Rašytoja Jutta Vaitkienė-Noak savęs lietuve nevadina, nors gimė, augo ir šeimą sukūrė Lietuvoje. Tik artimiausi draugai žinojo, kad ji – vokietė. Jau 14 metų moteris gyvena tarp Hamburgo ir Kauno. Pelningą stomatologės amatą iškeitusi į plunksną, šį rudenį rašytoja 70-ojo jubiliejaus proga pristatė savo antrąjį romaną „Petitio“.

Hamburgas

Vokiška šeima Lietuvoje

Rašytoja prisipažįsta, lyg šiol daugelis buvusių kolegų nesupranta jos poelgio atsisakyti finansiškai saugios profesijos. Tačiau būti dažnai nesuprastai ar būti keistokai J.Vaitkienei-Noak – įprasta būsena. „Aš visada buvau kitokia, – neslepia kūrėja, augusi vokiškoje šeimoje Kaune. – Mes visą gyvenimą slėpėme savo vokišką kilmę. Pavardės buvo keistos tris kartus, kol iš Noak tapome Norkais. Nors šeimoje mane vadino Jutta, oficialiai aš buvau Justina.“

J.Vaitkienės-Noak senelius, mamą, jos seserį ir mažąją Juttą likimas privertė likti Lietuvoje. Bėgimas į Vokietiją nebuvo sėkmingas – šeimai ilgą laiką teko gyventi be dokumentų. „Kai man mama ir teta pasakodavo istorijas, niekada atidžiai neklausydavau, nes nesinorėdavo tikėti, kad taip galėjo būti. Tik vėliau, kai susidūriau su panašių likimų žmonėmis, supratau, kad tai – neišgalvoti pasakojimai“, – prisipažįsta moteris.

Tik dabar rašytoja galinti paaiškinti, kodėl mama jai, penkiametei, užrišdavo šaliką ant burnos, kai išbėgdavo į kiemą žaisti su vaikais. Sakydavo, kad nesušaltų, o iš tiesų – kad vaikai ir kaimynai neišgirstų mergaitės akcento. Juk ji iki penkerių savo gyvenimo metų šeimoje kalbėjo tik vokiškai. „Manau, kad uždaras mūsų šeimos gyvenimas mane suformavo šiek tiek kitokią“, – įsitikinusi J.Vaitkienė-Noak.

Ji taip ir nešdrįso tapti aktore. Studijuoti galima buvo tik Vilniuje, o šeimos ir namų taip nesinorėjo palikti. Gal ir kiek baugu buvę. Tad pasirinko stomatologės specialybę – kaip moteris aiškina: „Nes mylėjau ir myliu žmones.“ Ir šypsodamasi priduria: „Viskas lyg ir modernu: darbas – duonai uždirbti, o kūrybinis polėkis liko širdžiai ir sielai.“

Postūmis kurti

Kūryba J.Vaiktienę-Noak lydėjo visada. Jos užrašytų minčių buvo pilni stalčiai. Tačiau niekam nedrįso parodyti. Tik atsidūrusi medikų rašytojų sąjungoje, ji pirmą kartą perskaitė savo eiles.

Labiausiai kūrėja likimui dėkinga už pažintį su rašytoju Juozu Kundrotu. Su juo moteris susitiko rengdama Kauno medikų kūrybos knygelę. „Savo eilių leidinyje nė neplanavau spausdinti, bet kai J.Kundrotas paklausė, ar rašau, parodžiau. Jis gerokai buvo nustebęs, kad kažkokia Kauno poniutė rašo“, – postūmį į kūrybą prisimena moteris.

Savo pirmąją asmeninę novelių knygą „Uždaras ratas“ J.Vaitkienė-Noak išleido 1992 m. „Mano žanras yra proza, – pasakoja moteris, savo bibliografijoje turinti ir poezijos knygų, ir romanų. – Novelės paslaptingos, nereikia išplėtoti pabaigos. Tai tarsi monologas, vidinis pokalbis.“

Redaktorės Janinos Riškutės paraginta, rašytoja šį rudenį pristatė savo antrąjį romaną „Petitio“. Jo pagrindinė herojė – vokietės ir ruso dukra, patirianti spaudimą sovietmečio Lietuvoje, bet susidurianti su sunkumais ir Vokietijoje. „Tai ne apie mane, tačiau kai kurie momentai tikrai realūs, tik intriguojamai apglaistyti, – skuba paaiškinti J.Vaitkienė-Noak. – Bet mano knygos yra mano aš. Tai yra mano mintys, tai yra tyla, kurioje jaučiausi gyvenanti iki pat Lietuvos nepriklausomybės.“

(Ne)paprasta kelionė į Vokietiją

Lietuvai tapus vėl nekriklausomai, J.Vaitkienė-Noak išdrįso daryti tai, apie ką tik svajojo. Visų pirma pasikeitė savo vardą. „Justinos vardas man buvo labai svetimas. Jo atsisakyti buvo gyvybiškai svarbu“, – pasakoja rašytoja ir apgailestauja, kad pase jos vardo negalima rašyti su dviem t.

Vis dėlto apie išvažiavimą iš Lietuvos moteris nė negalvojo. Čia buvo šeima, namai. Nors dar sovietmečiu buvo galimybė išvažiuoti į Vokietiją gyventi, penkiolikametei, tuo metu iki ausų įsimylėjusiai paauglei, tas visai nerūpėjo, tik mena: „Mano oma (močiutė – liet. k.), ant kelių atsiklaupusi, maldavo išvažiuoti, o aš buvau neperkalbama.“

Susitvarkyti dokumentus paskatino kruvinieji Sausio įvykiai 1991-aisiais: „Manėme, jei kiltų karas, turėtume, kur glaustis.“. Tačiau ir tuomet, situacijai Lietuvoje pagerėjus, dokumentai buvo pamiršti. Tik po kelerių metų, lydėdama vieną neįgaliąją į Vokietijos ambasadą, J.Vaitkienė-Noak pasidomėjo dėl savo dokumentų. Nepraėjus nė mėnesiui, pašto dėžutėje jau gulėjo leidimas gyventi Vokietijoje.

„Turėjo būti paprasta kelionė – norėjome tik apsižiūrėti, o išėjo nepaprasta“, – šypsosi moteris. Su savo šeima įsikūrė Hamburge, nes čia gavo paskyrimą gyventi.

Rašytojos vyras svetimoje aplinkoje nepritapo. Gavęs gerą darbą Lietuvoje, grižo į Kauną. „Mes sutarėme, kad kai reikės vienam kito pagalbos, važiuosime ten, kur reikia: jis į Vokietiją arba aš į Lietuvą“, – pasakoja tarp dviejų šalių gyvenanti kūrėja.

Ar dažnos kelionės ir skrydžiai nevargina? „Man reikia Vokietijos. Man reikia vokiečių kalbos – tai mano vaikystės kalba, nesvarbu, kad kalbu su klaidomis, tikina rašytoja. – Aš čia nuo pradžių pajutau ypatingą laisvę.“

Gyventi Vokietijoje moteris pradėjo jau būdama pensinio amžiaus – ir galėjo daryti tai, ko niekada nepatyrė, tai, ko nebūtų sau leidusi daryti Lietuvoje. Universitete lankė filosofijos, literatūros seminarus. Viena galėdavo sėdėti kavinėje ir skaityti. Susiradusi Hamburgo autorių susivienijimą, buvo iškart priimta į jų ratą. Naujos pažintys, kvietimai į renginius, Vokietijoje išleistos poezijos knygos ir į Anabergerio almanachą įtraukta jos pavardė.

„Man sparnai išsiskleidė. Tai tarsi koks išsivadavimas. Aš juk visada buvau uždara, esu pilna kompleksų, o čia sulaukiau pripažinimo kaip kūrėja“, – džiaugiasi J.Vaitkienė-Noak.

Veikla naujuosiuose namuose

Ne kartą per pokalbį moteris prisipažįsta esanti ne tokia, kokią ją mato aplinkiniai. Dvejus metus vadovavusi Hamburgo lietuvių bendruomenei, dar ir šiandien organizuojanti kultūros renginius tautiečiams, ji vis kovoja su savo kompleksais.

„Mane persekioja pripažinimo ir kritikos baimės. Nesugebu džiaugtis“, – prisipažįsta kūrėja. Nepaisant nieko, J.Vaitkienė-Noak vis dar negali nurimti: įkurta vokiečių-lietuvių draugija „Lit.Art“, pasaulį išvydo projektas „Judančios erdvės“, jungiantis Vokietijoje gyvenančius lietuvių menininkus. Šį rudenį ne tik pristatė naująjį romaną, bet ir surengė meno sesiją „Lino mados eksperimentai“ ir pati išdrįso pristatyti savo lino madų kolekciją. Kaip pati sako, tai buvo pažaidimas. Siūti, o ypač persiūti, ji labai mėgsta – to išmoko iš savo kūrybingosios tetos.

Anot J.Vaitkienės-Noak, idėjų renginiams ir naujiems projektams netrūksta, trūksta tik laiko. Juk moteris – ne tik rašytoja, bet ir žmona, mama ir trijų anūkų, gyvenančių Hamburge, oma. Be to, ateities planuose – dar ne viena knyga.