Po šio epizodo kai kurie rėmėjai nusigręžė nuo komikų, daugelis žinomų žmonių viešai pasmerkė, o policija pradėjo tyrimą. Tačiau atsirado ir tokių, kurie gynė komikus – esą kalbėdami apie žmones su negalia, jie ne juos atstumia, o priešingai – įtraukia į viešą diskursą.

Kur ta riba tarp humoro ir patyčių? Ar yra temų, apie kurias juokauti negalima?

Komikų epizodas pasirodė po naujausios LRT laidos „Ko nesakyti“. Ši laida, kaip pasakoja jos dalyvė Reda Aurylaitė, skirta šviesti visuomenę apie neįgaliuosius. R. Aurylaitė komikų pasisakymus vertina vienareikšmiškai – tai buvo patyčios. Moteris neabejoja, kad neįgalieji, tarp jų – ir žmonės su achondroplazija, moka iš savęs pasijuokti, tačiau visai kas kita, kai iš jų juokiasi kiti, nepalikdami galimybės apsiginti. Jai nesuprantama, kad tokias patyčias gali skleisti suaugę žmonės.

Ypač jautriai ji reaguoja į tą komikų epizodo dalį, kurioje buvo šaipomasi iš vienos laidos dalyvės. R. Aurylaitė teigia – jei ši mergina būtų silpnesnė, didelė tikimybė, kad po tokių komentarų šiandien jos nebebūtų gyvos. „Patyčios – viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje tokie aukšti savižudybių skaičiai“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji atkreipia dėmesį, kad laidos „Ko nesakyti“ rengėjai prašė komikų pašalinti epizodą iš interneto, kad patyčios nesklistų toliau, tačiau jie to nepadarė.

Vienų metų dukrą auginanti moteris nerimauja, kad tokie komikų komentarai moko jaunąją kartą, esą tyčiotis – normalu.

Pasak vaiką su achondroplazija turinčio Ryčio Dailidės, atėjo metas griežtai pasakyti, kad juodasis humoras ir patyčios nėra vienas ir tas pats. Jis sako komikų epizodą priėmęs labai neigiamai, nes susidarė vaizdas, kad taip skleidžiama patyčių kultūra ir kad viską galima užmaskuoti žodžiais „juodasis humoras“. Humoristinio turinio kūrėjai, įsitikinęs jis, peržengė ribas.

Nebaudžiamumas varo į neviltį. Komikai turėtų susimąstyti, kad turi didelę auditoriją, jie daro įtaką kitų nuomonei, tad žodžius turėtų rinktis atsakingai.

„Nebaudžiamumas varo į neviltį. Komikai turėtų susimąstyti, kad turi didelę auditoriją, jie daro įtaką kitų nuomonei, tad žodžius turėtų rinktis atsakingai“, – sako R. Dailidė.

Vyras džiaugiasi, kad policija pradėjo tyrimą, be to, dėl neapykantos kalbos ir žmonių orumo įžeidimą kartu su bendraminčiais pats kreipsis į teismą. Šiuo metu renkamos lėšos teisinėms išlaidoms.

„Mes tikrai mokame juoktis, bet yra riba, kuri žeidžia, skaudina. Man, kaip tėvui, norėtųsi, kad žmonės atsistotų į neįgaliųjų vietą, patirtų tai, ką jie turi patirti. Gal tuomet pamatytų, kaip jų komentarai gniuždo žmones“, – priduria jis.

Pateisinti komikų negali ir televizijos laidų kūrėjas ir prodiuseris Dominykas Kubilius. Jo vertinimu, buvo peržengtos padorumo ribos, o humoro kultūra grįžo dešimtmečius atgal. Laisvoje, pažangioje visuomenėje tokio neva humoro būti negali, teigia jis. Prodiuseris atkreipia dėmesį, kad Vakarų komikai taip pat kalba apie skaudžias, sudėtingas temas, tačiau dažniausiai jie geba išlaikyti pagarbą tiems, apie kuriuos kalba.

„Juokas – dalykas rimtas“, – samprotauja kalbininkas Antanas Smetona ir ragina visus to nepamiršti, nes pamiršus galima prieiti prie tokių įvykių, kaip nutiko „Charlie Hebdo“ redakcijoje, kai 2015 m. kerštaudami už karikatūrą užpuolikai nužudė dvylika žmonių.

Jo teigimu, komikai galėtų turėti etikos kodeksą, o jame turėtų būti apibrėžta, kad negalima tyčiotis iš išvaizdos, negalios, asmeninio gyvenimo, rasės ir įvairių stigmą turinčių temų. Kas galima ir kas ne, atkreipia dėmesį, geriausiai apibrėžia baudžiamasis kodeksas.

Jo manymu, žodžiai patys savaime nieko nereiškia, svarbu kontekstas ir tai, koks santykis susiklosto tarp komunikacijos akto dalyvių ir adresatų. Negalėdami nuspėti, kaip reaguos adresatai, žodžius turėtume rinktis dar atidžiau, sako kalbininkas.