Visai neseniai kaip LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas debiutavęs Richardas Jonaitis nedidelius pokyčius ryto laidoje iniciavo dar praėjusį rugsėjį, o 2016-aisiais žurnalistas žada ir daugiau įdomių permainų.

– Kokie buvo 2015-ieji laidai „Labas rytas, Lietuva“?

– Metų pabaigoje, gruodžio 7-ąją, debiutavau laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Pakeičiau laidos vedėją Igną Krupavičių, kuris pradėjo savanorišką karo tarnybą. O metai buvo įdomūs – daug visko vyko, buvo daug kultūrinių ir ne tik kultūrinių renginių, tad manau, kad „Labame ryte“ buvo ką apžvelgti.

– Prabėgo pirmos kelios Jūsų, kaip šios laidos vedėjo, savaitės. Kaip sekėsi įsivažiuoti?

– Įdomiai. Keltis, žinoma, yra sudėtinga, tai – didžiulis iššūkis, nes mano diena prasideda šiek tiek po ketvirtos. O šiaip – gerai. Greitai atvažiuoju į darbą, nes nėra jokių kamščių.

Stengiuosi save mobilizuoti, susikaupti, tempas yra didelis, daug informacijos, daug kuo reikia domėtis, daug kas turi būti mano akiratyje.

Pastebėjau, kad laida yra žiūrima, nes susilaukiu daug dėmesio ir visokiausių klausimų, patarimų, kaip reikėtų vesti laidą geriau ir pan. Bet šiaip – labai įdomu.

– O prieš pradėdamas dirbti laidoje labiau stebėjote, kaip ją vedė buvęs vedėjas, ar iškart stengėtės atrasti savo stilių?

– Bandžiau atrasti savo stilių, manau, kad nieko čia neprikopijuosi. Visada reikia bandyti ieškoti savojo balso. Ignas buvo vienoks, aš – kitoks, tad man belieka tikėtis, kad žmonės pamėgs mane tokį, koks esu. Tik žinau, kad reikia lėčiau kalbėti, nei radijuje, nes žiūrovų amžius – įvairesnis.

– Anksčiau dirbote radijuje, tebedirbate iki šiol. Ar atrandate daugiau skirtumų tarp radijo ir televizijos?

– Kaip jau sakiau, reikia lėčiau, aiškiau artikuliuoti, bandyti kuo tiksliau išsakyti mintis, panaudojant mažesnį žodžių skaičių. Radijuje yra daugiau laiko pamąstymams, o čia reikia klausimus pasiruošti iš anksto ir juos užduoti kuo tikslesnius. Žinoma, pašnekovą reikia girdėti, jausti, atspindėti.

Radijo ir televizijos specifikos – šiek tiek skirtingos, bet abi – labai įdomios. Tiesa, televizija man šiuo metu yra kiek įdomesnė, nes tai – naujas dalykas. Ten daug adrenalino, nes yra tiesioginis eteris, labai didelė komanda.

Pastebėjau, kad žmonės, kurie žiūri „Labas rytas, Lietuva“, mano, kad ten dirba tik keli žmonės – vedėjas ir dar kažkas. O iš tiesų ten dirba labai daug žmonių – redaktoriai, technikai, režisierius, apšvietėjai, operatoriai. Didelė komanda.

Tiesa, reikia suspėti viską stebėti vienu metu, bet daug kas priklauso nuo režisieriaus. Jis vedėją veda kaip vaiką: sako, į kurią kamerą, kiek kalbėti, informuoja, kada turi baigtis pokalbis. Tad vedėjas nuo režisieriaus yra priklausomas kaip vaikas nuo suaugusiojo. Komunikacija tarp šių dviejų žmonių turi būti labai stipri, tampri, abu turi girdėti vienas kitą.

– Šiais metais inicijavote vieną pokytį laidoje – sukūrėte rubriką „Debiutas“. Ar planuojate įnešti daugiau pokyčių?

– Po truputėlį laidą keičiu. Gyvename tokiais laikais, kai praktiškai kiekvienas žmogus, būdamas namuose, gali kurti reportažus naudodamasis planšetiniu kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu. Tad norisi, kad tie žmonės taip pat prisidėtų prie laidos kūrimo procesų savo siųstais įrašais, kad žmonių, gyvenančių kitame Lietuvos miestelyje arba kitoje šalyje, bet žiūrinčių mus per LRT.lt portalą, [indėlio] mūsų laidoje būtų daugiau. Norėčiau, kad jie jaustųsi šio proceso dalimi.

Tad kol kas naujovės tik tokios. O kardinaliai keisti laidos, žinoma, negalima, nes žmonės prie jos pripratę, laida turi savo ritmą, nereikia jo išmušti. Juk žiūrovai, atsikėlę ryte, nori jausti laiką net nežiūrėdami į laikrodį. Na, jei mato žinias, tai greičiausiai žino, kad yra pusė septynių ir kad jie dar turi šiek tiek laiko iki išvažiavimo į darbą. Arba, jei prasidėjo žaidimas „Dėlionė“, tai žino, kad jau yra be penkių devynios ir jie jau vėluoja.

– Ar yra konkretesnių naujovių idėjų be to, kad skatinsite interaktyvumą?

– Labai noriu tęsti rubriką „Debiutas“ laisvomis savaitėmis, [kai nevedu „Labo ryto“]. Ji yra įdomi, ten mes išbandome įvairius dalykus pirmą kartą. Tai gali būti bet kas: nuo ledo ritulio iki baleto pamokų, nuo grojimo kokiu nors instrumentu iki rankų lenkimo varžybų.

Daugiau didelių naujovių nesu suplanavęs, bet man yra įdomus susikalbėjimas tarp žmonių šalyje. Man atrodo, kad to susikalbėjimo labai trūksta, yra didelė skirtis. Mes, gyvenantys Vilniuje, vaikštome į spektaklius ir pan., o atsivertę kokį nors portalą pamatome, kad mažesniame mieste kažkas, išgėręs alkoholio, padarė didžiulę avariją. Nors, žinoma, nebūtinai mažesniame mieste, tai gali būti ir pačiame Vilniuje.

Ta skirtis yra didžiulė, dėl jos atsirado nesusikalbėjimas. Norėtųsi, kad būtume šaunesnė šalis. Tad man svarbūs socialiniai iššūkiai, ekologija, norisi prižiūrėti ir rūpintis gamta. Galbūt tokių temų atsiras daugiau laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Kita vertus, aš labai stipriai myliu teatrą, tad gali būti, kad bus daugiau užuominų apie teatrą, būsimas premjeras. Tai galėtų būti šiokios tokios mano inicijuotos naujovės.

– Tad laidoje bus asmeninio indėlio?

– Manau, kad lengvo asmeninio indėlio neabejotinai bus. Galų gale, pats laidos vedimas jau yra naujovių nešimas. Kiekvienas laidos vedėjas išsiskiria šiek tiek kitokia emocija, kitokiu balsu, išvaizda.

– Ar nebijote pernelyg prisirišti prie laidos? Nors Ignas dar neatskleidžia, ar grįš.

– Gyvenimas Azijoje man suteikė savotišką laisvę. Kad ir kaip besusiklostytų gyvenimas, jei atsitiks taip, kad aš atsibosiu žiūrovams arba aš nuo kažko pervargsiu, man atrodo, visada galiu iškeliauti. Tų kelionių savotiškai ilgiuosi, o kelionių laisvė – visada kažkur šalia.

– O jei Ignas visgi grįš, nesvarstote galimybės abu vesti laidos?

– Abu esame labai kalbūs, tad laidos vedimas būtų gana sudėtingas (juokiasi – LRT.lt). Ir kam taip anksti keltis dviem, kai tai gali padaryti vienas. Jei Ignas grįš – jo pirmenybė, o aš atrasiu savo kelią.