Ką galima sukurti iš Lietuvos žolynų? Erdvę, ramybę, sakralumą – savo darbais tarsi sako dailininkė Laima Dzigaitė.

Kūryba kelia aukštyn

Iš augalinių pluoštų sukurtų dailininkės darbų paroda "Tave randu visuos daiktuos..." veikia Kauno menininkų namuose.

Kaip daugelis įsivaizduojame paveikslėlius iš augalų? Primityviausia forma, netempianti iki meno, yra moksleivių darbeliai. Kažkurioje kaimo mokykloje teko matyti tokį vaizdą – ant faršo indelių iš putplasčio priklijuota smėliuko, akmenėlių ir džiovintų arba dar geriau – dirbtinių gėlių. Na, taip, tai vaikų darbeliai, pagaminti technologijų pamokose (kurios anksčiau vadinosi tiesiog "darbais").

Silpnos technologijos, vargani darbeliai, kuriems panaudoti indeliai, atrodo, tebeskleidžia žalios mėsos kvapą. Ir jeigu galime įsivaizduoti kažką absoliučiai priešingo tiems indeliams, darbeliams ir kvapams, kažką traukiančio ne žemės ir visiško primityvizmo link, o keliančio aukštyn į amžinybę, tai galėtų būti dailininkės Laimos Dzigaitės kūriniai.

Tai ne šiaip gėlyčių padėliojimas. Ant pasteliniais dažais nutepto popieriaus lapo žolynus ji surikiuoja taip, kad susidaro įspūdis: darbe nėra nieko nereikalingo ar perkrauto. Jos darbai alsuoja tuščia erdve, kuri, kaip ir darbų tematika, kelia aukštyn, nuteikia apmąstymams apie amžinybę.

Maitinasi gamtos grožiu

L.Dzigaitės paveiksluose lapai, žiedlapiai, pūkai virsta šventaisiais ar mažais žmogučiais, kenčiančiais, vaikštančiais soduose, keliaujančiais, ieškančiais, kaip nurodo darbų pavadinimai, tiesos ir gėrio. Metaforų kupini simboliai, pasikartojančios vilties, meilės, mirties, prisikėlimo temos tampa autoriniu dailininkės parašu, jos darbus išskiriančiu iš kitų autorių kūrinių.

Pagal eilutę iš Rainerio Marijos Rilke's kūrybos ("Tave randu visuos daiktuos...") pavadinta paroda – naujausių, šią žiemą sukurtų L.Dzigaitės darbų paroda. Ukmergėje gyvenanti ir kurianti dailininkė prisipažįsta kurianti tik šaltuoju metų laiku.

"Viena kolegė taip yra pasakiusi: tik durnius gali kurti vasarą, kai aplink taip gražu. Vasarą man tie augalai net nekalba. Tada aš maitinuosi tuo grožiu, kuris yra sode, gamtoje, kur gali kalbėtis su žydinčiais augalais", – sako menininkė, vasarą pati susirenkanti paveikslams kurti reikalingus žolynus. "Net rinkti nereikia – daug ką imu tiesiog iš savo aplinkos. Žiūrėkite, čia – krapas, čia – iš nudžiūvusios puokštės", – sustojusi prie vieno paveikslų vardija pašnekovė.

Be išankstinio sumanymo

Prie popieriaus lapo L.Dzigaitė dažnai eina neturėdama išankstinių kūrybinių sumanymų. "Augalai, atrodo, patys dėliojasi – nereikia net galvoti. Atrodo, kad ne aš, o aukštesnė jėga vedžioja mano ranką", – ukmergiškė įsitikinusi, kad kūryba ir visa, kas harmoninga, gražu, iš žmogaus išeina tik iš Aukščiausiojo malonės.

Gana abstrakčiais paveikslų pavadinimais ji siekia neapriboti žiūrovų fantazijos. "Noriu, kad mano darbuose kiekvienas žmogus atrastų kažką savo. Kartais žmogus sako: o, aš toks sausas, bet žinai, tavo darbuose ir aš kažką atrandu, matau, – žiūrovų reakcijas prisimena dailininkė. – Dėl to ir verta daryti parodas: kad menininko darbuose žmogus atrastų savo pasaulį ir kai ką išsineštų."

Kas? L.Dzigaitės kūrybos paroda.

Kur? Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56).

Kada? Paroda veikia iki balandžio 9 d.

Stasys Urbonas

Menotyrininkas

Kada prieš dešimtį metų pirmą kartą pamačiau man nepažįstamos dailininkės iš Ukmergės L.Dzigaitės darbus, buvau giliai nustebintas ir sujaudintas paveikslų formos profesionalumo, estetinio kūrinių subtilumo, o daugiausia – dailininkės atrastojo palaiminga ramybe alsuojančio ir sielą užburiančio dar mums neregėto dvasinio kontinento – Žolynų pasaulio.

Kada šiandien pusė Lietuvos gali išvažinėti atostogų į visas keturias pasaulio puses, ieškodami egzotiškų kraštų gamtos grožio, aš stoviu prieš L.Dzigaitės kūrinius. Man nereikia ieškoti jokių pažadėtųjų žemių. Visko, ko mūsų sielai reikia, galima surasti savo namuose, savo tėvynėje.