Šiandien jis gyvena ne tik kino aikštelėje – tarp teatrinių eksperimentų, netradicinių erdvių ir nuolatinio kūrybinio ieškojimo. Simboliška, kad su Pauliumi kalbamės Tarptautinę teatro dieną, – apie vaidmenis, kurie keičia, apie ribas, kurias tenka peržengti, ir apie tai, kas iš tiesų teikia prasmę užgesus scenos šviesoms.
Naujas TV3 serialas „Mirti Nidoje“
Šią savaitę TV3 pradėjo rodyti naują serialą „Mirti Nidoje“, kuriame Paulius sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų.
Nors serialas buvo filmuotas prieš kelerius metus, Paulius prisimena, kad, perskaitęs scenarijų, pirmiausia apsidžiaugė galimybe dirbti su režisieriumi Raimundu Banioniu. Ne mažiau sudomino ir jam pasiūlytas Tomo vaidmuo – vyro, priėjusio tam tikrą gyvenimo ribą ir nusprendusio viską keisti.
„Tai žmogus, kurį būtų galima pavadinti padoriu ir tvarkingu, jei ne viena aplinkybė – jis vykdo užsakomas žmogžudystes. Tiesa, tai daro ne savo valia – yra pakliuvęs į nusikaltėlių pinkles ir šantažuojamas“, – pasakoja aktorius.
Pasak jo, Tomas bando keistis, tačiau praeities šešėliai jo nepaleidžia. „Tie šešėliai – tai ne tik konkretūs žmonės, bet ir prisiminimai, seni įpročiai. Todėl vidinis virsmas tampa dar sudėtingesnis“, – aiškina jis.
Vienas dalykas yra perskaityti scenarijų ir įsivaizduoti, kaip viskas bus, bet atsidūrus filmavimo aikštelėje daug kas keičiasi. Trečiasis virsmas, anot Pauliaus, įvyksta montažinėje. Ne veltui sakoma, kad filmai gimsta būtent ten.
Kadangi pats serialo dar nėra matęs, aktorius neslepia smalsumo: „Labai įdomu bus pamatyti galutinį rezultatą, todėl žiūrėsiu šį serialą su dideliu susidomėjimu.“
Teko šokti iš plaukiančio laivo
Prieš mūsų pokalbį Paulius peržvelgė telefono galeriją ir rado nuotraukų iš šio serialo filmavimų, kuriose įamžintos akimirkos su kolegėmis Aiste Diržiūte, Karolina Elžbieta Mikolajūnaite ir kitais aktoriais. „Radau ir nuotrauką su režisieriumi – sėdime ant marių kranto su rūkyta žuvimi, ką tik nufilmavę labai kraupią sceną, o aplink – nuostabus ruduo“, – prisimena Paulius.
Didelį įspūdį jam paliko filmavimo vieta. „Dirbome ne įprastoje aplinkoje, o Kuršių Nerijoje – gyvenome Juodkrantėje, filmavimai vyko Nidoje. Tai buvo puiki proga atitrūkti nuo kasdienybės ir dar labiau įsijausti į vaidmenį“, – pasakoja jis.
Filmavimo metu netrūko ir ekstremalių iššūkių. Vienoje scenoje Pauliui reikėjo plaukti greitaeigiu laivu, o tada – iš jo iššokti ir gelbėti Laurą, kurią vaidino A. Diržiūtė.
Laura seriale tampa užsakomos žmogžudystės liudininke. Jos akyse kaukėtas žudikas nušauna žmogų ir jau taikosi šauti į ją, tačiau persigalvoja – palieka gyvą. Nuo tos akimirkos moters gyvenimas ima griūti, o ramybę pakeičia nuolatinė įtampa ir pavojus.
„Šiame seriale išskirčiau du pagrindinius polius. Vienas jų susijęs su mano personažu ir jo praeitimi. Tai kriminalinė linija. Tomas – buvęs samdomas žudikas, kurį vis dar persekioja mafijos pasaulis. Kitas polius – Laura, mergina, patekusi į itin sudėtingą psichologinę situaciją ir priartėjusi prie sprendimo pasitraukti iš gyvenimo, – pasakoja Paulius. – Šiuos du pasaulius sujungia romantinė linija. Susiklosčius aplinkybėms, mano personažas ją išgelbsti – tiksliau, suardo jos planus pakelti prieš save ranką. Personažai susitinka būdami ribinėse, lūžio tašką pasiekusiose gyvenimo situacijose.“
Paulius svarsto, kad neretai taip nutinka ir gyvenime: rodos, pats likimas tau atsiunčia visiškai nepažįstamą žmogų, kuris tuo metu tampa labai reikalingas. Tai primena, kad net sunkiausiomis akimirkomis gali atsirasti kas nors, padėsiantis jas ištverti. Kartais tuo žmogumi, sako aktorius, galime tapti mes patys.
Labai įdomu bus pamatyti galutinį rezultatą, todėl žiūrėsiu šį serialą su dideliu susidomėjimu.
Išmoko vertinti akimirkos grožį
Karjeros pradžioje Pauliui teko nemažai vaidinti karinėse dramose. „Apie 2014-uosius, kai baiginėjau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Lietuvoje dirbo daug tarptautinių kino kūrėjų. Buvo filmuojami serialai apie Antrąjį pasaulinį karą ir visiems, pamenu, reikėjo pikto nacio, todėl dažnai pasirinkdavo mane“, – su šypsena senus laikus prisimena P. Markevičius.
Vėliau jį pastebėjo lietuviškų filmų ir serialų kūrėjai. Seriale „Gaujų karai“ aktoriui teko kurti kriminalinio pasaulio veikėjo – gaujos vadeivos – portretą. „Kartais filmuodavome itin sunkias scenas – kankinimus, žudymus. Po tokių dienų prisikaupdavo tiek negatyvios emocinės medžiagos, kad grįžus namo net dušas nepadėdavo visko nusiplauti, – atvirauja jis.
Ruošdamasis Tomo vaidmeniui, Paulius gilinosi į kriminalinio pasaulio užkulisius ir bandė suprasti, kas žmogų atveda į tokį kelią. „Dažnai atsakymas būna labai panašus – vaikystėje patirtas meilės ir dėmesio trūkumas. Neišgyventa, neatsakyta meilė gali virsti stipria, destruktyvia jėga. Tas jausmas kaupiasi, kol galiausiai prasiveržia – tuomet kyla noras keršyti, griauti, matyti kitų skausmą, didesnį už savąjį“, – svarsto aktorius.
Paklaustas, ko jį patį išmokė Tomo vaidmuo, Paulius nedvejoja: vertinti akimirką. „Mano personažas nuolat balansuoja ties gyvenimo riba, kur kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Tomas moka ją branginti. Manau, kad ir aš to išmokau – tiek darbe, tiek kasdienybėje, su artimaisiais“, – sako jis.
„Tolyn Gilyn“ siūlo imersinį teatrą
Su Pauliumi kalbėjomės lygiai prieš metus. Tuomet jis kūrė komišką vaidmenį TV3 seriale „Į sveikatą!“ ir prisipažino, kad toks amplua jam – pirmas.
Paklaustas, kas per šį laiką pasikeitė jo profesiniame gyvenime, aktorius sako, kad pastarieji metai daugiausia buvo skirti režisūrai. Kartu su partnere Inga Galvanauskaite jis yra įkūręs teatrą „Tolyn Gilyn“ – Inga čia eina prodiuserės pareigas, o Paulius yra meno vadovas. Per metus kūrėjai pristatė net kelias premjeras, sulaukusias žiūrovų dėmesio ir sėkmės.
Teatras „Tolyn Gilyn“ sąmoningai renkasi netradicinius formatus ir erdves. Vasarą spektakliai buvo rodomi po atviru dangumi, trupė dalyvavo Gatvės teatro festivalyje, o žiemą Lukiškių kalėjimo erdvėse pristatė premjerą „Kolonija Antika“.
„Tai antikos mitų įkvėpta istorija. Spektaklis kuriamas imersinio teatro principu – čia nebelieka aiškios ribos tarp aktorių ir žiūrovų, žiūrovai gali laisvai judėti po erdves“, – pasakoja kūrėjas ir priduria, kad pirmasis tokio tipo bandymas buvo spektaklis „Cafe existans“, vykęs bare, kur veiksmas taip pat vienu metu skleidėsi keliose erdvėse. Spektaklis įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi.
„Siūlome žiūrovui patirtį, tarsi jis galėtų įžengti į filmą ir po jį pasivaikščioti – eiti paskui jam patinkantį veikėją ar pasilikti jo namuose, kai šis išeina“, – šypsosi režisierius. Pasak jo, Lietuvoje tokių spektaklių dar nedaug. „Tokio teatro kūrybinis procesas prasideda nuo labai praktinių dalykų – remonto, sienų griovimo, elektros įvedimo. Tačiau matant, kokių emocijų imersinis teatras sukelia žiūrovams, visos pastangos atsiperka su kaupu“, – džiaugiasi jis.
Tarptautinę teatro dieną Paulius sutiko Kaune, svečiuodamasis šokio teatre „Aura“, kuris rudeniop rengia didelį šokio festivalį. Ta proga kartu bus kuriamas naujas, panašaus formato darbas, kurį festivalio metu planuojama pristatyti unikalioje erdvėje – atgimusiame kino teatre „Daina“. „Labai džiaugiuosi, kad šią vasarą daug laiko praleisiu Kaune. Kartu su šokėjais statysime spektaklį ir tyrinėsime miesto architektūrą“, – sako Paulius.
Režisieriaus darbas – kaip krepšinio trenerio
Klausiu „Tolyn Gilyn“ režisieriaus, ar, , stebint kolegų darbą, neniežti nagai išbėgti į sceną ir pačiam tapti aktoriumi. Paulius atviras: „Pačioje pradžioje bandžiau būti ir aktoriumi, ir režisieriumi, bet šios klaidos daugiau nekartosiu. Per sunku. Nuolat jaudiniesi, ar pats gerai suvaidinsi, ir kartu nerimauji, kad nematai, ką daro kolegos. Režisieriui būtina stebėti, kas vyksta scenoje, kad vėliau galėtų pasidalyti įžvalgomis, pastabomis.“
Paklaustas, ar sunku kolegoms išsakyti kritiką, Paulius sako, kad kol kas dėl to problemų nekilo: „Juk niekada nekritikuoji žmogaus ar jo asmenybės. Tiesiog primeni dalykus, apie kuriuos kalbėjome, bet aktorius galbūt pamiršo ar nespėjo įgyvendinti.
Režisieriaus darbas, anot jo, šiek tiek primena krepšinio trenerio, kuris sako pastabas, koordinuoja komandą, o po „varžybų“ visi vėl draugiškai apsikabina ir kalbasi apie tai, kas vyksta už teatro ribų.
P. Markevičius džiaugiasi, kad Teatro dienos renginiai – puiki proga susitikti su kolegomis. „Dirbame skirtinguose miestuose, užsidarę savo salėse, su savo komandomis, ruošiame premjeras. Dėl užimtumo net nespėji pamatyti visų sezono darbų. Todėl Teatro diena tampa reta galimybe susitikti, pasveikinti vieniems kitus. Net ir plačiąja prasme norisi burtis, jungtis, pabūti kartu“, – sako aktorius.
Paprašytas prisiminti savo pirmąjį pasirodymą profesionalioje scenoje, ilgai nesvarsto: „Tai įvyko po baigiamųjų egzaminų, dirbant su režisieriumi Eimantu Nekrošiumi spektaklyje „Dieviškoji komedija“. Premjera vyko Nacionaliniame Vilniaus dramos teatre, dar prieš jo rekonstrukciją.“
Aktorius prisimena ir netikėtą iššūkį: vienoje iš spektaklio premjerų jam teko vaidinti su sulaužyta koja. „Prieš pat premjeras nusprendžiau nubėgti maratoną. Nors tuo metu aktyviai sportavau akademinį irklavimą ir fiziškai jaučiausi stiprus, bėgimo nepraktikavau. Maratoną įveikiau, bet kūnas tam nebuvo pasiruošęs – patyriau traumą ir teko gipsuoti koją. O po kelių dienų – premjera!“
Paulius pasakoja, kad jautė didžiulę atsakomybę nesugadinti spektaklio, todėl apie traumą režisieriui nė neprasitarė. Prieš pat pasirodymą grimo kambaryje nusikirpo gipsą, apsivilko kostiumą ir žengė į sceną. „Niekam nieko nesakiau – nenorėjau sukelti papildomo streso. Gal kas ir pastebėjo, kad šlubčioju, bet tuo viskas ir baigėsi“, – su šypsena šį nuotykį prisimena jis.
Sportininkų vaidmenys – patys laukiamiausi
Ruošdamasis kovotojo vaidmeniui filme „Sesės“, aktorius iš esmės pakeitė savo kasdienybę. Filmavimams jis rengėsi tarsi sportininkas varžyboms – griežtai laikėsi treniruočių režimo, rūpinosi mityba ir poilsiu. Šis laikotarpis leido ne tik įgyti specifinių, sportininkams svarbių žinių, bet ir iš naujo pažinti savo organizmą.
„Nauda buvo tikrai didelė – ne tik profesinė, bet ir asmeninė. Pradėjau labiau vertinti tai, ką dedu į save. Iki pat šiandien mano dienotvarkėje liko ankstyvi rytai, miego režimas, sportas ir kitų gerų įpročių“, – pasakoja jis ir priduria, kad šiandien sportas jam – ne tiek laisvalaikis, kiek savęs ugdymas.
Sportuoja kasdien, tačiau daro tai laisvai, savęs neperspausdamas. Dažniausiai rytais – tada visą dieną jaučiasi žvalus. „Po „Sesių“ mano gyvenime liko ir kovos menai, tačiau jau lengvesniu režimu – kad prireikus būčiau geros formos“, – šypsosi Paulius, dėl minėto vaidmens turėjęs atsikratyti ne vieno kilogramo.
Jei kitąsyk vaidmuo pareikalautų priaugti svorio? „Jei reikėtų smarkiai nutukti – labai dvejočiau, nes vėliau tektų sugrįžti į save. Tačiau jei kalbėtume apie raumenų masės didinimą, tai būtų labai įdomus iššūkis. Mėgstu eksperimentuoti – tiek kurdamas, tiek su savo kūnu. Smalsu būtų išbandyti, ką jis dar gali, nes mūsų galimybės, manau, gerokai platesnės, nei dažnai įsivaizduojame“, – svarsto aktorius.
Paklaustas apie svajonių vaidmenį, Paulius konkretaus atsakymo nepateikia. „Didžiausias džiaugsmas – kurti nepaviršutinišką personažą, turintį vidinio gylio, prasmių, niuansų. Įdomiausia ieškoti, kaip jį atskleisti žiūrovui ir kuo jo istorija galėtų būti aktuali mūsų dienoms“, – aiškina jis.
Vis dėlto pripažįsta, kad mielai suvaidintų alpinistą, pasiklydusį kalnuose. „Sportininkų vaidmenys visada buvo ir bus mano aistra. Nors dabar, galbūt, jau dažniau galėčiau įkūnyti trenerius“, – traukia save per dantį aktorius.
Jis taip pat prisimena vieną įdomiausių praėjusių metų patirčių – vaidmenį režisieriaus Gildo Aleksos spektaklyje „Šarūnas“, kuriame teko vaidinti šokinėjant ant batuto. „Kai režisierius paklausė, ar norėčiau kurti tokį vaidmenį, pagalvojau – man 35-eri, tai kada daugiau, jei ne dabar mokytis daryti salto?“ – juokiasi P. Markevičius ir tęsia, kad tai buvo išskirtinis kūrybinis procesas, patraukęs novatoriška ir iki tol dar neišbandyta idėja.
Didžiausias džiaugsmas – kurti nepaviršutinišką personažą, turintį vidinio gylio, prasmių, niuansų.
Sūnus – didžiausias mokytojas
Paklaustas apie asmeninį gyvenimą, aktorius nelinkęs daug atvirauti, tačiau su šypsena pripažįsta, kad namuose jo laukia sūnus – ketverių metų Leonas. „Šiandien kaip tik jam pralaimėjau dar vieną šachmatų partiją“, – juokiasi tėtis.
Ar mato sūnuje aktoriaus gyslelę? Paulius tikina visada palaikysiantis Leoną, kad ir kokį kelią ateityje jis pasirinktų. Vis dėlto neslepia – kūrėjo gyvenimas nelengvas, todėl slapta norėtų, kad sūnus rinktųsi kitą kryptį. „Dabar tiesiog stengiamės jį supažindinti su kuo daugiau veiklų – žiūrime, kas jam artima: gal muzika, gal šachmatai, o gal dailė ar kovos menai. Norisi, kad jis kuo anksčiau rastų tai, kas jį traukia, ir galėtų į tai gilintis. Mūsų, tėvų, darbas – būti šalia ir jam padėti, – dėsto Paulius ir priduria, kad sūnuje labiau pastebi organizatoriaus bruožų. – Greičiausiai Leonas bus į mamą, kuri yra mūsų teatro prodiuserė.“
Ar Leonas jau lankėsi filmavimo aikštelėje? „Kol kas dar ne, bet ateityje, jei scenos bus tinkamos jo amžiui – kodėl gi ne. Mačiau, kad Laurynas Bareiša atsivesdavo savo sūnų, Ramūnas Rudokas – taip pat. Manau, vaikams tai labai vertinga patirtis – pamatyti, kaip gimsta kinas, – sako aktorius ir čia pat nusijuokia: – Tėvai patys „užkrečia“ vaikus aktoryste, o paskui gąsdina: nebūk aktoriumi, nes tai labai sunkus darbas.“
Verta įsijungti
Serialas „Mirti Nidoje“ šią savaitę jau pasiekė žiūrovus. Klausiu Pauliaus: kodėl pirmadienių–ketvirtadienių vakarais vertėtų įsijungti TV3?
„Jei norisi veiksmo – įsijunkite. Jei pasiilgote romantikos – taip pat. Jei pasiilgote Nidos ir atostogų nuotaikos – būtinai įsijunkite. Jei trūksta įkvėpimo ar palaikymo – visa tai irgi rasite šiame seriale, – žada Paulius ir priduria: – Aš pats žiūrėsiu jį su smalsumu – labai noriu pamatyti, kaip viskas atrodo po montažo.“
Naujausi komentarai