Apie darbo ypatumus, pašaukimo suvokimą ir kartais nutinkančius nesusipratimus papasakojo Kaune gerai žinomas renginių vedėjas Haroldas Urbonavičius.

– Kada atradai talentą valdyti auditoriją? Galbūt jau mokykloje vesdavai renginius?

– Tikrai taip. Renginiai tapo žinoma sritimi jau mokykloje, kai  reikėdavo pradėti rugsėjo 1-osios šventės renginį. Juokingiausia, kad net pirmoje klasėje turėjau galimybę nešti pirmoko varpą, kuriuo rodžiau kelią visiems bendraklasiams su abiturientais. Taip po truputį ir ėjau link to, kol pradėjau mokykloje vesti visus renginius.

– Kaip pajutai, kad vesti renginius – tavo pašaukimas?

– Kai supratau, kad man patinka būti scenoje. Nuo vaikystės iki keturiolikos metų šokau pramoginius šokius, lankiau teatro būrelį mokykloje ir supratau, kad dėmesys man tikrai patinka.

– Kodėl pasirinkai būtent renginių vedėjo darbą, o ne, tarkime,  šokius?

– Kalbant apie šokius, ten buvo iš tiesų žvėriška konkurencija, man sunkiai sekėsi susirasti partnerę, gal buvau pernelyg išrankus. (Juokiasi.) Aišku, tikrai nesigailiu, nes vėliau dirbau ir šokių mokytoju keliose šokių studijose, tad posakis „Nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti“ mano atveju tikrai pasiteisino. Man visada buvo ir bus artimas ritmas, net renginių metu vedu mini šokių pamokėles.

– Galbūt yra tekę patirti scenos baimę?

– Scenos jaudulį visada jaučiu, ypač jei renginys yra tokios specifikos, su kuria dar nebuvau susidūręs. Tada ir delnai kaista, ir burna sausėja – kaip ir visiems žmonėms. Yra sakoma, kad jei scenoje nejauti jaudulio, tau kažkas negerai.

– Ką, būdamas profesionaliu renginių vedėju, patartum žmonėms, kurie kenčia nuo šios baimės? Gal yra specialių triukų, kaip nebijoti kalbėti prieš auditoriją?

– Svarbiausia treniruotis, ruoštis, žinoti, apie ką norėsi kalbėti. Improvizacija yra tikrai sunkus dalykas, reikalaujantis patirties, o kai kurie ekspertai išvis sako, kad geriausiai improvizacijai reikia ruoštis net pusę metų. Iš Ryčio Zemkausko išmokau svarbią pamoką – ruoškis, ruoškis ir dar kartą ruoškis.

– Ar prisimeni pirmąjį renginį, kurį vedei profesionaliai?

– Profesionalius renginius vedžiau jau mokykloje, kai atvažiuodavo delegacijos iš Seimo, užsienio. Pirmas renginys,  už kurį gavau atlygį, buvo vestuvės. Buvo labai baisu, bet po to supratau, kad man tas darbas labai patinka.

– Galbūt karjeros pradžioje yra nutikę kokių nors kuriozų, juokingų situacijų?

– Kiekviena šventė yra unikali ir turi savo kuriozų koeficientą. Tarkime, toks pavyzdys. Jau pasakau: „Mielieji, pasitikite šventinį tortą!“, o niekas nei ateina, nei atvažiuoja. Nueini pažiūrėti, personalas dar nieko net nepasiruošęs. Na, visokių būna situacijų, bet vedėjo talentas ir yra kaip įmanoma geriau išsisukti, kad niekas nepastebėtų tų dalykų.

Jau pasakau: „Mielieji, pasitikite šventinį tortą!“, o niekas nei ateina, nei atvažiuoja. Nueini pažiūrėti, personalas dar nieko net nepasiruošęs.

– Kokių charakterio savybių reikia šiam darbui?

– Nebijoti rizikuoti, bendrauti, būti komunikabiliam, pačiam sugebėti prieiti prie žmogaus ir, aišku, būti šiek tiek išprotėjusiam. Dirbdamas renginiuose supratau, kad žmonėms reikia tokio personažo, į kurį žiūrėdami jie ne juokiasi, bet gali ir patys atsipalaiduoti bei suprasti, kad ši šventė bus tikrai linksma. Jeigu kalbame apie rimtus renginius, tiesiog svarbu išlikti rimtam, nesutrikti – tada žmonės mato, kad esi pasitikintis savimi ir žinai, ką darai.

– Ar darbo metu sulauki daug dėmesio iš merginų? Kaip į jį reaguoji?

– Visko pasitaiko. Bet reaguoju į tai ramiai ir nei provokuoju, nei skatinu kažką neteisingai suprasti. Vis dėlto kitiems – šventės, o man – darbas.

– Ar pasitaiko itin įnoringų, kaprizingų klientų? Ar tokiu atveju remiesi filosofija, kad klientas visada teisus, ar bandai rasti kompromisą, net ginčytis?

– Būna tikrai įvairių klientų, kurie daug ką matę ir žino. Bet aš jiems stengiuosi nuoširdžiai paaiškinti, kas būtų geriau, ir taip koordinuoju, kad klientas priimtų mano siūlymus, kurie tikrai padės šventei. Kalbant apie programą, kartais tikrai būna išskirtinių pageidavimų. Tokie dalykai iš tikrųjų mane džiugina, nes tada skatina intensyviau ruoštis ir tobulėti.

– Dalyvauji daugelyje renginių, vestuvių. Gal pastebi per laiką pakitusias jų madas? Kas šiuo metu yra populiariausia?

– Iš tikrųjų vestuvės kol kas dar labai nesikeičia, nebent skiriasi akcentai. Pavyzdžiui, skirtingai nusprendžiama, kaip paminėti vidurnaktį, ar bus puokštė, keliaraištis, ar ne ir kt. Smagu dalyvauti šventėse, kuriose išvengiama agresijos ir per didelio alkoholio vartojimo, tai džiugina, nes žmonės po švenčių ateina laimingi ir sako: „Dėkui už šventės koordinavimą taip, kad visi svečiai prisimins, kas joje įvyko.“ Įmonių šventėse kol kas tendencijos irgi labai nepakitusios, programa labiau priklauso nuo joms skiriamo biudžeto.

– Kokios nesėkmės dažniausiai nutinka renginiuose? Ką būtina žinoti jiems ruošiantis?

– Kaip ir minėjau kalbėdamas apie kartais neišvengiamai nutinkančius kuriozus, dažniausiai nesėkmės yra susijusios su kitu šventės personalu – virtuve, fotografais. Nesakau, kad tai yra dažnas dalykas, tačiau jei nutinka, tada jau neišvengiamai tenka bėgioti ir šiek tiek verstis per galvą. Patarimas paprastas: būk pasiruošęs viskam.

– Kaip organizuotum savo vestuves?

– Tai ir juokingiausia, kad visi to klausinėja. Kadangi mes su drauge abu dirbame toje pačioje srityje, kartais pasikalbame, kaip vestuvių organizatoriams reikėtų planuoti savo vestuves: ar ilgai, tvarkingai, su visais elementais, ar impulsyviai išlėkti į kokią salą ir susituokti. Galiu pasakyti, kad į šį klausimą atsakymo kol kas tikrai nežinau.

– Gal prisimeni kokį nors įvykį iš vesto renginio ar vestuvių, kuris ir dabar priverčia nusišypsoti?

– Dažniausiai nudžiugina ir širdį suvirpina emocingi dalykai – jaunųjų šokis, padėka tėvams, šeimos židinio perdavimas. Tai tokie momentai, kai suprantu, kad pasirinkau maloniausią širdžiai darbą, kur galiu nuolat pamatyti pirmąkart daromų nuoširdžių dalykų.