"Poezijoje sakomi du žodžiai. Pusę gyvenimo sakai "labas, pasauli". Paskui ateina metas pasakyti "sudie", – geraširdiškai šypsosi Algimantas Baltakis. Su poezija 80-metis poetas atsisveikina neseniai knygynuose pasirodžiusia rinktine "Antakalnio vigilijos".

Sustabdytos gyvenimo akimirkos

Nedideliame bute Antakalnio pradžioje lentynos lūžta nuo knygų. Ant sienų – vienas šalia kito sukabinti paveikslai. Pro langą matyti pušys ir kalnelis. Varnų kalnas – taip, pasirodo, vadinasi nedidukas kalnelis, ant kurio čiuožinėti savo vaikus ir anūkus vesdavosi A.Baltakis. Tradicija neužmiršta iki šiol – įsikibę proseneliui į ranką dabar siausti ant Varnų kalno skuba šeimos mažiausieji. Brangios minutės įamžinamos eilėraščiuose.

Poeto žodžių vertų akimirkų Vilniuje daug. Kiemsargis, šluojantis kiemą A.Baltakio dovanotais drabužiais. Gedimino pilyje pakeliama Lietuvos trispalvė. Jauno poeto mirtis Lukiškių aikštėje – tikras įvykis, kai buvo nužudytas vos 40-ies sulaukęs Raimondas Jonutis. "Žiaurus eilėraštis. Bet čia yra Vilnius – ir su savo baisybėmis, ir su savo šviesuliais, kaip ir gyvenimas", – filosofiškai į gyvenimo vingius žvelgė A.Baltakis.

Atrodo, viskas taip paprasta, kasdieniška, apie ką čia išvis rašyti? Tačiau A.Baltakis sugeba pamatyti. Apie Vilnių jis kalba su nenuslepiama meile, nors baigęs mokyklą Kaune čia visai nenorėjo važiuoti – mieliau būtų likęs su draugais ir studijavęs chemijos technologiją, kaip padarė beveik pusė jo klasės. Tik pastabi klasės auklėtoja nepraleido pro akis jaunuolio talento ir įkalbėjo važiuoti studijuoti lietuvių literatūros.

"Dešimt metų gyvenau kaime, dešimt – Kaune ir jau šešiadešimt gyvenu Vilniuje", – prabėgusius metus šypsodamasis skaičiavo rašytojas. Per tuos metus buvo visko: sunkaus darbo, garbingų apdovanojimų, dienų, kai rašydavosi labai lengvai, ir metų, kai negalėjo sukurti nieko. Karo padėtis ir valstybės perversmų. Laimingų akimirkų ir šeimos tragedijų. Sunku net patikėti, kad visa tai – vieno žmogaus gyvenimas.

Tačiau pasipūtimo, didžiavimosi savo pasiekimais nėra nei A.Baltakio akyse, nei jo kūryboje. Gyvenimas ir Vilnius čia toks, kokį gali pamatyti kiekvienas. Jei netingi atmerkti akių ir pamatyti žavingų smulmenų.

Kiekvienais metais rugsėjo 1-ąją poetas eina į Vilniaus universitetą – šią tradiciją yra sulaužęs tik du kartus. Pamato jaunų veidų, susitinka su dėstytojais, išgeria kavos, pasižiūri iškilmes, pasigraudina ir traukia namo.

O kiekvieną sekmadienio popietę – susitikimas su artimiausiais bičiuliais vienoje Vilniaus kavinių, kur padavėjos puikiai žino, ką reiškia užsakymas "kaip visada" – dvigubas brendžio, puodelis kavos ir pyragėlis "Madam Pompadur". Vieno gimtadienio išvakarėse tradiciškai atėjęs susitikti su draugu šioje kavinėje A.Baltakis rado susirinkusius savo bendrakursius. Nors įprastai kavinė dieną būna pustuštė, tąkart visur sėdėjo jo draugai, pasitikę jį plojimais. Ir visi užsisakę A.Baltakio "kaip visada".

Nuolatos menininkų apsuptyje

A.Baltakis džiaugiasi, kad šalia jo visuomet buvo nuostabūs draugai. Taip jau atsitikdavo, kad kažkaip atsidurdavo šalia artimos sielos bičiulių. "Aš prisimenu mažą tylią gatvelę / ir namą su numeriu nelaimingu trylika..." – taip prasideda vienas jo eilėraščių, pavadintas "Malonioji 13".

Šiuo adresu Vilniuje iki šiol stovi senas namas Žvėryne, kuriame gyveno jauna Baltakių šeima. Kaimynai name buvo neabejingi literatūrai. Čia gyveno Liudo Giros ir Jono Marcinkevičiaus našlės, Vytauto Sirijos Giros pirmosios žmonos tėvas, o gretimame name už tvoros – keturias A.Baltakio knygas iliustravęs Stasys Krasauskas, su kuriuo kas rytą susitikę jie maudydavosi Neryje. Tuomet upė dar buvo švari.

"Tai buvo tarsi rašytojų namas. Rajonas – labai gražus, ramus. Ten gyvendamas parašiau dvi knygas, susilaukėme abiejų vaikų. Galima sakyti, tas pirmas butas buvo mūsų šeimos pavasaris", – prisiminimais dalijosi A.Baltakis.

Gyvenimo vasarą šeima pasitiko Antakalnyje. Rajono pradžioje, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, buvo pastatytas namas rašytojams. Tarp naujakurių – Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis. Su A.Baltakiu jie ne vieną dešimtmetį buvo neišskiriama trijulė.

"Gyvendamas tame name pasiekiau visko, ką galima pasiekti tokiam kaip aš. Pradėjau darbą redakcijoje nuo mažiausios pareigybės, o tapau vyriausiuoju redaktoriumi, gavau valstybinę premiją, nusipirkau automobilį, prie Kauno marių su uošviu pasistatėme vasarnamį, labai daug knygų parašiau. Tai buvo mano garbingiausias laikotarpis", – pasakojo rašytojas.

Po 23 metų šį butą jis vis dėlto paliko. Toli nepabėgo – į kitą "rašytnamį" Mildos gatvėje. "Ten gal penkiolika metų gyvenau, ten buvo mano ruduo, maniau, ten ir numirsiu. Tačiau atėjo sunkymečiai, vaikai išėję, mūsų visos santaupos žuvosios dar tarybiniais laikais, taip ir likome be nieko. Pardavėme vasarnamį, išsimainėme turėtą butą į mažesnį. Dabar čia jau mūsų žiema", – gyvenimą skirstė A.Baltakis ir užtikrino, kad to, kas prarasta, nesigaili.

Tuo labiau kad ir vėl išsikraustė visai šalia – net autobuso stotelė nepasikeitė, o ir Varnų kalnas pro langą vis dar matyti. Tik seniau matydavo, kaip saulė virš jo leidžiasi, o dabar stebi, kaip kyla.

Kūryba – išėjusiam sūnui

Mažesnis butas, prarasti daiktai – visa tai nieko nereiškia. Tačiau viena netektis visam laikui pakeitė A.Baltakio gyvenimą. Kai visas pasaulis pasitiko naują tūkstantmetį, džiaugsmingai skaičiavo besiverčiančius nulius, iš gyvenimo savo noru pasitraukė Algimanto ir Sigitos Baltakių mylimas sūnus, talentingas restauratorius Saulius. Jo atminimui skirta dalis knygos eilėraščių.

Apie tai, koks buvo gyvenimas iki Sauliaus ir po jo, A.Baltakis papasakos naujoje dienoraščių pagrindu rengiamoje knygoje. "Savižudybė – labai rimta problema. 35 tūkst. nusižudėlių Lietuvoje – daugiau negu po karo miškuose partizanų žuvo! O dar kiek eismo avarijose patys užsimuša ir kitus užmuša. Nebranginama gyvybė pas mus. Svarbiausia, kas pakelia prieš save ranką, nepagalvoja, ką padaro savo artimiesiems. Saulius dvi dukras paliko", – skaudžia patirtimi dalijosi poetas.

Su sūnaus netektimi susijęs ir "Antakalnio vigilijų" pavadinimas. "Vigilijos yra budėjimas per naktį. Antakalnyje Saulius gyveno, Antakalnio kapinėse palaidotas ir mes taip pat čia atgulsime", – knygos vardo idėją paaiškino A.Baltakis.

Eilėraščiai virsta dainomis

Tačiau gyvenimas turi tęstis, kad ir kokiais skaudžiais randais išraižyta siela. Nesustojo ir rašytojo kūrybinis kelias. 2005 m. A.Baltakis išleido lyrikos rinktinę "Žvirblių žiemavietė", prieš porą metų knygynuose pasirodė dienoraščių knyga "Gimiau pačiu laiku" – ji sulaukė didelės sėkmės. Pagal šiuos žodžius parašytą dainą daugelis lietuvių gali padainuoti, tačiau toli gražu ne visi žino, kas šių įsimenančių eilučių autorius.

Apskritai A.Baltakis tituluojamas labiausiai dainuojamu lietuvių poetu. Kai kurioms dainoms melodiją kompozitoriai sukuria patys, įkvėpti poezijos, kiti atneša parašytas gaidas ir paprašo sukurti žodžius. Atsiranda tokių, kurie eilėraščius šiek tiek pakeičia – kad labiau tiktų prie melodijos, arba netyčiomis.

Populiarioji "Boružėlė septyntaškė" – taip pat A.Baltakio kūrybos vaisius, tik jos atlikėja Gintarė Karaliūnaitė iškraipė žodžius. Manė, kad tai – liaudies daina, kuri visiems dainuojant gerokai pasikeitė nuo pirmojo varianto. Su dainininke rašytojas susitarė gražiuoju – tik paprašė, kad albume išspausdintų tikrąją eilėraščio versiją.

Tarp poeto mėgstamiausių jo eilėraščių dainuotojų – grupės "Hiperbolė", "Vairas", šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Pagal A.Baltakio eilėraštį sukurta daina "Kaip gera žinoti iš anksto" pradedamas jo rinktinių dainų albumas.

Pasitaiko ir nesusipratimų, kurie poetą pralinksmina. "Yra tokia mano daina "Laivas" – grynai vyriškas tekstas. Kartais eilėraščiai lyties neturi, bet su meilės lyrika yra kitaip. Girdžiu, dainuoja ją moteris, rodos, Aistė Pilvelytė. Gražiai dainuoja, bet juk kokie žodžiai! "Mane klaidino tavo švelnūs skruostai", – tai ką, man barzda neauga? Arba "Iš tavo grožio raganiškų burtų man ir dabar išsivaduot sunku". Moteris vyrui sako? Nesąmonė", – kvatojo jis.

Dainų kūrybai poetas dar taško nededa. Galbūt sulauksime ir jo kūrinių vaikams. Tik eilėraščių knyga – turbūt jau paskutinė, su visą gyvenimą lydėjusiu žanru A.Baltakis nusprendė atsisveikinti: "Pusę gyvenimo viskas tau nauja, paskui atsiranda reikalas sakyti "sudie". Dabar man – jau toks laikas. Susigraudini, atsisveikini su pasauliu. Nepanikuoji, ramiai pasakai "ate ate"."