Apie aktorystės kasdienybę, gastroles užsienyje bei pažintą tautos veidą su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo teatro ir kino aktorė Nijolė Narmontaitė.
– Kuo gyvenate?
– Aš labai daug kuo gyvenu. Turiu be galo daug spektaklių. Su spektakliu-koncertu „Madinga pora“ važinėjam po visą Lietuvą ir netrukus skrisim į Airiją, nes pakvietė airiai lietuviai. Turime daug pakvietimų į užsienį, tik nėra laiko. Yra numatyti 25 spektakliai. Labai smagu, nes matome, kaip pakeliame žmonėms nuotaiką. Kai girdi juoką salėje, būna nepaprastai smagu.
– Ar tai tam tikra misija niūriame metų laike bei bendrame kontekste palaikyti nuotaiką?
– Taip. Su Arnu Švilpausku mes prikuriame etiudų, kuriuos keliame į socialinius tinklus ir iš žmonių sulaukiame gražių atsiliepimų apie tai, kad pakėlėme nuotaiką. Manau, kad tai yra labai svarbu.
– Kokia yra Lietuvos siela šiuo metu?
– Kai turiu susitikimus, važiuoju viena ir galiu pasikalbėti su žmonėmis, jaučiu, kad jie patiria daug nerimo ir nežinomybės. Bet po kiekvieno renginio išvažiuoju pakylėta ir nusiraminusi, nes matau, kad atnešiau žmonėms šiek tiek šventės. Man tai yra labai svarbu.
– Tai siela bendrąja prasme yra nerimastinga?
– Dabartinė padėtis nekelia didelio džiugesio, bet pagalvokite apie vieną dalyką. Karo metais žmonės vis tiek stengdavosi. Jie kurdavo teatrus pasislėpę ir sulindę po scena. Jie vis tiek repetuodavo ir dainuodavo. Galbūt bjaurybės, kurie šitaip sujaukė pasaulį, turi didelį norą, bet turime nepasiduoti.
– Jei mums reikėtų pastatyti spektaklį apie dabartinę mūsų būklę, koks jis būtų?
– Visai nenorėčiau tokio spektaklio. Kvailai nuskambės, bet mano nuostata yra tokia, kad šiandien reikėtų statyti gydomąjį spektaklį, kuris jis gydytų sielas. Reikia kaip įmanoma labiau kelti dvasią.
– Iš kur semtis jėgų tiems, kurie jų neturi?
– Mes labai greitai užsikrečiame. O kodėl neužsikrėsti teigiamu dalyku? Kriminalai pritraukia tiek žiūrovų, bet reikėtų valytis nuo to. Aš pažiūriu žinias, nes vis tiek reikia jausti pulsą, bet stengiuosi žiūrėti mažiau.
– Ar scenos žmogui šiandien lengviau prajuokinti ar pravirkdyti lietuvį?
– Prajuokinti. Labai lengva prajuokinti žmones, kai humoras yra grubus, bet kai atradome, kad galima prajuokinti šviesiai, buvo toks džiaugsmas. Dabar taip yra su „Madinga pora“. Visiems sakau, kad nereikia ieškoti ten gilumų ir prasmių, tai yra tiesiog geros nuotaikos užtaisas. Aš gyvenime nesu girdėjusi tiek daug besijuokančių žmonių, nors esu vaidinusi daug komedijų. Tai yra sunku, bet, pasirodo, įmanoma. O nėra nė vieno keiksmažodžio. Tai yra mano principas, nes aš negaliu pakęsti keiksmažodžių. Kaip smagu, kad masė žmonių išeina apgaubti juoko ir pakylėti. Tada pagalvoju, kokią nuostabią profesiją turiu. O kituose spektakliuose bus galima ir paverkti.
– Ar spektaklių žiūrovas keičiasi? Esate scenoje daug metų. Ar dėmesio valdymas skiriasi?
– Galbūt publika tikslingai eina ten, kur jiems reikia. Aš kai ką pajutau. Su akordeonistu Andriumi Balachovičiumi esame paruošę poezijos ir šansonų programą meilės tema „Apie tave ir tau“. Tai poezija, programa trunka virš valandos. Paliesiaus dvare turėjome pilnutėlę salę žmonių, kurie atidžiai klausėsi. Bet kai viename festivalyje rodėme tą programą, buvau labai nustebusi. Priėjo vyras su žmona ir tas vyras pasakė: aš niekada neverkiu, kur jūs mane nuvedėt? Jo akys buvo pilnos ašarų ir jis sakė, kad tiesiog išsivalė. Kitą kartą turėjome programą, į kurią pradėjo rinktis vien vyrai. Mes su Andriumi susižvalgėme ir svarstėme, kas čia bus? Ar vyrams tą poeziją klausyti? Renginys praėjo nuostabiai. Kartais patys įsitikiname, kad poezijai reikia jautrių žmonių, gilesnio turinio mėgėjų, bet ten buvo būrys verslininkų, kurie viską taip gerai priėmė. Aš manau, kad reikia pataikyti į temą. Džiaugiuosi, kad šiuo metu turiu ir poezijos programų, ir asmeninių koncertų su labai linksmomis istorijomis.
– Ar kai ruošiatės, žinote, kas suveiks ar suvirpins net užkietėjusias širdis?
– Dažniausiai jaučiu, bet dar dažniau būna taip, kad pasitikrinu jau pirmame pasirodyme. Kartais su partneriu susižvalgome ir svarstome, iš ko jie juokiasi? Sakome, kad niekada nepatikėtume, jog čia buvo iš ko juoktis. Kartais atspėju, o kartais ir nebūtinai.
– Kuo šiandien lengviausiai prajuokinti lietuvius salėje?
– Šeimyninės peripetijos ir nesutarimai leidžia visiems atpažinti tose situacijose. Tai labiausiai ir pakelia nuotaiką.
– Kaip užsienio lietuviai jus priima?
– Dabar skrisime į Airiją su Arnu Švilpausku, su „Madinga pora“. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenantiems lietuviams norisi tos nuotaikos. Dėl to ten ir keliausime. Vasarą su vyru keliavome į Norvegiją ir lietuviams nepaprastai patiko Pauliaus paskaita. Pirmoje dalyje buvo ašarų, o antrojoje dalyje buvo mano programa perpildyta juoko ašarų. Turėjome pasirodymus keliuose Norvegijos miestuose. Labai džiaugėmės, kad mus taip gražiai priėmė ir pakvietė. Yra tiek daug nuostabių lietuvių, gyvenančių kitur. Labai smagu girdėti, kad didžioji dauguma ruošiasi grįžti ir kad namai yra čia. Ten mus priima dar stipriau nei Lietuvoje. Gal todėl, kad jie turi mažiau kultūros ir pasirodymų. Praėjusią vasarą teko keliauti po Ameriką, gavau kvietimus koncertuoti penkiose valstijose. Mūsų klausė, ką organizuoti mums yra įdomiausia. Tai yra žvejyba. Kur tik keliavome, tiek Amerikoje, tiek Norvegijoje visur žvejojome. Smagu, kad galime derinti darbą su hobiais. Atsirado daug naujų pažinčių ir draugų. Kadangi aš labai mėgstu keliauti, mums tai buvo atgaiva. Esu bendravusi su lietuvių bendruomenėmis Šveicarijoje, Airijoje, Kanadoje, Amerikoje, Liuksemburge ir dar daug kur.
– Ar ten daugiau optimizmo nei Lietuvoje?
– Gal mums atrodo, kad jie yra atitolę, bet nieko panašaus. Jie labai serga už Lietuvą. Aš labai stipriai jaučiu tą Lietuvybę.
– Stipriau nei čia?
– Dažnai taip. Jie taip ruošiasi dainų šventėms, siuvasi rūbus, kad visi atrodytų kaip „ledas“. Man yra taip gražu, kad jie deda tiek pastangų. Kartais mes sakome: jie išvažiavo, tai kokia čia meilė Lietuvai? Nereikėtų taip sakyti. Aš pajutau labai daug ilgesio. Daug kas išvažiavo todėl, kad negali išgyventi ir išmaitinti šeimos.
– Lietuvoje dažnai verkiame, kad traukiamės ir jauni žmonės mažiau nori turėti atžalų. Ar tai yra grįžtamas dalykas, ar prieš vėją nepapūsi, nes jaunimas kitaip kuria savo gyvenimus?
– Mus supa nerami padėtis, nežinia, kas laukia. Atrodo, kad daug lengviau įsigyti šunį nei užauginti vaiką. Aišku, šunys ir katės yra labai gražu. Aš pati labai norėčiau, bet aš tiek daug lakstau, kad gyvūnėliui tai būtų tik stresas.
– Jei duočiau jums burtų lazdelę ir leisčiau pakeisti vieną dalyką Lietuvoje, kas tai būtų?
– Panaikinčiau susipriešinimą tarp žmonių.
– Kodėl esame susipriešinę?
– Turime kažkokį geną. Ankstesniame istoriniame periode buvo tiek daug įskundimų, kai kaimynas pasiuntė kaimyną į Sibirą. Norėčiau, kad mes laikytumėmės vieningai. Mes turime gerumo savyje.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai