Fotomenininkas Raimundas Švilpa jau daugelį metų retas svečias gimtajame mieste. Bohemiškojoje Vilniaus respublikoje – Užupyje neseniai savo fotostudiją atidaręs klaipėdietis į uostamiestį atvyksta veikiau genamas darbo.

Į pajūrį vilioja jūros kvapas

Prispaustas klausimu, už ką gi taip nemyli Klaipėdos, Raimundas pajuokauja, kad dabar turės kaip nors diplomatiškai išsisukti.

"Esi čia gimęs, augęs – negali jos nemylėti. Gali tik nemėgti. Kažkaip ištuštėjęs miestas, ypač nyku vakarais. Porą sykių vakare perėjau senamiesčiu, nesupratau, kokiame aš čia miestelyje. Tikrai nepasakysi, kad uostamiestyje. Iš Klaipėdos yra likę tik daugiau mažiau malonūs vaikystės prisiminimai, sentimentai", – prisipažino pašnekovas.

Raimundo žodžiais, kad prisimintų jūros kvapą, drauge su žmona aktore Aurelija Tamulyte turi išlaikę kuklų būstą Palangoje.

"Kai važiuoju į pajūrį, ties Gargždais jau pajuntu jūros gaivą. Tai man palieka didžiausią įspūdį. Klaipėda, kad ir kaip būtų, užterštas, pramoninis miestas. O Palangoje dar jaučiamas jūros kvapas. Bet tik tiek. Palanga yra apgailėtinos būsenos. Jau nekalbant apie J.Basanavičiaus gatvę. Kopos – tai, ką natūraliai sukūrė gamta, ir botanikos parkas – ką savo rankomis sukūrė žmogus, – tai ir visa sielos atgaiva", – negražbyliavo pašnekovas.

Apmąstymams prabangos neturi

Menininkas turi būti ten, kur vyksta gyvenimas, įsitikinęs Raimundas.

"Laikas bėga, reikia judėti, veikti, dirbti. Kur vyksta gyvenimas, ten vyksta ir menas. Kai nebegalėsi nieko daryti, tada galėsi mąstyti", – aiškino pašnekovas, patikinęs, jog Užupyje kūrybai surado puikią atmosferą.

Teatro aikštė – tai erdvė, kurią Raimundas būtinai aplanko savo trumpų viešnagių uostamiestyje metu. Fotomenininkas neneigė, jog ir jaukų "Anikės teatro" restoranėlį pokalbiui pasirinko neatsitiktinai.

"Turbūt tai mieliausia vieta mieste. Žinoma, ir dėl to, kad čia kabo žmonos portretai", – žvilgtelėjęs į melancholišką kadaise jo paties įamžintą A.Tamulytės atvaizdą tarsteli Raimundas.

Fotomenininkas linkteli – kaunietė aktorė iki šiol yra ištikimiausias jo modelis ir mūza.

Raimundo netrikdo pastebėjimas, jog jį gyvenime lydi išskirtinio grožio moterys – pirmoji menininko žmona Jūratė net buvo tituluota gražuolė. Pašnekovas neneigia, jog tai – ne atsitiktinumas.

Išvaizda – Dievo dovana

"Man gyvenime svarbiausia grožis. Visada taip buvo ir visi tai žino, tik kai kurie koketuoja, nori būti labai išmintingi, pradeda ieškoti kažkokių gylių. Jei žmogus į pasaulį ateina gražus, jis jau turi Dievo dovaną. O jei dar truputį gauna proto – išvis nuostabu. Ypač tai aktualu moterims, – įsitikinęs vyras. – Žinoma, kad pastebiu ir vyrų grožį. Tik pas mus moterys neretai pasistengia, kad jie būtų mažiau išvaizdūs. Daro viską, kad konkurentės nenužiūrėtų. Bet toks gyvenimas."

Gražios akys, plaukai, net mimikos raukšlės – tai pirmiausia patraukia Raimundo žvilgsnį. Fotografas prisipažįsta, jog yra klasikinio grožio gerbėjas.

Jei būtų jo valia ir sąlygų nediktuotų sunkmetis, profesionalo fotoobjektyvas būtų nukreiptas, jo paties žodžiais, į asmenybes.

"Jei galėčiau rinktis, be abejo, fotografuočiau tik žmones. Asmenybes. Socialinė fotografija manęs netraukia. Įdomiausi tie žmonės, kurie kažko pasiekę, kažką nuveikę, jie labiausiai ir turi būti fiksuojami", – įsitikinęs pašnekovas.

Ištikimas klasikai

R.Švilpą vaizdžiai būtų galima pavadinti vienu iš fotografijos dinozaurų. Bent jau Lietuvoje.

"Didžiausio malonumo man suteikia pats procesas, fotografavimas. Kadangi nenaudoju skaitmeninės technikos, man labai smagus ir tas laukimas. Tai savotiška paslaptis, azartas. Kas atsiranda iš karto, greitai – manęs "neveža", – kalbėjo pašnekovas. – Su "skaitmena" žmonės praranda įgūdžius, jausmą. Fotografuodamas su juosta turi pajausti daug dalykų. Nesakyčiau, kad tai protestas. Gal kitoks supratimas. Gal į šį procesą žiūriu pernelyg konservatoriškai."

Raimundas prisipažino, jog konservatyvus išliko ir spalvų paletėje – galima sakyti, jog nespalvotos fotografijos jau tapo menininko firminiu ženklu.

Vyras juokavo, jog tai, kad nepasiduoda šiuolaikinių technologijų pagundoms, didžiausia jo nesėkmė. Klasika nemari ir turi didžiausią vertę, o visa kita praeina – tokios nuostatos laikosi Raimundas.

"Dabar visi išsijuosę dirba su "fotošopu". Bet man tai jau nebe fotografija, o jos atmaina. Jei tokiais tempais viską retušuosime, žmonės gali pavirsti kažkokiais pusdieviais. Kuo toliau, vis labiau gražės ir gražės, lyginsis raukšles. Gal taps kaip kokie faraonai", – nusijuokė pašnekovas.

Mylimuosius sieja kūryba

Po ketverių metų, per kuriuos buvo pasinėręs į savo studijos kūrimo reikalus, dabar Raimundas teigė išgyvenąs savotišką kūrybinį renesansą. Menininkas prisipažino galįs tik pasidžiaugti ir žmonos sėkme: "Aurelija turi daug darbo teatre – galima sakyti, dabar ji "ant bangos".

Pašnekovo visiškai netrikdo klausimai, kodėl žavi, talentinga pora apsisprendė gyventi be atžalų. Maža to, jis nesibaimina būti apkaltintas eretiškais pasisakymais.

"Žmogus – atsakingas dalykas. Ir jei negali juo pasirūpinti, skirti deramo dėmesio, ar verta? Su vaiku reikia dirbti. Dabar tiek nereikalingų žmonių. Ir kas kalti? Tėvai. Žmonės dažniausiai yra egoistiški – jie galvoja ne apie vaikus, o kas būtų gerai jiems patiems, kas juos senatvėje prižiūrės, kas atneš vandens stiklinę", – samprotavo pašnekovas.

Asmeninės patirties, kai po skyrybų buvusi žmona jųdviejų dukrą išsivežė į užsienį, vyras nedramatizuoja.

"Tada buvo sunku. Bet gal dėl situacijos netikėtumo. Žmogus vienaip gyvena ir planuoja, o paskui kažkas pasikeičia. Vaikas buvo šalia, o paskui jo nebelieka. Bet būna ir blogiau. Džiaugiuosi, kad mano dukrą auklėja šaunus žmogus, su kuriuo mes maloniai bendraujame. Dukra gyvena Kalifornijoje, dabar jai 17 metų. Na, nepavyko to ryšio užmegzti, bet kitiems jis būna dirbtinai primestas. Gal kažkada jai ateis to ryšio poreikis, kažkas atgims", – vylėsi pašnekovas.