratusios.

Klajodami po didžiulę teritoriją, kurios šlaituose – kabančios terasos (jos prilaiko miestą, neleidžia jam prasmegti), sutinkame daug įvairiuose kelionės etapuose pažintų draugų. Būtina tokių mielų susitikimų sąlyga – iškloti savo praeities ir ateities planus. Žodžiu, pateikti trumpą ataskaitą, kur buvom, ką matėm ir jau būtinų būtiniausiai – ką dar ruošiamės pamatyti Peru.

Įdomu, ar kas nors yra tiksliai apskaičiavęs, koks žmonių kiekis per dieną nebūtų kenksmingas šiam Peru archeologiniam paminklui, 1983 m. įtrauktam į UNESCO paveldo sąrašą. Mokslininkai teigia, kad dėl lankytojų masės Maču Pikču kasmet prasmenga apie 12 cm, tad jeigu audžiate mintį kada nors pabuvoti šiame nuostabiame mieste – nedelskite! Mes, žali turistai, tai padarėme ir, tiesą pasakius, jaučiamės pakylėti. Net sunku suvokti, kiek neįtikėtinai daug sugeba žmogus (turiu omeny Maču Pikču lokaciją ir architektūrą) ir kaip sunku po tokių kelionių paneigti dieviškąją jo prigimtį.