Dviejų fotografų, André Lützeno ir Joanos Deltuvaitės, darbai šiuo metu pristatomi galerijoje „Meno parkas“. A.Lützenas iš Hamburgo tyrinėjo Europos „Išorinę liniją“ ir savo nuotraukose įamžino sutiktų žmonių gyvenimo akimirkas. J.Deltuvaitė lankėsi pas „Skvoterius“ (angl. „squat“ – neteisėtai užimtas namas) tokiuose didmiesčiuose, kaip Londonas, Amsterdamas ir Berlynas, ir fiksavo šių žmonių gyvenimą.

– Kokios jūsų asmeninės vertybės?

A.Lützenas: „Mano manymu, viena svarbiausių vertybių gyvenime yra pagarba. Labai svarbu sugebėti reikšti pagarbą ir kartu sulaukti jos iš kitų. Pagarba prasideda nuo žmogus elgesio viešumoje ir apima tam tikras dialogų bei pokalbių formas.“

J.Deltuvaitė: „O asmeniškai man didžiausia vertybė yra šeima. Taip pat tolerancija, mokėjimas bendrauti ir draugystė.“

– Kokią reikšmę jūsų gyvenime turi fotografija? Fotografija kaip būdas, padedantis išreikšti jūsų mintis apie vertybes?

J.Deltuvaitė: „Aš pasirinkau skvotų (angl. to squat – neteisėtai apsigyventi name) temą, kad žmonės suprastų, kad yra ir teigiama šio reiškinio pusė. Štai ką aš vadinu tolerancija.“

A.Lützenas: „Čia man taip pat svarbi pagarba ir klausimas, kaip elgtis skirtingose kultūrose ir kaip užmegzti pokalbius su žmonėmis. Žinoma, kiekviena situacija yra kitokia ir kiekvienas žmogus joje elgiasi skirtingai. Bet aš nenorėčiau savo nuotraukoms ar vaizdų sekoms užkrauti tokią moralinę naštą. Yra akimirksnio pastebėjimų, situacijų, trumpų į filmą panašių pasakojimų vėrinių, kurių eiga nuolat pertraukiama.“

– Ar pirminė jūsų projekto idėja keitėsi keliaujant?

A.Lützenas: „Žinoma, kad dirbant pradinė idėja kinta; tas kitimas, galima sakyti, yra tiesiog privaloma idėjos sudedamoji dalis. Tau keliaujant darbas įgauna pavidalą. Išvykęs aš neieškau suplanuotų vaizdų. Kai ėmiau plėtoti šį projektą, nė nenumaniau, kokie ekstremalūs bus pasienio regionai. Galų gale žvelgiant į savo fotografijas man kilo klausimas: kaip aš visa tai sudėsiu kartu? Taigi dabartinis mano projektas taip pat atspindi ir tą puikiąją Europos siekiamybę – sutaikyti visas skirtingas kultūras.“

J.Deltuvaitė: „Prieš rašydama savo projektą, maniau, kad patekti į tuos skvotus bus daug lengviau. Buvau girdėjusi, kad juose gyvenantys žmonės yra viskam atviri, tačiau iš tikrųjų dauguma jų yra neapsakomai uždari. Jeigu skvoteriai jus ir įsileidžia, jūs tiesiog neturėtumėte iš karto pulti daryti nuotraukų, nes jie nenori jokių problemų su vyriausybe ar policija.“

– Jūs viską pradėjote nuo idėjos. Tada suplanavote keliones ir išvykote. O kas nutiko jums nuvykus?

A.Lützenas: „Labai gražiai pasakė amerikiečių fotografas Charles Harbuttas: “Aš nedarau nuotraukų, nuotraukos suranda mane.„ Pirmiausia tu turi susidaryti įspūdį apie skirtingas vietas, kuriose lankeisi. Turi atsakyti sau į gausybę klausimų: apie kokią kultūrą kalbame; apie kokius savitarpio santykius; apie kokią politinę struktūrą; ką iš tikrųjų tu būsi pajėgus užfiksuoti? Yra daugybė situacijų ir vaizdų, kurie iš karto mane sužavi. Aš nestovėjau ir negalvojau, ar man reikia šių nuotraukų, kad sukurčiau tam tikrą kontekstą. Todėl žiūrovas vėliau gali atpažinti vietą ar kraštą, kuriame tuo metu buvau.“

– Ar praleidote daug laiko ruošdamasis keliauti į vietas, kurias aplankėte?

A.Lützenas: „Savaime suprantama, kad, prieš keliaudamas, aš išsistudijuoju, ko galima būtų tikėtis, bet kai nuvykstu, ten dažniausiai viskas būna visiškai kitaip. Todėl kad tada viskas būna tikra, o ne paremta kitų įspūdžiais. Nuotrauka, kurios laukiau ir dėl kurios iš viso ten keliavau, gali išeiti ir pati paskutinė.“

– Klausimas Joanai Deltuvaitei: kodėl jus sudomino skvotai ir kodėl pasirinkote būtent šiuos tris miestus – Londoną, Amsterdamą ir Berlyną?

J.Deltuvaitė: „Man buvo labai įdomu sužinoti, kaip skvoteriai apipavidalina savo gyvenamąją vietą, kai žino, jog bet kuriuo metu gali būti iškeldinti. Norėjau keliauti į sostines, nes ten aš turėjau daugiau kontaktų, ir paprasčiausiai būtent ten yra didesnė tikimybė sutikti skvoterių. Nors šių trijų sostinių kultūros ir skiriasi, tačiau skvoteriai labai panašūs visuose šiuose didmiesčiuose.“

– Tai ką išvydote, jus šokiravo ar sužavėjo?

J.Deltuvaitė: „Kai kuriuose iš namų aš jaučiausi labai jaukiai. Kitas svarbus faktas tas, kad skvoteriai gyvena bendruomenėje, kurioje žmonės rūpinasi vieni kitais, o to mūsų visuomenei labai trūksta. Kai kurie skvoteriai yra ypač atviri naujoms idėjoms ir žmonėms, bet, žinoma, ne visi. Aš buvau labai sužavėta tiek skvotų vidaus, tiek išorės erdvėmis. Tiesą sakant, šio projekto metu nemačiau nieko, kas būtų mane nuvylę ar šokiravę.“

– Kas padarė didžiausią įspūdį kelionėse?

J.Deltuvaitė: „Didžiausią įspūdį paliko skvoterių draugiškumas. Žinojau, kad Europoje skvotų nemažai, bet nė neįsivaizdavau, kad jų tiek daug.“

– Kaip suradote tuos namus?

J.Deltuvaitė: „Vien tik per asmenines pažintis. Tu turi pažinoti ką nors, kas galėtų tave skvoteriams pristatyti. Jei esi paprastas pašalietis, vidun tu nepateksi.“

– Kodėl nefotografavote žmonių?

J.Deltuvaitė: „Aš esu fotografė, kuri pirmiausia fiksuoja kasdienybę. Todėl mano fotografijose ir nėra žmonių. Mano projekto idėja buvo fotografuoti skvotus, jų interjerus, bet ne žmones, ne pačius skvoterius. Esu jiems be galo dėkinga, kad nieko neklausinėdami įsileido mane į savo namus. Esu padariusi ir keletą skvoterių nuotraukų, tačiau nežadu jų eksponuoti, nes pagrindinė mano idėja buvo leisti žiūrovams sutelkti dėmesį į kambarius, į erdves, kad iš jų pamėgintų įsivaizduoti, kaip atrodo patys gyventojai.“

– Kas didžiausią įspūdį paliko jums? (Klausimas Andre Lutzenui)

A.Lützenas: „Didžiausią įspūdį man padarė 210 afrikiečių atvykimas į Tenerifę. Juos išgelbėjo Ispanijos pasieniečiai, kai afrikiečių valtelės nuskendo visai netoli kranto. Sargybos laivą turėtume pavaizduoti kaip vilkiką, kurio denis buvo pilnas imigrantų. Kai pabėgėliai atvyko, aš buvau uoste. Tie žmonės buvo siaubingai išvargę, vos keli iš jų dar galėjo paeiti, todėl tiesiog turėjo būti išnešti iš laivo. Atrodė, ta ilga vargšelių eilė niekada nesibaigs. Iš tikrųjų, būdamas ten ir tai matydamas, jautiesi visiškai kitaip, negu skaitydamas apie tai žiniasklaidoje ar žiūrėdamas nuotraukas.“

– Ko pasisėmėte iš tokių vietų kaip Narva?

A.Lützenas: „Narvoje buvo sunku. Kaip ir visur kitur, kiekvienas išorinis perimetras buvo provincija, periferija, o ne kultūrinis centras. Bet Narva buvo ypatinga – jaučiausi kaip kultūrinėje dykynėje. Viešpatavo nuobodulys. Vienintelis dalykas, kuris įnešdavo šiek tiek gyvybės, buvo vilkikų eilės, besidriekiančios 12 km ties Rusijos pasieniu. Užfiksuoti tą nuobodulį nebuvo lengva. Mieste – didžiulis nedarbas. Vyrauja labai juntamas įtarus ir skeptiškas požiūris į svetimšalius. Tikriausiai todėl ir buvo labai sunku prie tų žmonių priartėti.“

– Kodėl žmonės jūsų nuotraukose atrodo lyg būtų iš kito pasaulio?

A.Lützenas: „Viskas susiję su kūrybos procesu, jo raida. Kartodamasis tiesiog pradedu sau nusibosti. Štai kodėl kiekvienam naujam projektui stengiuosi surasti kitokių nuotraukų – tam, kad charakterizuočiau skirtingus lygmenis: informacinį, emocinį ar atmosferos. Sprendimą daryti nuotraukas dieną ar naktį aš priimu spontaniškai.“

– Ar kelionėse pavyko bent kiek priartėti prie Europos vertybių?

J.Deltuvaitė: „Manau, man pavyko priartėti prie žmonių, kuriems artimos tos pačios vertybės, kurios yra svarbios ir man: šeima, tolerancija ir tarpusavio supratimas. Kitais žodžiais tariant, tai vertybės, kurios svarbios visai Europai. Pati didžiausia mano projekto sėkmė yra ta, kad pati skvoterių bendruomenė tapo Europos vertybe. Ji lyg valstybė valstybėje: su savo tradicijomis, vertybėmis ir taisyklėmis, tačiau kartais – ir nedraugiškais pavidalais. Norėčiau, kad ta kultūra būtų išsaugota.“

A.Lützenas: „Man ideali Europa man – skirtingų kultūrų ir autentiškų bruožų lydinys.“

A.Lützenas apie „Išorinę liniją“

Projektas „Išorinė linija“ – tai asmeninė patirtis, sukaupta kelionėje į Europos paribio regionus. Kur prasideda ir kur baigiasi Europa, ir kaip ten viskas atrodo? Vietinis pasienio susisiekimas, prekių ir kultūros mainai, legali ir nelegali imigracija bei religija čia tampa pagrindinės temois. Vertybinių nuostatų įvairovė Europos pakraščiuose – kartu ir šis projektas – pasitelkus fotografijos kalbą sujungiami į vieną visumą. Šis darbas nėra žurnalistinis reportažas apie esamą padėtį, nušviečiant visas jos aplinkybes. Ši kelionė į tolimiausius Europos taškus tėra asmeninė patirtis ir išgyvenimas, subjektyvi Europos refleksija ir ekskursas iš europietiško identiteto centro į jo pakraštį. Politiškai jautrūs dalykai atsiskleidžia tik iš arčiau pažvelgus į asmeninę-privačią tam tikrų kultūrinių kontekstų sferą. Tokie stebėjimai parodo, kas Europa yra ir kuo gali tapti.

Iš pradžių atsirado fotografijų sekvencijos, kurias buvo sunku sugrupuoti. Tai panėšėjo į kinematografinę mozaiką. Išsivystė ir savita ritmika, ne visiškai atitinkanti mūsų įsivaizdavimą apie Europos pakraščius. Buvo keliaujama į šias Europos pakraščių teritorijas: Ispanija – Melila, Italija – Tenerifė, Turkija – rytinė siena su Gruzija, Armėnija, Iranu.

A.Lützenas gimė Hamburge 1963 m. 1985–1991 m. Hamburgo aukštojoje vaizduojamųjų menų mokykloje studijavo laisvuosius menus ir vizualinę komunikaciją. Po to sekė studijos Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke. A.Lützenas vadovavo įvairioms fotografijos kūrybinėms dirbtuvėms: Galerijoje 37 Čikagoje; Fotografijos bienalėje Abidžane; Minervos meno aukštojoje mokykloje Groningene. 2001–2004 m. dėstė Muthesius aukštojoje meno mokykloje Kylyje; 2004–2005 m. čia perėmė profesoriaus – svečio pareigas.

J.Deltuvaitė apie „Skvotus“:

Ar egzistuoja nerašytų įstatymų kultūra, kuri formuoja skvoterių identitetą ir daro įtaką jų kasdienybei? Šis klausimas nuvedė mane į Amsterdamą, Berlyną ir Londoną. Aš sąmoningai vengiau portretų ir sutelkiau savo dėmesį tik į gyvenamąją aplinką. Norėjau sužinoti, kaip žmonės gyvena ir kaip negyvena, taip pat – kodėl jie taip gyvena. Mano tėvynėje Lietuvoje skvoteriai dėl savo atsiskyrėliško gyvenimo būdo dažnai mistifikuojami. Savo studijų Vilniuje metu aš gyvenau šalia neteisėtai užimto namo. Tame pastate gyveno mano pažįstami, kurie kartais ateidavo nusiprausti po dušu. Tuo pat metu ten buvo įsikūręs vienas žinomiausių alternatyvios muzikos klubų, kuriame grodavo grupės iš visos Europos. Šio namo gyventojai vėliau buvo iškraustyti. Man tai tapo postūmiu pasidomėti skvotais Vakarų Europos sostinėse. Savo tyrinėjimų metu sutikau labai uždarų skvoterių. Jie nelabai norėjo leisti pažvelgti į jų gyvenimą iš arčiau. Nors jie man ir leisdavo įeiti į namą, tačiau ne į butus. Kelis kartus man teko aiškintis, kokiu reikalu atėjau, neigti įtarimus, kad esu savivaldybės ar būstų priežiūros tarnybos atstovė. Apžiūrinėti kambarį be jo gyventojų aš siekdavau visiškai sąmoningai. Tai man atrodė įdomiau. Aš pastebėdavau mažiausias detales, asmeninius daiktus, jų išdėstymą ir spalvas. Tai padėdavo susidaryti vaizdą apie toje aplinkoje gyvenantį žmogų.

J.Deltuvaitė gimė 1981 m. Klaipėdoje. 2000–2006 m. studijavo fotografijos ir medijos meną Vilniaus dailės akademijoje. 2005 m. jaunoji fotografė tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare. J.Deltuvaitė jau yra pristačiusi savo fotografijas daugelyje nacionalinių ir tarptautinių parodų, tarp jų ir vykusiose Vokietijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje. 2005-aisiais ji apdovanota Kultūros ministerijos prizu už geriausią profesionalaus menininko metų debiutą.

Kas? Šiuolaikinės fotografijos paroda „Kas yra svarbu“.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Iki liepos 25 d.

Parodą Lietuvoje pristato Goethe’s institutas.

Klausimus pateikė Ingo Taubhorn / Fotografijos centras / Deichtorhallen ir Susanne Landwehr / Alfredo Toepferio fondas F.V.S.