K. ir M.Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje veikianti paroda stulbina ir pastūmėja diskusijon ne vieną jos lankytoją – tam paakina architekto Jono Lukšės piešiniuose užfiksuoti Kaune tebestovintys 82 maldos namai.

Knygos verti piešiniai

„Dvi vasaras paaukojau keliaudamas po Kauną ir piešdamas tušu išlikusius maldos namus. Norėjau juos įamžinti todėl, kad turėjau nemažai informacijos apie įvairių konfesijų šventoves, kai daugybę metų dirbau paminklosaugos srityje. Suprantama, man buvo žinomos tik tos, kurios buvo, kaip sakoma, paveldinės, o apie kitas informacijos ieškojau įvairiais keliais“, – paaiškino stebinančios maldos namų gausa piešiniuose parodos autorius.

Architektūrologas prof. Vytautas Levandauskas pažymėjo, kad J.Lukšės piešiniai atlikti labai kruopščiai ir sąžiningai, o jų reikšmė bėgant laikui tik augs.

J.Lukšės darbai sulaukė palyginimo su garsiojo architektūrinių peizažų kūrėjo Napoleono Ordos piešiniais. Nors XIX a., kai piešė pastarasis, taip pat buvo galima fotografuoti, jo atvaizduoti objektai – kur kas tikslesni, nes fotografuojant gali trukdyti, pavyzdžiui, netinkamas apšvietimas, medžiai.

Architektas pripažino, kad daugiausia laiko sugaišo piešdamas Įgulos bažnyčią, mat jos išorėje gausu architektūrinių detalių. Iš visų maldos namų seniausia – Kauno arkikatedra bazilika (XV a. pradžia), o jauniausia – Palaimintojo J.Matulaičio bažnyčia.

Architekto Juozo Poniškaičio nuomone, šie J.Lukšės darbai verti knygos. Juolab kad autorius yra surinkęs istorinę kiekvienų maldos namų metriką.

Ką galvoja dvasininkai?

Paroda išprovokavo jos lankytojų diskusiją apie šventovių architektūrą, o tiksliau – patvirtino J.Lukšės nuomonę, kad senoji maldos namų architektūra yra daug mielesnė širdžiai.

Modernūs statiniai nesugeba užmegzti ryšio su ketinančiu į juos užeiti žmogumi. Todėl žmonėms ne tas pats, kur melstis – Vytauto bažnyčioje ar agresyvios architektūros moderniuose maldos namuose. Būtent tai pabrėžė ne vienas parodos atidaryme apsilankęs kaunietis.

Lankytojai stebėjosi ne tik šiuolaikinių architektų sprendimais, bet ir dvasininkijos pozicija, priimant ar atmetant šventovių projektus. Parodos atidaryme dalyvavęs monsinjoras Vytautas Grigaravičius pripažino, kad jį liūdina šiuolaikinių bažnyčių architektūra. Anot monsinjoro, į Šilainius atvykę žmonės neskiria šventovės pastato nuo gyvenamojo namo. Ar tai normalu, retoriškai klausdamas kvietė susimąstyti dvasininkas.

„Kad ir kokiam Europos mieste būtum, visi keliai tave nuves į miesto širdį, kurioje stovi senoji bažnyčia su aukštu bokštu. Duok Dieve, kad mums pavyktų išsaugoti visas senąsias bažnyčias, nesudarkyti jų architektūros kurią nors atstatant“, – sakė monsinjoras.

Patenkintas diskusijomis

Parodos atidaryme dalyvavę ilgai JAV gyvenę Domas Akstinas ir Snieguolė Jurskytė tvirtino, kad modernios architektūros bažnyčios juos jau iš tolo atstumia, o ypač – tokios išvaizdos šventovė, kaip V.Krėvės prospekte dunksanti Naujoji apaštalų bažnyčia.

Anot S.Jurskytės, JAV lietuviai nieko panašaus nestatė – ten bažnyčias projektavęs Jonas Mulokas kelią į žmonių širdis grindė derindamas modernias medžiagas ir lietuviškas meno tradicijas. „Bažnyčia iš išorės turi atrodyti taip, kad norėtųsi į ją užeiti, o ne bėgti kuo toliau“, – trumpai reziumavo šventovės architektūros paskirtį S.Jurskytė.

Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius pasidžiaugė, kad miestiečiai neturi priekaištų mečetės architektūrai ir priminė, kad ją savo lėšomis 1930 m. pastatė valstybė, minint Vytauto Didžiojo 600-ąsias mirties metines.

J.Lukšė liko patenkintas parodos atidaryme kilusiomis diskusijomis. „Norėčiau, kad ši mano darbų paroda ne tik stebintų maldos namų gausa Kaune, bet ir priverstų suklusti naujų šventovių architektus bei dvasininkus, nuo kurių sprendimo priklauso, ar norės žmonės užeiti į maldos namus ir kokius architektūros “paminklus„ paliksime ateinančioms kartoms“, – reziumavo savo triūso ir parodos tikslą architektas.