Jos tvirtina, kad dažymas augalais – didžiulė bendra iš seniausių laikų paveldėta pasaulio tautų tradicija, kurios neturėtume pamiršti.

„Viduramžių apranga buvo tikrai įvairi ir labai puošni ir įsivaizdavimas, aišku, yra toks, kad tai buvo beveik drapanos, bespalviai prastos kokybės audiniai, bet iš archeologinių radinių mes matome, kad tai buvo neįtikėtinai kruopščiai ir kokybiškai nuausti, suverpti audiniai, buvo naudojamos gana sudėtingos audimo technologijos audimo“, – pasakoja gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ narė R. Beržanskytė.

Žinių siūlų dažytojos semiasi iš archeologinių šaltinių, literatūros, senų žmonių pasakojimų ir gausių eksperimentų. Sako, ne vieną iš pradžių neįmintą spalvos kilmę pavyko atkurti, nes net Lietuvoje auga septynios dešimtys dažančių augalų, kurių galima prisirinkti pavasarį ir vasarą.