Garsi aktorė Regina Varnaitė niekada nesvajojo gyventi Amerikoje ar Ispanijoje. Jei ir tenka kur nors išvykti, moteriai norisi greičiau namo. O jos namai – Kaune. Neseniai aktorė buvo įvertinta ne tik už puikius vaidmenis Kauno dramos teatre, bet ir už ištikimybę savo miestui.

– Gerbiama Regina, ar apsidžiaugėte, kad Kauno miesto taryba Kauno meno kūrėjų asociacijos ir Kauno valstybinio dramos teatro siūlymu suteikė jums Kauno miesto Garbės pilietės vardą?

– Apsidžiaugiau, nes tai – labai garbingas apdovanojimas. Manau, kad taip parodoma pagarba ir Kauno dramos teatrui, kuriame vaidinu daugelį metų.

– Nepaisant, kad gimėte Ukmergėje, turbūt esate kaunietė iki kaulų smegenų? Kuo jums patinka šis miestas?

– Nors augau Ukmergėje, mano tėvelis, dirbdamas Žemės ūkio departamente, Kaune pastatė namą, tikėdamasis, kad aš ir brolis, baigę gimnaziją, atvažiuosime studijuoti į Kauną. Baigusi mokyklą, stojau į Kauno dramos teatro studiją, o mano brolis – į Kauno dailės institutą. Tėvai pardavė namą Ukmergėje ir persikėlė į Kauną.

Teko išvykti studijuoti į Teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje, tačiau po studijų grįžau į Kauno dramos teatrą kaip į tikruosius savo namus. Šiame teatre ir dirbau visą gyvenimą.

Kaunas – labai žalias, jaukus miestas. Dviejų upių santaka, Aleksotas, Žaliakalnis, boluojanti Prisikėlimo bažnyčia ir, žinoma, Laisvės alėja, per metų metus išvaikščiota skubant į teatrą, repeticijas, spektaklius.

– Ar kauniečiai, jūsų nuomone, vieningi? Kuriais gyvenimo atvejais jie ypač susivienija? Kokie kauniečiams priskiriami bruožai jus labiausiai nervina?

– Mano vyras aktorius Vytautas Eidukaitis gimė ir augo Kaune. Kai susituokėme, iš tremties grįžo jo tėvai ir mes pradėjome bendrauti su kauniečių šeimomis, kuriose buvo prisimenama, koks buvo tarpukario Kauno gyvenimas. Galbūt kauniečiai yra uždaresni, bet kartu ir ištikimi, branginantys savas tradicijas.

Apie kauniečiams būdingas savybes nieko negaliu pasakyti. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo charakterį, kuris nepriklauso nuo to, kuriame mieste jis gyvena.

– Kaip jums patinka Vilnius? Turbūt Kauno niekada neatstos?

– Apvažiavau visą Lietuvą teatrui gastroliuojant, teko vaidinti ne tik miestuose, bet ir pačiuose mažiausiuose miesteliuose. Dabar vis dažniau pagalvoju, koks gražus mūsų kraštas, kokia nuostabi Lietuvos gamta. Tikrai niekada nenorėjau iš čia išvykti, nesvajojau apie kitas šalis. Jei ir tenka kur nors apsilankyti, norisi greičiau grįžti namo, o mano namai – Kaune.

– Visas jūsų kūrybinis gyvenimas praėjo Kauno dramos teatre – minėsite kūrybinio darbo 60-metį. Ar labai sunkus aktoriaus darbas? Ką apie jį supratote, išsiaiškinote, teatre pradirbusi tiek metų?

– Aš norėjau būti aktore, jutau savo pašaukimą nuo vaikystės. Niekada nenorėjau rinktis kitokios profesijos. Manau, kad man nebuvo sunku išgyventi sunkumus ar nesėkmes. Kai sukūriau pirmuosius vaidmenis, pajutau didelį žiūrovų palankumą. Jis ir toliau lydėjo per kūrybinio darbo dešimtmečius.

Negaliu pasakyti, kodėl žiūrovams patiko mano sukurti personažai. Esu dėkinga visiems už juoką, aplodismentus, už nepakartojamą ryšį, kuris užsimezga per spektaklį tarp manęs ir salėje sėdinčių žiūrovų.

– Vyresnės ir vidurinės kartos žiūrovai jus iki šiol prisimena kaip Bekampienę legendinėje Antano Vilkutaičio-Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“. Jūsų kūryboje linksmų, šmaikščių personažų – ištisa virtinė. Ar sunku sukurti komišką vaidmenį?

– Taip susiklostė mano kūrybinė biografija, kad žiūrovams esu geriausiai pažįstama kaip komiškų vaidmenų kūrėja. Vos baigusi Teatro meno institutą, pradėjau vaidinti linksmus, žaismingus, temperamentingus, kupinus sąmojo, liaudišku humoru spinduliuojančius personažus.

Kurdama komiškus vaidmenis scenoje, pasitelkiu įvairiausias išraiškos priemones. Žiūrovus prajuokina judesiai, veido mimika, balso tonas, o dažniausiai – užkrečiantis juokas. Kai kurie mano komiški personažai gyvavo Kauno dramos teatre ištisus dešimtmečius, todėl juos spėjo pamatyti kelios žiūrovų kartos. Bekampienę komedijoje „Amerika pirtyje“ vaidinu jau 38 sezoną.

– Ar jūsų vaidmenys – tai jūs pati?

– Ne. Sutapatinti manęs su mano kuriamais personažais tikrai nereikėtų, – gyvenime esu paprasta moteris.

– Kuris vaidmuo jums pačiai brangiausias? Kodėl?

– Brangiausias vaidmuo tas, kurį vaidinu. Nes brangus yra ryšys su žiūrovais, kuris užsimezga čia ir dabar, tą vakarą, kai vaidinamas spektaklis.

– O kuris jūsų vaidmuo labiausiai patiko jūsų vyrui ir kolegai Vytautui Eidukaičiui?

– Tikriausiai tas, po kurio premjeros man pasipiršo.

– Fortūna jums buvo dosni: įdomus darbas, žiūrovų palankumas, puiki šeima. Gal gyvenimo kelyje buvo ir duobių, ir rožės buvo su spygliais, ir gerbėjai – savanaudžiai, ir šampanas – nudūkęs?

– Kai prisimenu nueitą gyvenimo kelią, stengiuosi galvoti apie gerus, džiaugsmingus dalykus. O rožės visuomet su spygliais, todėl reikia mąstyti, ne vien tik jas skinti.

– Koks pagrindinis jūsų sveikatos receptas? Juokas, juokas ir dar kartą – juokas?

– Sakoma, kad juoktis sveika.