Gerai organizuota kelionė

"Jei nekeiki kalnų – kelionė nepasisekė", – juokauja kalnų žygeiviai.

Kone rimtai juos koneveikė ir trečios pagal dydį Baltijos šalyse "Fazer" kepyklos generalinis direktorius M.Snarskis. Tačiau, vos išsižadėjęs kalnų, jau po poros savaičių Mindaugas pradėjo  svajoti apie 6 km viršukalnę Nepale, kuriai įveikti reikia ne žygeivio, bet techninio alpinizmo įgūdžių.

Renjo La (5 465 m aukštis), Cho La (5 420) ir Kongma La (5 535) – labai sunkios, bet vienos gražiausių pasaulyje perėjų, kurias žino dauguma kalnų žygeivių.

Pirmą kartą Nepale M.Snarskis lankėsi 2014 m. Agentūros rengta kelionė šiek tiek nuvylė: grupėje buvo pernelyg daug žmonių, nebuvo atsižvelgta į skirtingas galimybes, kilo problemų dėl skrydžio iš Katmandu į vieną pavojingiausių pasaulyje Tendzingo-Hilario oro uostą Luklos miestelyje.

"Grupės vadovas pagreitino kelionę, nepaliko laiko aklimatizuotis, o tai ypač svarbu mažiau patyrusiems žygeiviams. Todėl iš keturiolikos žmonių, kurie tikėjosi įveikti visas tris garsias perėjas, pasisekė tik trims", – Mindaugas neslėpė, kad jis pakilo tik iki 5 340 m aukštyje įrengtos bazinės Džomolungmos (Everesto) stovyklos.

Antrąją kelionę į tą pačią vietą organizavo viena iš prityrusių keliautojų, todėl šį kartą į dvi iš trijų garsiųjų perėjų Nepale pakilo visi devyni bendraminčiai.

30 m – per pusvalandį

Pirmieji aukštikalnių sunkumai užklupo jau Lukloje – 2 800 m aukštyje, o dar didesni – šerpų sostinėje Namche Bazar (3 450 m).

Kasdien žygeiviai eidavo tris keturias ar net po vienuolika valandų.

"Daug kas priklauso nuo pasirengimo žygiui, jo organizavimo. Svarbu atrasti optimalų ėjimo greitį, – patarė M.Snarskis. – Geriau ateiti 40 min. vėliau ir nereikės gerti tablečių nuo galvos skausmo ar kalnų ligos. Žygiai kalnuose – puiki sąlyga ugdyti valią, kantrybę."

Tiesa, vyras neslėpė, kad visi žygeiviai patyrė savo sunkiausią dieną ir valandą.

"Man tokia buvo paskutinioji perėja – Renjo La, nors ji nėra  sudėtingiausia, – neslėpė Mindaugas. – Paskutinius metrus ėjau labai sunkiai. Iki bazinės Everesto viršūnės gali sutikti daug žygeivių, o kopiant aukščiau per kelias valandas nepamatysi nė vieno žmogaus. Artėjant iki Renjo La viršūnės sutikau besileidžiančius amerikiečius. Jie iškart pastebėjo, kad man sunku, ir nuramino sakydami, kad vertikaliai kilti teliko tik 30 m.

"Tu užtruksi tik pusvalandį", – tikino jie.

Po 30 min. kalnų keiksnojimą, sunkias mintis, ko čia reikėjo vilktis, pakeitė pusvalandį trunkanti palaima, euforija.

"Fantastiški vaizdai – nuo antrosios, ledu padengtos Cho La perėjos, pakilus į 5 km aukštį, ir nuostabi panorama nuo 5 550 m aukščio Kalapataro viršukalnės į Džomolungmą ir žemiau įrengtą bazinę stovyklą, – švytėjo M.Snarskis. – Tuomet suvoki, kiek tu jau įveikei ir kiek dar daug liko iki Everesto viršūnės."

Ant kabančio tilto

Žygeiviai nakvodavo mažuose viešbutėliuose, vadinamuose lodžijomis. Miegodavo miegmaišiuose su drabužiais.

Kartą viename viešbutėlyje truko lovų, todėl nepalietis užleido savo vietą.

"Paliko visus savo daiktus, sportinius batelius, patalynę, – prisiminė M.Snarskis. – Ryte pastebėjau, kad po baru miegojo jo žmona. Tačiau ji, kaip niekur nieko, nuoširdžiai šypsojosi. Kur miegojo šeimininkas, taip ir liko paslaptis."

Tuose viešbutėliuose nebūdavo nei šilto vandens, nei dušo, šilumą skleisdavo krosnelėje kūrenamas jakų mėšlas. Tokių kelionių metu, matydamas nepaliečius, Mindaugas mąstė, kiek nedaug žmogui reikia šiame gyvenime.

Nakvynė tokiuose viešbutėliuose kainuoja 1–3 dolerius už parą, tačiau didelis termosas arbatos – 12, porcija ryžių – 5 dolerius. Kaina didelė todėl, kad viską užtempti aukštai į kalnus kainuoja daug pastangų. Nešdami 3–4 kg kuprinę, pasiremdami kalnų žygio pėsčiomis lazdomis, žygeiviai stebėdavosi, kai matydavo nešikus, tempiančius milžiniško dydžio nešulius į kalnus.

"Šerpų sostinėje samdyti nešikai nešdavo dviejų žygeivių mantą, – pasakojo Mindaugas. – Iš pradžių tai šokiravo, glumino, bet vėliau supranti, kad jiems reikia darbo. Per dieną uždirbti 12–15 JAV dolerių – vienas pelningiausių darbų."

Žygeiviai žinojo, kad nepatartina samdyti nešikų Katmandu – Nepalo sostinėje, nes į kalnus dėl tokio atlyginimo neretai pasiryžta nepatyrę jaunuoliai, kurie aukštumose patiria didesnių problemų nei keliautojai.

Kalnuose daug kabančių tiltų, kurie keldavo virpulį aukščio baimę jaučiantiems žmonėms.

Ir, net pasiekęs kabančio tilto vidurį ar ir antrą pusę, jei pamatysi nešiką ar jaką, turi grįžti atgal, nes jiems – pirmenybė.

Vaikai džiaugiasi pieštukais

Nepalas – viena skurdžiausių pasaulyje valstybių, tačiau M.Snarskis su bendraminčiais įsitikino, kad ten gyvenantieji  laimingesni nei europiečiai.

"Jų veide švietė nuoširdi šypsena, jie moka džiaugtis mažais dalykais, tuo, ką turi, – teigė Mindaugas. – Kalnų kaimeliuose matėme labai daug vaikų, tačiau per tris savaites – tik vieną verkiantį."

Ten mažai odontologų, todėl patariama vaikams nedovanoti saldainių.

"Jei dovanų gaudavo du pieštukus, vieną iškart nunešdavo sesutei ar broliukui, – pastebėjo Mindaugas. – Nuo mažumės berniukai  padeda ūkyje, mergaitės – mamai namuose. Beje, moterys ir senoliai čia itin gerbiami."

Šv.Velykos su šerpais

Civilizacija ryškėja ir Nepale: prieš dvejus metus interneto ryšys buvo labai ribotas, dabar kas antrame viešbutuke – netgi belaidis.

Mobilieji telefonai įkraunami saulės elementais, tačiau už valandą tenka pakloti 5 dolerius, nepaisant, kad įsikraus tik 5  proc. Po stipraus žemės drebėjimo Katmandu dar likę daug apgriautų namų, šventyklų, smarkiai ribojama elektra.

"Mano skrandis jautrus. Nepale – kita laiko juosta, kitoks klimatas. Tomis pačiomis rankomis jakų mėšlą kraunantis ir po to garsiuosius koldūnus momo garuose verdantis vietinis virtuvės šefas, matyt, turėjo įtakos mano sveikatai. Dvi savaites teko  valgyti vien ryžius", – paklaustas apie maistą, sakė Mindaugas.

Beje, Nepalo kalnuose lietuviai sutiko ir šv.Velykas: specialiai vežėsi dažų kiaušiniams, lipdukų. Vietiniai mielai margino ir skaldė kiaušinius, kurie tiško į visas puses.

Turbūt kelionės metu Mindaugas pasiilgo jo įmonės kepamų bandelių?

"Oi, žinoma. Turėjome traškių "Jorės" duonelių, dešros, lašinių ir tuo mėgavomės", – nusijuokė "Fazer Bakery Baltic" generalinis direktorius.

Kvailystė ir svajonė

Kodėl Mindaugas susižavėjęs kalnų žygiais?

"Tik aktyviai gyvendamas, sportuodamas būsi sveikesnis, žvalesnis, darbingesnis ir kartu laimingesnis, – pastebėjo M.Snarskis. – Kopdamas negali daug kalbėti, dažnai lieki su savo mintimis, ir tuomet yra apie ką pamąstyti, tarsi pasikalbėti su savimi. Be to, išeidamas iš komforto zonos ribų, labiau išmoksti vertinti tai, ką turi."

Ir nors iš kelionės grįžo pavargęs, o kitą dieną darbo reikalais skrido į Suomiją, M.Snarskis švytėjo.

"Jei užsiminsiu apie kalnus, sakykite, kad esu kvailas arba parodykite vaizdo ir garso įrašą su šiais mano žodžiais", – sunkią akimirką Nepale į išmanųjį telefoną įsirašė savo žodžius Mindaugas.

Tačiau jau po dviejų savaičių į galvą vėl negailestingai ėmė belstis mintys apie kalnus.

"Po dvejų metų tikiuosi sulaukti savo keturiasdešimtmečio. Jau kilo mintis užkopti į kalną, kur reikia alpinisto įgūdžių, – prisipažino Mindaugas. – Nepale nusižiūrėjau kelias viršūnes 6 km aukštyje."