– Rugile, prisipažinsiu, slapčia pavirtau mokine ir klausiausi jūsų audringos gyvenimo istorijos…

– Puiku. Kuo daugiau žmonių žinos mano klaidas, tuo daugiau jų pasidarys išvadas ir jų nekartos.

– Ką veikiate šiuo metu, kai jau metus laiko neberūkote marihuanos ir nebevedate šamanizmo seansų?

– Dirbu pagal specialybę, šiuo metu – per skaipą. Amsterdame baigiau džiazo vokalo studijas. Kelis kartus bandžiau dalyvauti nacionalinėje "Eurovizijos" atrankoje, buvau visai neblogai įvertinta komisijos. Esu krikščioniškos muzikos mokyklos mokytoja, steigėja. Tai gydančios muzikos mokykla. Ji neša žinią, kad kiekvienas žmogus gali nuostabiai dainuoti. Man muzika – ne pasikraipymas scenoje, bet sielą iki dangaus aukštybių pakylėjantis dalykas. O dar su drauge ėmėmės kur kas žemiškesnės veiklos, kurią pavadinome "Mano mamos žolelės", tad, kai neturiu vokalo pamokų, mielai kapstausi darže.

– Esate trisdešimties, bet klausantis jūsų istorijos susidaro įspūdis, kad gyvenimiškoji jūsų patirtis – tarsi seno žmogaus, per savo gyvenimą jau išbandžiusio daugybę dalykų… Vienas jų – narkotikai. Kodėl pradėjote juos vartoti?

– Iš smalsumo ir iš įsivaizdavimo, kad tai, ką dariau, buvo savotiška psichologijos studija. Tuo metu studijavau psichologiją, tad man buvo be galo įdomu, kaip narkotikai keičia vidinę būseną. Paprastas gyvenimas tais laikais man atrodė perdėm nuobodus, tad ieškojau būdų, kaip į jį pažvelgti kitu rakursu. Taip atradau marihuaną, iš žydinčių kanapių viršūnėlių išgaunamus narkotikus. Jų sudėtyje yra apie 400 skirtingų cheminių medžiagų. Pagrindinis psichiką veikiantis komponentas yra tetrahidrokanabinolis. Nuo šio komponento kiekio priklauso narkotiko poveikis: kuo daugiau šio komponento kanapėse – tuo stipriau marihuana veikia organizmą. Beje, pasaulyje tai bene dažniausiai vartojama svaiginamoji medžiaga. Apie ją sklando daugybė mitų, bandančių įteigti, kad marihuana – viso labo nekaltas narkotikas. Jei atvirai, buvo laikas, kai ir aš taip maniau.

Marihuana duodavo tik trumpalaikį malonumą, įkvėpimą, o kitą dieną visi ją rūkę jausdavome vienodus padarinius: nuovargį, atbukimą, proto neaštrumą.

– Manyti galima daug ką, bet marihuanos dar ir gauti reikia…

– Oi, kad jūs žinotumėte, kaip šiais laikais tai paprasta… Kol buvau Lietuvoje, pirkdavau marihuanos kartą ar du per savaitę, o išvykusi studijuoti į Nyderlandus (kaip geriausia savo kurso studentė, gaunanti nemažą stipendiją) paleidau vadžias… Mečiau psichologiją, pradėjau studijuoti muziką. Kalbant sąžiningai, moksluose laikiausi tik savo talentu, visiškai neįdėdama jokių pastangų, darbo.

– Kas pasikeisdavo parūkius marihuanos, kiek ilgai buvote priklausoma nuo jos?

– Dešimt metų buvau priklausoma nuo marihuanos. Šios narkotinės medžiagos veikimas buvo trumpalaikis. Jei vakare parūkydavau, tuo momentu būdavo gera, o ryte atsikėlus, matyt, krisdavo seratonino kiekis kraujyje ir smegenys pykdavo, būdavo nepatenkintos. Marihuana suteikdavo tik trumpalaikį malonumą, įkvėpimą, o kitą dieną visi ją rūkę jausdavome vienodus padarinius: nuovargį, atbukimą, proto neaštrumą.

– Ką darydavote parūkiusi – kurdavote, dainuodavote, rašydavote tekstus?

– Absoliučiai viską. Ir kurdavau, ir gamindavau valgyti, ir bendraudavau su draugais, ir mylėdavausi su vaikinais, ir važinėdavau dviračiu, ir vaikštinėdavau po muziejus. Stipriai apsvaigusi. Be marihuanos jausdavausi kažkokia nevisavertė – nebesugrįždavo tas proto žvalumas, atminties aštrumas. Būdavo sunku prisiminti, įsisąmonintri informaciją, sukaupti dėmesį ir pan. Žodžiu, dabar pajuokausiu, kad man, kaip buvusiai psichologei, susiformavo psichologinė – ne fizinė – priklausomybė nuo marihuanos. Kūno nelaužydavo, jei jos nerūkydavau, bet būdavau suirzusi, depresyvi. O daugumą mano draugų iš tiesų kamavo depresija, nes tas laimės pojūtis rūkant ir nerūkant nuolat krisdavo tai aukštyn, tai žemyn…

– Ar priklausomybė nuo marihuanos nuolat didėjo? Ko gero, bandėte ieškoti stipresnių narkotikų, kurie sukeltų didesnį malonumą?

– Tiesą pasakius, priėjau tokį kelio galą, kai rūkydavau dieną naktį, bet tai nebepadėjo. Kitaip sakant, nebesukeldavo norimo kaifo. Tada draugai paprotino, kad reikia kelias dienas nerūkyti, jei nori pradėti jausti tą gerumą. Ačiū Dievui, kažko stipresnio neieškojau. Nežinau, kodėl… Tiksliau, žinau. Net ir rūkydama marihuaną, buvau tvirtai įsitikinusi, kad tai natūrali medicina. Kaip žinome, yra dviejų rūšių narkotikai – cheminiai (gaminami laboratorijose) ir natūralūs iš gamtos (marihuana, grybukai, ajavaska, kaktusai, varlių ir rupūžių išskyros, visokios šaknys). Tai štai – aš vartojau tik tuos augalinius, natūralius narkotikus, nes buvau "New Age" judėjimo narė, tam tikrų apeigų vedėja, tikinti, kad visi tie brudai yra Dievo sukurti augalai, skirti žmonėms dvasiškai augti, tobulėti, valytis. Vartojau juos pati ir kviečiau tai daryti kitus.

– Ir niekada nebandėte cheminių?

– Tiesa, kelis kartus bandžiau. Vieną sykį draugai įkišo man metadono tabletę. Tai itin stiprus narkotikas, lengvesnis heroino pakaitalas. Patyriau baisią priklausomybę jau nuo pirmo karto. Ačiū Dievui, neradau, kur jų gauti, tad neturėjau galimybės pratęsti jų vartojimo. Tas kelias dienas, kai bandžiau jų lyg iš po žemių iškasti, savijauta buvo tragiška. Nenoriu net prisiminti… Paskui, pamenu, mane dar narkotikų prekeivis paprotino, kad jokiu būdu tų tablečių neimčiau – vėliau bus visiškai blogai.

– O kokia tuo metu buvo jūsų fizinė sveikata? Amsterdame studijavote džiazo vokalą ir turbūt žinojote, kad rūkymas kenkia plaučiams, balso stygoms?

– Žinoma, ir aš, kaip dainininkė, netgi jaučiau tą poveikį. O dar jaučiau skausmelį inkstuose (iš nugaros pusės tokį nemalonų diegimą), tačiau nekreipiau į jį dėmesio. Kaip ir į bendrą raumenų išglebimą, taip būna parūkius. Kai kurie vyrai sugeba ir rūkyti, ir sportuoti, t.y. tuos raumenis išlaikyti aktyvius, bet aš to nebandžiau. Pasidariau išglebusi kaip tešlutė. Norėjosi nuolat gulinėti, gyventi neaktyviai.

Beje, rūkantys marihuaną negali vystyti jokių ilgalaikių planų, nes viskas, ko jie griebiasi, greitai baigiasi ir virsta trumpalaikiais ekstaziniais užsidegimais. "O taip! Darysiu! Gelbėsiu pasaulį!" – ir šnipštas. Beveik visų žmonių, kuriuos aš pažinojau ir kurie buvo įklimpę į marihuanos rūkymą, karjera nepasistūmėjo nė per žingsnį į priekį. Tiesiog gyveno iliuzijomis apie save, o realybėje nuolat didėjo skirtumas tarp jų dabarties (ką jie apie save mano) ir ateities (kur jie turėtų būti). Žodžiu, sirgo totalia tinginyste – tai dar vienas iš šalutinių efektų, pasireiškiančių rūkantiems marihuaną.

– Gal gyvendama Nyderlanduose turėjote kokią nors artimą draugę ar draugą, kurie ne tik nerūkytų, bet ir stengtųsi padėti jums atsikratyti šios priklausomybės?

– Tuo metu draugų ieškojau tiktai tokių, kurie su manimi rūkytų: su kitais man buvo tiesiog nuobodu. Neturėjau apie ką su jais kalbėtis. Tik su parūkiusiais atrasdavome bendrų temų. Turbūt vienintelė nuoširdi, gero man linkinti draugė buvo mano mama. Deja, ir su ja nebuvau visiškai atvira. Mama žinojo, kad rūkau žolę, bet nenutuokė, kaip dažnai aš tai darau. Slėpiau nuo jos. O tai ir yra pirmas priklausomybės požymis. Tu nebegali kalbėti tiesos – turi išsisukinėti. Mano psichologinė būsena pradėjo kirstis su mano dar nuo gilios vaikystės puoselėjamais idealais. Vienas iš jų buvo… tiesa. Suvokiau, kad mindau savo idealus, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Teisinausi, kad žolės rūkymas man padeda neva išgyventi šiame žiauriame ir neteisingame pasaulyje, o be marihuanos aš neturėčiau kaip atsipalaiduoti ir išlikti sveiko proto. Taigi, visą laiką melavau sau, nors ir turėjau vidinį įtarimą, kad sergu priklausomybe.

– O kai atėjo supratimas, kad ir gamtiniai narkotikai yra blogis, ką darėte – ieškojote pagalbos priklausomybių centruose, sveikatos įstaigose, siūlančiose įvairias gydymo programas?

Jaučiau, kad tai blogai, bet parūkiau. Tada dar nežinojau, kad blogis yra daug stipresnis, nei mes apie jį manome.

– Ne. Nebandžiau. Tais laikais aš domėjausi įvairiomis religijomis, skirtingais šviesos mokytojais – Jėzumi, Buda, Mahometu. Maniau, kad visų mokytojų žinutės yra apie tą patį. Bet kai vieną dieną priėjau kelio galą, aš kreipiausi į Jėzų. Prašiau pagalbos būtent Jo. Kodėl nesikreipiau į sveikatos įstaigas? Nes nesijaučiau fiziškai labai blogai. Tiesiog mane kamavo psichologinis diskomfortas. Buvau visiškai susipainiojusi ir nebeapsikentusi paprašiau Dievo pagalbos.

Norite – tikėkite, norite – ne: įvyko stebuklas. Tik taip galiu pavadinti tą patirtį. Į mano sąmonę, širdį atėjo suvokimas, kad visas mano ligtolinis gyvenimas, tiksliau, pats "New Age" judėjimo inspiruotas gyvenimo būdas, yra apgaulė. Blogio apgaulė prieš gėrį. O aš juk nenorėjau, kad blogis triumfuotų… Tą patį vakarą, labai nuoširdžiai maldavusi Jėzaus pagalbos, aš užmigau, o ryte atsikėliau tarsi naujas žmogus. Nuo tos dienos marihuanos daugiau neberūkiau. 2019-ųjų vasario 15-oji – dar viena mano gimimo diena.

– Nustojusi rūkyti žolę turėjote mesti ir šamanizmą?

– Taip. Turėjau pripažinti sau ir kitiems, kad nesu tikra šamanė – o tik apsišaukusi mokytoja, tokia pati, kaip ir kiti mano draugai apsišaukėliai. Nuėjau ieškoti pagalbos pas kunigą egzorcistą Kęstutį Rugevičių – juk gydyti turėjau dvasią, o ne kūną. Atlikau viso gyvenimo išpažintį ir taip pradėjau savo naują gyvenimo kelią krikščionybės šviesoje. Prašiau Dievo, kad jis mane vestų, neleistų sugrįžti į visą tą maišatį, kurią pati sukūriau savo gyvenime. Tuo metu buvau dvasiškai palūžusi: graužė sąžinė, nes per tuos šamanizmo seansus pati gėriau ir kitus žmones girdžiau narkotikais. Žodžiu, ne tik pati buvau paklydusi, bet ir daug žmonių patraukiau paskui save.

– Nepykite, truputį paironizuosiu: vieną rytą jūs – dar šamanė, o kitą – jau persikeitusi ir supratusi, kad visa tai, kas anksčiau buvo jūsų gyvenimas, – iš velnio?

– Ne viską gyvenime gali matyti plika akimi. Yra dalykų, kurių nematai, kuriuos sunku suvokti, bet jie egzistuoja. Taip nutiko ir man. Kai savo noru, sąmoningai paprašiau Dievo pagalbos, pasakiau – kad nebenoriu taip gyventi, kad tai klaida, jau kitą rytą atsibudau kaip visai kitas žmogus. Nebeturėjau jokios rytinės depresijos, kuri anksčiau kamavo, jokio potraukio žolei anei paleistuvavimui, kuris anksčiau buvo mano gyvenimo palydovas. Pasijutau saugi.

– Jei dabar galėtumėte pradėti viską nuo pradžių – o būtent nuo to taško, kai dar nebuvote pabandžiusi marihuanos, ką darytumėte kitaip?

– Oi… Kadangi žinau, kad negalima nieko atsukti atgalios (o dar žinau, kad galų gale viskas išeina į gera Dievą mylintiems), tai nieko nekeisčiau. Manau, kad visa šita patirtis pasitarnaus geriems tikslams, kad kiti nekartotų mano klaidų. Gyvenime galėjau pražūti daugybę kartų... Dvejus su puse metų gyvenau tarsi klajoklė. Nenorėjau turėti anei nuolatinių namų, anei telefono. Gyvenau Meksikoje, Havajuose, Turkijoje. Blaškiausi po visą pasaulį. Rengiau ajahujaskos ceremonijas, o gyvenau žmonių namuose. Bet kažkas mane visą tą laiką saugojo… Dabar tvirtai žinu, kas.

– Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, kuriems vis dar smalsu pabandyti – parūkyti žolės, paragauti tabletės, dalyvauti kokiose nors šamaniškose apeigose – ir kuriems visa tai skamba kaip nutrūktgalviškas žaidimas?

– Atsisakyti patį pirmą kartą. Tai svarbiausia. Man buvo gal devyniolika, kai įvyko pats pirmasis mano mūšis. Pamenu, ruošiausi kažkokiam psichologijos egzaminui ir susisukau tik vieną cigaretę… Puikiai pamenu iki šiol, kaip tada dvejojau. Viena mano pusė sakė: taip, parūkyk, bus gera, tu gi studijuoji psichologiją – patirsi kažko naujo; o kita, geroji, mano pusė prieštaravo: jokiu būdu to nedaryk, negali priimti į savo kūną nieko, kas keičia sąmonę. O tada – ir vėl ta blogoji: nedvejok, tu gi neturi priklausomybių, tavo tėvai – irgi, tad tavo kraujyje nėra tų genų, kurių veikiama taptum priklausoma.

Kaip jau supratote, aš pralaimėjau pirmąją kovą. Jaučiau, kad tai blogai, bet parūkiau. Tada dar nežinojau, kad blogis yra daug stipresnis, nei mes apie jį manome. Ypač jis pavojingas žmogui, kurio širdyje nėra Dievo. Tokia tuo metu buvau aš. Taigi, pralaimėjau savo pirmąjį mūšį ir dešimčiai metų tapau priklausoma. Todėl jauniems žmonėms visų pirma norėčiau palinkėti nepasiduoti tai pirmajai pagundai. Klausytis savo širdies balso, kuris kalbėjo ir man. Deja, veltui…

Žinau, kad mano pasveikimo istorija gali būti sutikta su šypsena. Prašau tik vieno – tegul jauni žmonės žino, kad jų gyvenime gali būti ir taip. Jie turi teisę apie tai išgirsti.