Vos tik baigus auksu įvertintą distanciją ašarų sklidinos Rūtos Meilutytės akys kažko ieškojo tribūnoje. Kur ji? Kur ji? Surado! 78 metų žilagalvė skubėjo žemyn, iš 58 eilės pačiame sporto salės viršuje, ir šaukė: „Rūta, Rūta!“

Netrukus jas skyrė keli metrai, turėklai ir nieko artyn neleidžiantys griežti apsaugininkai. Čempionė nušvito, švystelėjo ją išauginusiai močiutei olimpinę puokštę: iš laimės verkiančios jų akys ir sielos buvo kartu.

Skrydis į Londoną

„Esu laimingiausia močiutė pasaulyje, – jauniausios istorijoje plaukimo olimpinės čempionės R.Meilutytės senelė bei antroji ar netgi dabar jau pirmoji jos mama, kaip mergina vadina Aldoną Meilutienę, spindėjo šviesa. – Tiesa, aš lygiai taip pat jaučiausi ir prieš olimpines žaidynes Londone, nes turiu tris nuostabius anūkus.“

Didžiosios Britanijos sostinėje, kur plaukė tris vaikus turinčio Sauliaus Meilučio pagrandukė penkiolikametė Rūta, močiutė privalėjo būti.

„To labai reikia Rūtai, ji prašė, rūpinosi, ar jau nupirkau bilietą, nes būtinai norėjo, kad tu matytum, kaip ji plauks“, – sūnus Saulius aiškino mamai, kuri buvo nusprendusi olimpiadą stebėti savo namuose Šilainiuose per televizorių.

Močiutė Kaune nebuvo praleidusi beveik nė vienų mylimos anūkės varžybų nuo jos vaikystės ir karjeros pradžios.

„Nebaisu“, – nusijuokė ilgai neraginta keliauti pas anūkę energinga žilagalvė, pasiteiravus apie skrydį lėktuvu.

Paskutinį kartą ji skrido prieš keliasdešimt metų, vadinamuoju kukurūzniku iš Kauno į Palangą.

Kai skyrė olimpinė riba

Per Rūtos skrydį 50 metrų ilgio olimpiniame baseine močiutei užėmė kvapą ir atrodė, kad iš krūtinės iššoks širdis.

Tą vakarą ji šaukė ir verkė iš džiaugsmo kaip ir didelė dalis Lietuvos, kai Rūta realizavo daugelio žmonių neįgyvendintas svajones.

„Per tą jaudulį net lagaminą pamiršau, – tramdydama ašaras nusijuokė močiutė. – Tai, kad jis mano, apsaugos darbuotojai atpažino pagal olimpinę puokštę.“

Taip, tą pačią, kurią Rūta gavo kartu su aukso medaliu ir švystelėjo močiutei, kurios iš džiaugsmo ašarotomis akimis ilgai ieškojo tarp kitų žiūrovų.

Atskridusi į Londoną A.Meilutienė keliolika metų augintą anūkę matė labai trumpai. Ji ir močiutė buvo tarsi skirtingose valstybėse, jas skyrė olimpinio kaimelio riba ir viską stebintys apsaugos darbuotojai.

Tik kitą dieną, po auksinės Lietuvai nakties, jos galėjo apsikabinti, susitarusios susitikti viename prekybos centre.

Daugelio pasaulio šalių laikraščiuose, interneto tinklalapiuose jau mirgėjo R.Meilutytės nuotraukos, todėl slėpdamasi nuo aplinkinių žvilgsnių kukli, dėmesio nemėgstanti paauglė į susitikimą atėjo veidą slėpdama po gobtuvu. Močiutės rankose buvo ta pati olimpinė puokštė.

„Kaip tu, kaip tavo sveikata, ar nieko netrūksta, ar tau namie neliūdna, močiute?“ – nuošalioje kavinukėje anūkei rūpėjo tik močiutė, o ne jos pačios pasiekimai ar ką tik pasaulį sudrebinęs titulas.

Verta medalio už meilę

A.Meilutienė – daugiau nei Rūtos močiutė. Mergaitei buvo ketveri, kai Vilniuje jos mamą, einančią per perėją, partrenkė automobilis. Sužalojo mirtinai.

Aldonos sūnus Saulius tam, kad išlaikytų šeimą, tuo metu jau sunkiai dirbo JAV. Iš ten atsiųsdavo pinigų, dovanų, drabužių, į jų kišenes prikaišiojęs šokoladukų vaikams ir dešimties puslapių ilgumo laiškus.

Sauliaus žmona darbo reikalais dažnai važiuodavo į Vilnių, todėl Mindaugą, Margirį ir Rūtą augino močiutė. Ji buvusi siuvėja.

„Kai marti žuvo, buvo sunku, – neslėpė A.Meilutienė. – Visgi žmonės išgyvena dar sunkesnių akimirkų. Vienai auginti tris vaikus? Ne, nesunku. Juk žmonės išaugina ir dar daugiau.“

„Ši močiutė taip pat verta medalio“, – nuoširdžiai apibendrino netoli Meilučių namų esančios kavinės „Tinklas“ savininkė, kuri matė, kaip Aldona su didžiausia meile tarsi savo vaikus augino tris anūkus.

Sportiška ir aktyvi močiutė kiekvieną dieną keldavosi 5.45 val. pabėgioti. Sugrįžusi gamindavo pusryčius ir keldavo anūkus, po to lydėdavo juos į mokyklą, pasitikdavo, paduodavo pietus. Jos virtas košes ypač pamėgo vyriausias anūkas Mindaugas. Vasarą keturiese važiuodavo į Palangą. Padėjo vaikams kuo tik buvo įmanoma, o dažnai – net ir neįmanoma.

Bet kartu anūkai dirbo ir mokėsi būti savarankiški: tvarkė aplinką, pjovė ir karučiais vežiojo žolę, prižiūrėjo sodelį.

„Kai reikėdavo, buvau griežta, – sakė A.Meilutienė. – Bet vaikų niekada nemušiau, tik pagąsdindama nestipriai plekštelėdavau delnu per užpakaliuką.“

Sportiška ir aktyvi

„Rūtos močiute!“ – šaukdavo kiemo berniukai, prašydami išleisti Rūtą su jais pažaisti čia pat esančiame mokyklos stadione futbolo ar krepšinio.

„Jos žaidžia su lėlėmis“, – atsakydavo močiutei Rūta, kai ši pasiteiraudavo, kodėl ji neina į kitą pusę, darželio teritoriją, kur rinkdavosi mergaitės.

„Ji su vyresniais broliais karstėsi į medžius, dūkdavo, buvo pilna energijos“, – šypsojosi sveikuoliams simpatizuojanti močiutė, kuri žiemą maudydavosi lediniame vandenyje.

Pirmą kartą Palangoje tokiame jūros vandenyje išsimaudė prieš keliasdešimt metų gruodžio mėnesį, kai kūną bučiavo iš dangaus nusileidusios šaltos snaigės.

„Tiesa, dabar galiu tik greitai ir daug vaikščioti, – šyptelėjusi atsiduso A.Meilutienė, kuri savo takais Kaune vaikšto su ėjimui skirtomis lazdomis. – Gydytojai siūlė operaciją, nes nusidėvėjo kremzlės. Pinigėlių neužteko, bet radau puikų gydytoją ir po jo paskirtos mankštos jau nejaučiu skausmo ir operacijos nereikia.“

Norėjo, kad būtų krepšininkė

Būtent Aldona pirmoji nuvedė energingąją Rūtą į Šilainių baseiną pas pirmąjį trenerį Giedrių Martinionį.

Medžiais mėgstanti karstytis mergaitė iškart šoko į baseiną. Plaukimas ją akimirksniu sužavėjo.

„Ji buvo tokia maža, tokia užsidegusi ir taip norėjo plaukti“, – teigė G.Martinionis, kuris atkakliai prašė, kad močiutė leistų Rūtai lankyti baseiną.

Vis dėlto ištikimi Kauno „Žalgirio“ krepšinio sirgaliai Rūtos tėtis ir močiutė norėjo, kad mergaitė žaistų krepšinį, o ne taškytųsi chlorkalkių prisodrintame baseine. Išgirdę, kad A.Sabonio krepšinio mokykloje garsi krepšininkė Lina Dambrauskaitė renka mergaičių grupę, nuvedė Rūtą mokytis antrosios lietuvių religijos.

„Močiute, ką ten veikti. Susirenka mažės, krepšinio žaisti nemoka, slepiasi už užuolaidų“, – jau po pirmųjų treniruočių guodėsi Rūta.

Netrukus jai pasiūlė sportuoti su berniukais. Patiko labiau, bet visus taškus ant „i“ sudėliojo likimas arba Rūtos trauma.

Trauma buvo lemtinga

„Rūtos močiute, Rūtos močiute! Rūta susilaužė koją!“ – vieną dieną kaip peilis smigo į širdį namie besitvarkančiai Aldonai anūkės draugų šūksniai.

Energinga močiutė greitai nuskubėjo į kiemą, peršoko per tvorą.

„Ji su berniukais rideno besimėčiusį betoninį kanalizacijos šulinio dangtį. Jis krito Rūtai ant kojos ir smarkiai sužalojo pėdą, – močiutė prisiminė, kaip Rūtą ant pečių parsinešė namo, išvežė į ligoninę, kur jai konstatavo pėdos kaulo įtrūkimus. – Rūtelė buvo liūdna, nes koja buvo sugipsuota visą mėnesį. Gydytojai jai ilgam uždraudė šokinėti ir patarė lankyti ne krepšinį, bet plaukimą. O juk apie tai ji tik ir svajojo.“

Netrukus Rūta Šilainių baseiną pradėjo lankyti du kartus per dieną: užkandusi avižinių dribsnių ar košės su džiovintais vaisiais anksti ryte ir po pamokų, į kurias eidavo šlapiais plaukais, krimsdama sumuštinį.

„Pailsėk, močiute, aš pati“, – 11–12 metų mergaitė kartais ir pati rytais išsivirdavo košės.

Ir visada prašydavo ateiti į visas varžybas, nors Aldona būtų ėjusi ir be prašymų.

Pasitelkė šventą melą

„Jei Rūtą išveši, mirsiu, neištversiu“, – liūdnai sakydavo Didžiojoje Britanijoje įsitvirtinusiam sūnui Sauliui, kuris greitai suprato, kad laurus skinanti dukra talentinga.

Tėvas dukrai surado Plimute plaukimo mokyklą. Iš pradžių Rūta labai nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos ir liejo daug ašarų.

„Tau bus geriau“, – slėpdama ašaras sakė močiutė.

„Tau bus liūdna, tu liūdėsi“, – kūkčiojo trylikametė Rūta, kurios 22-ejų brolis Mindaugas jau buvo Didžiojoje Britanijoje, o Kaune gyvenantis teisę studijuojantis, renginius organizuojantis 19-metis Margiris per darbus ne visada būdavo namuose.

„Ne, juk žinai, kad aš linksma, įsijungsiu muziką ir šoksiu viena, – verkiančia širdimi šypsojosi ir melavo močiutė Aldona. – Aš jau negaliu būti atsakinga už tave. Augi, esi veržli, todėl tave geriau prižiūrės tėtis.“

Išvykus Rūtai, močiutė daug dažniau peržiūri nuotraukas, jos rankinėje yra kelios anūkės dovanotos smulkmenos, piešinukai ir užrašyti sveikinimai, kuriuos ji laiko vokeliuose.

Kelionė namuku ant ratų

„Ji labai nuoširdi, labai rūpestinga, ypač šeimos nariams, ir labai geros širdies vaikas“, – gyrė Rūtą močiutė.

Kadaise anūkė jai prasitarė, kad nusipirks namuką ant ratų. Pernai, kai jos susitiko Karmėlavos oro uoste, Rūta močiutei priminė, kad tos svajonės nepamiršo: „Tokį namuką aš nusipirksiu. Važiuosime pažiūrėti pasaulio.“

Kodėl Aldona nevyksta gyventi į Didžiąją Britaniją pas Saulių ir mylimus vaikus? Taip anūkus vadina močiutė.

Geraširdė moteris šypsosi: Rūta labai bijo, kad bus parduota dalis jos vaikystės – tas žemės sklypas su namuku.

„Ji labai nenori prarasti tos gūžtos, jai daug prisiminimų keliančio sodo, kuriame vaikščiojo basa, lakstė kieme, žaidė stadione, – šypsojosi močiutė. – Jos akys dega, ji labai nori grįžti.“

Kaip tuomet A.Meilutienė vertina britų pareiškimus, kad Plimuto moksleivė taptų Didžiosios Britanijos piliete?

„Rūtai tai neįdomu. Ji ne kartą griežtai sakė, kad yra tik už Lietuvą, – ryžtu blykstelėjo močiutės akys, susigniaužė raukšlėta ranka, kuria truktelėjo žalios spalvos marškinėlius su Vyčiu ir užrašu “Lietuva". – Ji jokiu būdu neplauks už Britaniją ir Lietuvos neišduos. Aš tai žinau, aš tai garantuoju.“