Lidijos Šimkutės gyvenimas padalytas perpus - pusė metų Lietuvoje, kita pusė - Pietų Australijoje. Amžina vasara dviejuose žemynuose.

Niekada nesibaigianti vasara

Į Lietuvą Lidija atvyksta pavasarį, o namo Adelaidėje grįžta taip pat pavasarį. Kai Lietuvoje ruduo ir žiema, Australijoje - šiltėja, ateina karšta vasara. Ruduo Adelaidėje primena vėsias mūsų vasaras. Tada Lidija vėl kraunasi lagaminus, keliauja į Lietuvą.
Dvi skirtingos kultūros ir du pasauliai. Jie abu sutelpa Lidijos širdyje ir yra savi. Taip ji gyvena pastaruosius šešerius metus, kai baigė dirbti dietologe ligoninėje.

Tauro kalno lobiai

Poetė dviejuose žemynuose po lygiai padalijo gyvenimą, kai prieš kelerius metus ryžosi nusipirkti butą Vilniuje. Nuo šio žingsnio kaip įmanydamas atkalbinėjo vyras Romas, turintis patirties statybų ir nekilnojamojo turto versle. Nestebina, kad jis buvo atsargus. Meniškos prigimties žmona praktinius namų rūpesčius patiki jam.

"Vyro nuomonės nepaisiau. O Romas labai stebėjosi, kaip aš su visais buitiniais rūpesčiais susitvarkiau. Jam patiko mano nedidelis, senovinis butas", - tvirtino poetė.
Kažkada Lidijos būstas sostinės centre priklausė Lenkijos maršalo ir diktatoriaus Józefo Piłsudskio broliui. Tiesa, anuomet butas buvo nepalyginti erdvesnis, bet sovietmečiu padalintas į mažesnius būstus.

"Tai nedideli mano svajonių namai - aukštos lubos, lipdiniai, senas parketas, gera aura. Antikvarinius baldus, apyvokos daiktus, tautodailės kūrinius, seno lino lovatieses, rankšluosčius, siuvinėtas pagalvėles pirkau sendaikčių turguje ant Tauro kalno", - džiaugėsi Lidija.

Gyvenimas čia ir ten

Poetės gyvenimo būdas čia ir ten - gerokai skiriasi. "Lietuvoje aš gyvenu aktyvesnį socialinį gyvenimą - poezijos skaitymas, kūrybos vakarai, koncertai, susitikimai, nuklydimai į miškus, kaimus ar vienuolynus pasiklausyti vienuolių giesmių. Mėgstu plaukioti ežeruose. Adelaidėje daugiau laiko skiriu šeimai. Aš - trijų anūkų močiutė", - juokėsi jaunatviška, liekna moteris.

Neseniai L.Šimkutė išleido jau septintą savo poezijos rinkinį "Mintis ir uola", todėl nuolat susitinka su poezijos mylėtojais. Lidija Lietuvoje bene vienintelė poetė, rašanti ir lietuviškai, ir angliškai. Ji turi pagalvoti, kuria kalba eilės gimsta pirmiau. Būna įvairiai.

Namai lyg meno muziejus

Ar Lietuvoje būdama tokia užsiėmusi atranda laiko rašyti? Protarpiais randa. Ką tik baigė rašyti prisiminimus apie grafikę Gražiną Didelytę, su kuria siejo ilgametė draugystė.

Kurti įkvepia ir jos namai Adelaidėje. Jie ypatingoje erdvėje - eukaliptų apgaubtas erdvus namas stovi netoli gražaus Morialtos parko. Rytais kalnuose čiulbant paukščiams Lidija užsiima joga ir "Thai chi". Prie namų gatvę kerta čiurlenantis iš parko gilumos upelis, nuolat skardi kukabarų klegesys ir kitų Australijos paukščių giesmės. Lidijos namuose stebina ir tai, kiek čia meno kūrinių, kurių, regis, nėra tik ant lubų.
"Mano svečių netrikdo, kad ir vonios kambaryje, tualete kabo paveikslai", - šypsojosi moteris.

Dauguma paveikslų, kitų dailės darbų atsivežta iš Lietuvos. Lidija yra sukaupusi labai turtingą žymių menininkų kūrinių kolekciją. Daug metų Lidija kolekcionavo lietuvių dailininkų ekslibrisus. Daugiau nei tūkstančio ekslibrisų kolekcija apkeliavo ir nemažai parodų.

Naujosios australės bėdos

"Lietuvoje mano šaknys. Mano tėvynė. O kur tikrieji namai? Turbūt seniai esu pasaulio pilietė. Visada mane valdė aistra keliauti, noras pažinti įvairias kultūras. Aplankiau daugiau nei 40 pasaulio šalių. Tačiau Lietuva visada buvo su manimi, nors ją palikau būdama vos dvejų", - apie sudėtingus gyvenimo vingius pasakojo Lidija.

Lidija gimė Žemaitijoje, Krakių kaime, netoli Mosėdžio. Antrojo pasaulinio karo metų gūsiai jos šeimą nubloškė į Vokietiją, o po kelerių metų - į žaliąjį žemyną. Būsimos poetės šeimos nariai buvo vieni pirmų naujųjų australų. Taip vadinami emigrantai, plūstelėję į Australiją po Antrojo pasaulinio karo.

"Tėvai buvo dideli tėvynės patriotai ir vaikams puoselėjo meilę gimtam kraštui, kalbai. Šeimoje su broliu kalbėjome tik lietuviškai. Tai buvo mano sielos kalba. Dėl to mokykloje turėjau bėdų. Buvau visai kitokia nei visi. Mandagi, tvarkinga, gražiai rašiau, išsitempusi lyg smilga ir nemokėjau angliškai. Australiukai apstodavo kaip kokią beždžionę ir tyčiodavosi", - vaikystės dienas prisiminė Lidija.

Mažoji Australijos vaidilutė

Mergaitė labai kentėjo ir bandydavo nusiraminti vaikščiodama upės pakrantėmis. Eiliuoti pradėjo visai maža, vos septynerių metų.

"Įsivaizdavau, kad esu vaidilutė. Rašydavau eiles ir jas aukodavau degindama. Taigi pirmoji kūryba paaukota seniesiems lietuvių dievams po Australijos dangumi. Bet vieną eilėraštuką prisimenu: "Oi, dievuli, tu žinai, kaip mum sunku ir čionai. Be tėvynės, be laukų, kaip čigonai be namų. Leisk mums grįžti dar tenai, kur bus mums tikrai linksmai. Su paukšteliais ten skraidyt ir vainikus rūtų pint. Ten ir gėlės tos gražesnės, ir jų kvapas malonesnis, nors ir čia nėra blogai, bet kas palygins su tenai". Matai, kaip aš idealizavau Lietuvą iš tėvų pasakojimų", - juokėsi Lidija.

Slaptos dvasinės paieškos

Lidija nuo mažens linko į meną - lankė baletą, grojo pianinu. Mergina mėgo ir sportuoti, buvo puiki tenisininkė, Australijos lietuvių krepšinio rinktinės narė. Lidija ir dabar didžiuojasi, kad Pasaulio lietuvių žaidynėse laimėjo teniso bronzos medalį, ją kvietė į Australijos valstijų krepšininkių rinktines.

Įgijusi dietologės specialybę gyveno Perte, o persikėlusi į Adelaidę sutiko Romą Pocių ir už jo ištekėjo.

Mažai kas žinojo, kad sveikos mitybos, gyvenimo būdo žinovė yra linkusi ieškoti ne tik fizinės, bet ir dvasinės darnos. Lidija rašė eiles, tačiau nedrįso jų rodyti viešai.

Takas į didžiąją literatūrą

"Aš idealistiškai poeziją pasirinkau rašyti lietuvių, ne anglų kalba. Rašydavau, bet nelabai žinojau, ką su eilėmis daryti. Tik 1972 m. pirmą kartą viešai skaičiau savo kūrybą Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese, vykusiame Jungtinėse Valstijose. Prie manęs priėjo Algimanto Mackaus fondo leidyklos direktorius Gintautas Vėžys bei poetas Henrikas Nagys ir paklausė, kodėl nieko nepublikuoju.

Jie ir Australijoje gyvenantys broliai rašytojai Jurgis bei Vytautas Janavičiai skatino mane rašyti ir tobulinti lietuvių kalbą. Esu ypač dėkinga Vytautui (su juo ilgai susirašinėjau), kuris skatino plėsti akiratį.

Amerikoje susipažinusi su žymiais lietuviais - Marija Gimbutiene, Jonu Meku, Alfonsu Nyka-Niliūnu ir kitais, suvokiau, kaip svarbu būti lietuve, saugoti kalbą ir tautinę savastį. Neakivaizdžiai baigiau lietuvių kalbos kursus Čikagoje, tęsiau lituanistikos studijas Vilniuje 1977-1987 m.", - apie vingiuotus takus į didžiąją literatūrą pasakojo Lidija.
Ilgas kelias tėvynėn

Pirmą kartą tėvynėje Lidija apsilankė 1977 m. Sovietinė realybė ją pribloškė. Tik po kelerių metų visiškai kita dvasia, tautinis atgimimas kaip viesulas pagavo Lidiją. Ji susipažino su daugeliu iškilių, šviesių žmonių. Dalyvavo steigiamajame Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime, tautinės vėliavos Trakų pilyje kėlimo iškilmėse.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kelionės į tėvynę tapo būtinybe, be kurios savęs jau neįsivaizduoja. O pastaruosius šešerius metus - ir be padalinto į lygias dalis gyvenimo dviejuose žemynuose.

Pasaulio garsenybės įvertinimas

Australijos lietuvė poetė pripažinta ne tik tėvynėje, žaliajame žemyne, bet ir kitose užsienio šalyse. Jos poezija yra išversta į 13 kalbų. Pati Lidija yra išvertusi australų, kitų tautų poezijos ir prozos į lietuvių kalbą. Ypač brangi poetei šiemet išleista knyga. Tam yra labai rimtų priežasčių.

"Eilėraščiai nepaprastai skaidrūs, parašyti pasaulio atsivėrimo būsenoje, kai poetinė įžvalga kyla staiga kaip skriejantis paukštis", - taip Lidijos kūrybą įvertino šiuo metu Australijoje gyvenantis Nobelio premijos laureatas Johnas Maxwellas Coetzee. Lietuvos skaitytojams jis žinomas iš prieš kelis metus lietuvių kalba išleistų romanų "Nešlovė" ir "Maiklo K gyvenimas ir laikai".

Lemtinga pirmoji pažintis

"Su šiuo žymiu žmogumi susipažinau Adelaidės rašytojų centre prieš dvejus metus. Jis mažakalbis, uždaro būdo, nerūko, negeria ne tik alkoholio, bet ir kavos, arbatos. Kai jam mane pristatė, rašytojas labai aiškiai pakartojęs mano vardą ir pavardę pareiškė: "esate pirmoji lietuvė, su kuria susipažinau". Užsimezgus pokalbiui, Lidija pažinties proga J.M.Coetzee padovanojo savo dvikalbį poezijos rinkinį "Vėjo žvilgesys".

"Gal po mėnesio prie namų pašto dėžutės pamačiau besikrapštantį dviratininką. Priėjusi nustebau, kad tai J.M.Coetzee. Jis ruošėsi į dėžutę įdėti lietuvių kalba išleistą savo romaną", - pasakojo Lidija.

Po kurio laiko jie vėl turėjo galimybę pabendrauti ir Nobelio premijos laureatas prasitarė, kad jam imponavo "Vėjo žvilgesys". Padrąsinta poetė paklausė, ar jis norėtų paskaityti ruošiamą naują poezijos knygą. Jos nuostabai J.M.Coetzee mielai sutiko ir parašė naujo kūrinio vertinimą. Lidijai sugrįžus į Australiją pasaulinį pripažinimą pelnęs rašytojas sutiko dalyvauti rinkinio pristatyme šių metų pabaigoje Adelaidės rašytojų centre.

Abiejų žemynų ilgesys

Būdama Lietuvoje Lidija pasiilgsta saviškių Australijoje - vyro Romo, sūnaus Lino, marčios Audros, jų vaikų Aido ir Ginto, dukros Danielės, žento Samuelio, jų dukrelės Mijos Allegros. Dukros šeima dabar gyvena Singapūre, todėl Lidija juos aplanko pakeliui į Lietuvą. Moteris džiaugiasi, kad anūkai supranta lietuviškai, o jos vaikai bando mažuosius mokyti lietuvių.

"Australija yra įaugusi į mane. Myliu šviesą, erdvę, vandenyną, eukaliptus, be jų po kurio laiko pasidaro sunku. Labai džiaugiuosi, kad likimas man dosnus: galiu būti ir čia, ir ten. Australijoje pasiilgstu Lietuvos. Jos medžių, ežerų, žydinčių alyvų ir kaštonų, ramunių pievų. Tada giliai atsidūstu - tai mano kraštas.

Kur mano namai? Jie - mano viduje. Jie ir Australijoje, ir Lietuvoje. Aš esu sukūrusi tėvynę savyje. Labai noriu, kad anūkai pamatytų Lietuvą. Noriu, kad jie pažintų protėvių žemę", - poetiškai, kiek pakiliai, bet nuoširdžiai prisipažino gyvenimą pusiau padalijusi moteris.